Diana ir Chrisas – neišsigandę karo ir genocido sužalotos Afrikos

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2011, Gruodžio 21d.

Šį kartą mūsų skaitytojams pažįstami Diana ir Chrisas mums pasakoja visiškai kitokią istoriją. Istoriją apie karą ir genocidą Afrikoje, apie žudynes ir pagrobimus, savanorystę ir nuostabų norą padėti tenykščiams gyventojams. Nepaisydami net dažnai kylančio pavojaus savo gyvybėms, keliautojai neria vis giliau į legendomis, istorijomis ir krauju alsuojančią Afriką.

 

Kiek laiko praėjo nuo tada, kai kraudamiesi lagaminus atsakinėjote į mano klausimus apie jūsų gyvenimą užpildančias keliones?

Abu: Atrodo, kad tai buvo labai seniai, tačiau iš tikrųjų prabėgo tik kiek daugiau nei trys mėnesiai. Laikas lekia nepastebimai, ypač tada, kai keliaujame. Mes keliaujame po daugelį šalių ir čia viskas kitaip nei namuose, todėl judame į priekį, mokomės ir patiriame daug dalykų. Tai ir priverčia laiką bėgti taip greit.

 

Kur buvo jūsų kelionės startas Afrikoje ir kur esate dabar?

Abu: Iš Stokholmo pro Stambulą mes skridome į Nairobį. Stambule praleidome savaitę ir turėjome galimybę susipažinti su šiuo dideliu ir sausakimšu miestu. Tai buvo ramus ir atpalaiduojantis startas prieš chaotišką, mūsų nuomone, gyvenimą Afrikoje.

Afrikoje penkias savaites mes praleidome Kenijoje, tris – Ugandoje, dar tris – Ruandoje, vieną – Kongo respublikoje, o dabar mes esame Tanzanijoje. Planuojame čia likti keturias savaites.

 

Į Afriką važiavote savanoriauti. Ar viskas vyksta pagal jūsų susidėliotą planą? Kaip jus pasitiko šis žemynas?

Abu: Mes vykome į Afriką, kad įgytume žinių apie skirtingas kultūras ir padėtume žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Atvykę supratome, kad Afrikoje negalima planuoti net mažiausios smulkmenos ir, nors tai yra visiškai nesuprantama Vakarų pasauliui, Afrikoje tai – normalu. Pavyzdžiui, jeigu susitariate susitikti su afrikiečiu 10 val. ryto, nesitikėkite, kad jis tokiu metu ir pasirodys. Geriausiu atveju sulauksite jo apie 12 val. ir jis net neatsiprašys, jog pavėlavo. Šis „Afrikos laiko“ supratimas tikrai nedžiugina užsieniečių, tačiau mes turime gerbti ir priimti jų kultūrą. Dažnai afrikiečiai sako: „susitikime vakare miesto centre“, o tai reiškia – bet kuriuo metu tarp 16 – 23 valandos. Gal todėl nenuostabu, kad šių šalių išsivystymas auga lėtai, išskyrus Ruandą. Turėti čia ir vystyti verslą yra didelis iššūkis.

Mūsų planas tikrai nesiklosto taip, kaip planavome, tačiau dabar bandome susidėlioti savaitės planą, nes labai sunku susitarti su žmonėmis ir situacija šalyje gali pasikeisti per kelias dienas. Pavyzdžiui, mes buvome pakeliui į Dadaabo pabėgėlių stovyklą Kenijoje, kad padėtume Somalio pabėgėliams, tačiau privalome sukti atgal, nes keli turistai ir gydytojai, keliaujantieji „be sienų“, buvo pagrobti šioje vietovėje. Visi įspėja nesilankyti šiose vietose.

Taip pat buvome netoliese, kai Nairobyje sprogo bomba. Mes atvykome į ramią ir gražią šalį, tačiau situacija per savaitę pasikeitė ir mes turėjome bėgti nuo karo į Ugandą. Tačiau prieš tai, kai palikome Keniją, turėjome progą savanoriauti pradinėje mokykloje ir mokyti vaikus anglų kalbos bei matematikos. Tai buvo nuostabi patirtis. Vaikai mokėsi iš mūsų, o mes mokėmės iš jų. Savaitę gyvenome su Masai šeima savanos viduryje su laukiniais gyvūnais (tokiais kaip liūtai, drambliai ir pan.), be elektros ir vandens (artimiausias vandens šaltinis buvo už 2 km) ir visiškai skirtingoje kultūroje. Mes jiems padėjome kasdieniniuose darbuose – ganėme avis nacionaliniame parke, gaminome, tvarkėme, žaidėme su vaikais ir pan.

 

0kelione-afrika4.JPG

Fort Portal, Uganda

 

Ugandoje mes apsistojome pas pastorių, kuris yra įsteigęs našlaičių turistų stovyklą. Mes jam padėjome tvarkytis stovykloje ir veikti taip, kad galėtų gauti daugiau naudos (Chrisas turi verslo ir turizmo išsilavinimą) bei prižiūrėjome vaikus.

Kalbant apie Ruandą, tai yra psichologiškai sunkiausia šalis, nes genocidas čia vyko vos prieš 17 metų. Viskas atspinti tamsią praeitį ir nesvarbu, kaip labai žmonės nori pamiršti baisias 1994 metų dienas, tačiau tai neįvyks matant fiziškai ir psichologiškai sužalotus žmones gatvėse. Mes turėjome galimybę suvokti situaciją prieš ir po genocido, nes ruandiečiai laiką skirsto kitaip nei mes – prieš ir po genocido. Taip pat turėjome progą aplankyti, padėti ir išgirsti istorijas iš psichiatrinių ligoninių ir našlaičių prieglaudų. Pavyzdžiui, sutikome jauną merginą, kuri išgyveno genocidą. Prieš tai, kai jos šeima buvo išžudyta, motina mergaitei liepė neverkti, nes ateis žmonės ir juos nužudys, tačiau mergaitė pravirko. Visa šeima buvo nužudyta, išskyrus ją. Nuo tos baisios dienos ji daugiau nepratarė nei žodžio. Tiesą sakant, situacija kelia sielvartą ir sunku suvokti, kad visi mūsų amžiaus žmonės gatvėse yra išgyvenę genocidą.

 

0kelione-afrika3.JPG

Ruandos kasdienybė

 

O Kongo respublika buvo mūsų spontaniškiausias sprendimas nuo tada, kai turėjome progą aplankyti aktyviausią ugnikalnį Afrikoje. Net po visų negandų, vykstančių žemyne, mes nusprendėme nepalikti šalies, kol mūsų pagalba nebus įamžinta ir nusprendėme likti su pastoriumi, kurio iniciatyva veikia daug našlaičių prieglaudų visoje šalyje. Mes jam padėjome skelbti informaciją apie padėtį Kongo respublikoje ir bendrauti su vaikais. Turėjome progą aplankyti didžiausią pasaulyje pabėgėlių stovyklą ir pamatėme tai, ką matėme Vakarų pasaulyje per televizorių. Mus giliai sukrėtė ir palietė absoliučiai siaubingas skurdas.

Tanzanijoje mes apsistojome pas kelis draugus, kuriems padėjome vystyti verslą. Tai buvo nuostabi patirtis. Mes stengiamės būti įtraukti skirtingų vietovių ir geriau suprasti šių kraštų situaciją. Kelias, kurį pasirinkome nėra lengvas, bet tai – gyvenimo universitetas. Kas žino, kas mūsų laukia… Dar šeši mėnesiai priešakyje!

 

Papasakokit daugiau apie vietinius žmones. Kokie jie ir kuo gyvena?

Abu: Skirtingose vietovėse – skirtingi ir žmonės. Mes sutikome visų tipų vietinius gyventojus. Kartais jie yra labai malonūs, draugiški, paslaugūs ir atviri, tačiau kartais mes sutinkame tikrai nemalonius, savanaudžius ir nedraugiškus žmones. Afrikos gatvėse daug vaikų bei elgetų ir dažnai sunku jais atsikratyti.

Baltasis žmogus (vietinių kalba „mzungu“) jų akimis yra turtingas ir gali net nesistengti aiškinti, kad mūsų šalyse taip pat yra skurdo, nes jie tiesiog nesupranta. Kai jie mato baltaodį – jie mato dolerio ženklą, todėl kiekvienas bando bet kokiais būdais gauti iš mūsų tą pinigą.

Mes sutikome daug įvairių elgetų: vieni supranta, kad neduosi jiems pinigų, tačiau kiti tampa agresyvūs. Gatvės vaikai šaukia „Labas rytas, Mzungu! Duok man MANO pinigus“ ir tai vienintelė frazė, kurią jie moka angliškai. Daug kas priklauso nuo šalies ir atrodo, kad kuo daugiau šalis ar miestas priklauso nuo turizmo, tuo kitokie vietiniai yra. Kenijoje, pavyzdžiui, didžiąją dalį BVP sukuria turizmo sfera, todėl gyventojai čia agresyvesni. Tačiau vietiniai, pavyzdžiui, Ruandoje yra nuostabūs ir labai paslaugūs, turbūt todėl, kad turizmas čia sudaro tik mažą dalelę BVP.

Kita vertus, mes patyrėme ir daug draugiškumo bei svetingumo. Tiesą sakant, mes sutikome daugybę vietinių, kurie mūsų kelionę pavertė įdomesne ir spalvingesne. Mes pradedame pažinti tikrąją Afriką.

 

0kelione-afrika.JPG

Jie visuomet nori patekti į kadrą, Kongo Demokratinė Respublika

 

Kaip reaguoja aplinkiniai, kai pasakote, kokiu tikslu keliaujate per Afriką?

Abu: Tiesą sakant, daugelis vietinių negali suprasti, kad mes planuojame metus keliauti iš Kenijos į Pietų Afriką. Pavyzdžiui, jei afrikiečiui pasakai, jog kopei į Kilimandžaro kalną ir už tai mokėjai pinigus, dažniausiai jis pagalvos, kad išsikraustei iš proto. Pasak jų, niekas nemoka pinigų, kad patirtų kopimą į kalnus. Jie tiki, kad toks keliavimas yra sunkus, todėl nesupranta, kodėl mes darome tai, kas reikalauja jėgų ir kainuoja pinigus. Keliaudami mes rašome knygą ir tai jie supranta lengviau. Taip pat jiems sunku suprasti mūsų kelionės misiją, todėl, kai tai papasakojome, jie susižavi. Afrikoje yra nemažai savanorių ir jie jais žavisi.

 

Kuo gyvena Afrikos žmonės ir kokios jų vertybės, norai bei svajonės?

Abu: Gyvenimą Afrikoje mes apibūdiname pagal du aspektus – didžiulis skurdas ir didžiulis turtas. Vidutinė klasė beveik neegzistuoja. Iš tikrųjų, žmonės čia gyvena šia diena ir apie rytojų mažai galvoja. Kai kurie žmonės nežino, ką valgys šiandien ir ar apskritai gaus maisto. Kai kurie neturi stogo virš galvos, kai kurie – labai serga ir prasta mityba yra didžiausia problema. Žmonės, turėdami tokių rimtų sveikatos problemų, išgyvens daugiausiai kelias savaites, jei nedelsiant negaus pagalbos.

 

0kelione-afrika1.JPG

Masajų vaikai

 

Tačiau gyvenimo ratas sukasi ir vietiniai kiekvieną dieną kovoja dėl išgyvenimo. Žmonės vertina socialinį gyvenimą ir yra laimingi, turėdami didelę šeimą ir daug draugų. Susilaukti vaiko yra palaima ir garbė visai šeimai. Kai šeimoje atsiranda vaikas, jie surengia didelį vakarėlį ir svajoja apie didelę šeimą, kol mes Vakarų pasaulyje koncentruojamės į materialinius dalykus ir kaip žiurkėnai viską, ką randame pakeliui, susirenkame. Mes gyvenime nevertiname mažų dalykų ir tikime, kad pas kaimynus žolė žalesnė. Vakariečiai stengiasi padaryti geresnę karjerą, uždirbti daug pinigų, bet mes pamirštame, kad turime tiek nuostabių dalykų aplinkui, pamirštame trumpam sustoti ir pasimėgauti gyvenimo akimirkomis su draugais ar šeima. Mums atrodo apgailėtina, kai žmonės verkia, jog negali nusipirkti naujausios „iPhone“ versijos ar naujų drabužių šią sekundę.

 

0kelione-afrika7.JPG

Masajų kaimelis Kenijoje

 

Kaip jaučiatės matydami aplink neteisybę, skurdą ir kitas Afrikos negandas?

Abu: Žinoma, kad niekada nėra lengva tai matyti, tačiau keliaudami baigiame prie to priprasti. Tai mus padaro stipresnius ir padeda įvertinti gyvenimą, kuris mūsų laukia namuose. Mes supratome, kad nepajėgsime padėti visiems, nes vos tik duosi kelias monetas gatvės vaikui, netrukus turėsime visą kaimą. Galvojame, jog reikia priimti situaciją ir padėti konkrečiam žmogui. Tai geriausia, ką galime padaryti. Tikime, kad pagrindinė Afrikos problema yra neįtikėtinai greitai augantis gyventojų skaičius. Kai kuriose šalyse jis per metus padidėja net 4 proc. (kaip Ruandoje). Arba, pavyzdžiui, Ugandoje amžiaus vidurkis yra 15 metų, todėl net baisu pagalvoti, kas bus po 10-20 metų. Tai kelia sielvartą ir priverčia jaustis mažu žmogumi, negalinčiu padėti visiems.

 

Ką naujo patys apie save sužinojote? Kaip keičiatės kelionės metu?

Diana: Keliavimas padarė mane stipresne asmenybe ir pakeitė mano gyvenimą daugybe skirtingų būdų. Tapau labai ramia ir harmoninga asmenybe. Galvoju, kad mūsų „laimingas“ gyvenimas Vakaruose, deja, dažniausiai statomas ant materialių dalykų, streso ir turtų. Dažnai sau primenu, kad turiu gyventi šia diena ir per daug negalvoti apie ateitį, nes juk mažos akimirkos kuria gyvenimą.

Ir problemas dabar sprendžiu lengvesniu keliu, tikinu save, kad problemos nėra didelės, tad vienu ar kitu būdu jas išspręsiu. Taip pat, lengviau nei anksčiau priimu ir gerbiu kitas tradicijas, kultūras bei žmones. Tampu atviresne, lengviau prisitaikau ne tik namų aplinkoje, bet ir užsienyje. Tai yra geriausias asmeninis tobulėjimas, nes sužinai savo vertybių ribas ir po kelių savaičių pamatai, kaip jos keičiasi. Pasaulis yra nuostabi vieta gyventi ir turime pasiimti iš jo viską, kas geriausia.

Chrisas: Supratau, kad po truputį senstu ir norėčiau keliauti lėčiau, vietoje 3-4 dienų praleisdami kiekvienoje vietoje po 4-5 dienas. Gal tai ir neatrodo daug, tačiau kai kelyje praleidi 9 mėnesius, skubėjimas labai vargina, todėl tos kelios papildomos dienos duoda ne tik daugiau laiko, bet ir galimybę geriau pažinti miestą bei vietinius.

 

0kelione-afrika2.JPG

Mokykla. Kongo Demokratinė Respublika

 

Kaip tokios kelionės keičia jūsų abiejų tarpusavio santykius? Ar tai užgrūdina?

Diana: Asmeniškai aš, manau, kad mūsų santykiai su kiekvienu žingsniu Afrikoje tampa vis stipresni. Šis kontinentas nėra geriausia vieta keliauti, todėl savo kelyje nesutinkame daug keliautojų su kurpinėmis. Čia lengviau atsiveria tikroji asmenybė ir pradedi dar geriau pažinti žmogų, kuris yra kartu.

Patenkame į sunkias, gąsdinančias ir problematiškas situacijas, todėl mokomės būti komanda ir viską išspręsti geriausiu būdu. Kartu mes praleidžiame beveik 24 valandas per parą ir mums labai gerai sekasi. Viskas yra nauja ir mėgaujamės tuo, kad galime pasidalinti šiomis patirtimis vienas su kitu. Kuomet esi namuose, esi nuolatinėje rutinoje, todėl norisi turėti daugiau laiko sau. Galvoju, kad šioje kelionėje mes išmokome vienas kitą gerbti, priimti ir vertinti. Kartais mums reikia laiko sau, kad galėtume apmąstyti patirtis ir situacijas, bet mes suprantame vienas kitą. Negalėčiau būti laimingesnė dėl mūsų santykių!

Chrisas: Tai, kad su savo partneriu kartu praleidi 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – arba suartina, arba visiškai atitolina. Tai ne tas pats, kas gyventi kartu, kuomet abu dirbame, turime skirtingus pomėgius, nes dabar visas problemas, su kuriomis susiduriame, turime spręsti kartu, kaip pora. Be abejo, tai gali nuvesti prie skirtingų idėjų, tačiau svarbiausia yra kompromisai ir vienas kito supratimas. Mes esame laimingi, nes puikiai suprantame vienas kitą. Be abejonės, mes tapome artimesni, dieną iš dienos susidurdami su kelionės išbandymais.

 

0kelione-afrika5.JPG

Susipažinimas su vietiniais, Kenija

 

Kas jūsų tolesniuose planuose? Kuomet grįšite namo?

Abu: Mes turime daugybę ateities planų, kurie auga kartu su patirtimi, tačiau tegul tai būna nutylėta ir palikta kitam pokalbiui. Galime pasakyti tik tiek, kad planuojame būti namuose Europoje birželį, tačiau trumpai.

Tiems, kas nori daugiau sužinoti apie šios poros nuotykius ir patirtis Afrikoje, siūlome aplankyti Dianos ir Chriso blog‘ą.

 

Nuotraukos iš Dianos ir Chriso asmeninio archyvo
Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos