Dviem ratais aplink Pietų Ameriką: du Peru veidai (I dalis)

Autorius: Eglė Gerulaitytė , 2016, Sausio 21d.

Jei kas paklaustų, kuri Pietų Amerikos šalis man labiausiai prie širdies, nesugebėčiau atsakyti: į vieną norėtųsi sudėti argentiniečių svetingumą, Patagonijos žavesį, laukinį Bolivijos atliplano dykumų atšiaurumą, Amazonės karštį, Ekvadoro pakrantę ir nuolat besišypsančius kolumbiečius. Bet jei reikėtų rinktis pagal įspūdingiausią gamtą, nedvejodama pasirinkčiau Peru.

 

Peru – didžiulė ir kupina kontrastų šalis: čia traukia tiek pakrantės dykumos, tiek Andų viršukalnės, tiek džiunglės, tiek viskas, kas yra tarp jų. Peru neįmanoma apkeliauti per mėnesį ar du; norint iš tiesų pažinti šią šalį, reikia nusiteikti čia praleisti bent metus.

 

Mano kelionė po Peru prasidėjo Naskos miestelyje Ikos regiono dykumoje. Čia, padedama amerikiečių baikerių, ir išmokau vairuoti motociklą; čia nusipirkau ir pirmąjį savo „ponį“. Čia išmokau, kas perujiečiams yra gringo (vakarietis turistas). Gringo jau senai nebėra įžeidžiantis žodis, bet tai toli gražu ir ne komplimentas. Vietiniai į gringos žiūri atlaidžiai ir visada kiek pašaipiai, kaip į nieko neišmanačius naivius vaikus. Ir per daug nekreipia į juos dėmėsio: jei koks susireikšminęs turistas reikalauja grąžinti pinigus už neįvykusią ekskursiją (nes gidas Miguelis vakar kiek padaugino pisco ir pramiegojo – didelio čia daikto), sugedusį autobusą ar panašų niekniekį, vietinis perujietis paklausys, mąsliai palinguos galva ir numos ranka – ai, gringo. Visiškai nesvarbu, kiek laiko praleidote Peru ar kad laisvai kalbate ispaniškai: vietiniams jūs visuomet liksite gringo – toks nepiktybinis ir kiek suvaikėjęs kareivis Šveikas.

 

Pats Naskos miestelis, tiksliau, jo centras, primena turistinį Disneilendą – turistų čia kas žingsnį laukia kavinės ir restoranai bei kelionių agentūros, siūlančios skrydžius virš paslaptingųjų Naskos linijų, pramogas kopose ir išvykas į Čaučilos nekropolį. Net Naskos turgaus bobulės jau spėjo susivokti, kad gringos mielai permokės už kilogramą kaktusų vaisių; miestelio taksistai puikiai žino, į kurį naktinį klubą už trigubą kainą vežti pisco sour kokteilių padauginusius vakariečius, o ryte juos susišluoja bagių vairuotojai ir mažučių lėktuviukų pilotai. Nors Naska skaičiuoja virš penkių tūkstančių metų istorijos, susidaro įspūdis, jog visas miestukas buvo pastatytas specialiai turistams. Tiesa, pavažiavus kiek toliau į pakraščius, pasimato tikrasis Naskos veidas – nuo sausros suskirdusi žemė, skardos ir molio lūšnos, šiukšlių krūvos, užterštas vandens kanalas, dulkių sūkuriai, išbadėję benamiai šunys ir perkarę ožkų piemenys, kurie priversti už būvį kovoti taip pat, kaip tai darė jų protėviai. Tačiau gringos viso to dažniausiai nemato.

 

Pirmą savaitę Naskoje ir aš pareigingai atskaičiavau 90 JAV dolerių dviviečio lėktuvėlio pilotams, kad pamatyti garsiąsias Naskos linijas. Ar buvo verta? Tiesą sakant, ne, nes skrydis tetruko pusvalandį, šalia manęs žiaukčiojo isterijos suimtas vokietis (vienam iš pilotų tai buvo pirmasis bandomasis skrydis), ir keistieji Naskos dykumos piešiniai tiesiog pralėkė pro akis. Bet, kaip sakoma, when in Rome…nepamatyti Naskos linijų būtų buvę tas pat, kas iš principo nevykti į Maču Pikču.

 

Pasivažinėjimas bagiais po kopas ir „sandboardingas“ paliko kur kas geresnį įspūdį, o išvyka į Čaučilos nekropolį tiesiog sukrėtė. Europoje įprasta mumijas ar žmonių kaukoles matyti tik po muziejų stiklais; Čaučila – tai atviras, niekieno nesaugomas dykumos nekropolis su atvirais kapais ir aplink besimėtančiais žmonių kaulais. Nė kiek neperdedu: žingsniuojant tarp pavyzdinių nekropolio kapų gidas vis paspiria į šoną kieno nors dilbį ar žandikaulį – anot vietinių, visų kaulų palaidoti tiesiog neįmanoma, nes juos vis vien su laiku atidengia vėjas arba ištampo lapės. Perujiečiai jau senai nustojo kreipti į tai dėmesį, o man, prisipažinsiu, buvo be galo nejauku.

 

Turistinės pramogos Naskoje tuo ir pasibaigė – norėjosi kuo greičiau išbandyti motociklą, be to, be galo traukė pamatyti tikrąjį Peru veidą, o ne parodinę versiją gringos. Todėl Naskoje neužsibuvau ir išsiruošiau aplankyti aplinkinių žvejų kaimelių – Marcona, Puerto de Lomas, Chala ir daugybės mažučių bevardžių gyvenviečių palei Ramųjį vandenyną.

 

Nors Naskoje kasmet apsilanko šimtai tūkstančių turistų, dauguma Lomas ir Chala žvejų kaip gyvi niekuomet nėra regėję šviesių plaukų ir mėlynų akių. Gyvenimas čia daug paprastesnis: vyrai kasdien išsiruošia į jūrą, šeimos berniukai trinasi uostuose vaikydami pelikanus ir vydami virves, o moterys ir mergaitės užsiima namų ruoša. Niekas niekur nekeliauja, mokykla daugeliui atrodo įtartinas ir nelabai dėmesio vertas reikalas, o pagrindinis rūpestis, žinoma, yra tiesiog išgyventi. Nepaisant to, žvejų kaimų gyventojai man pasirodė kur kas nuoširdesni ir svetingesni, nei Naskos verslininkai: praleidau ne vieną vakarą kartu su indėnais žvejais besidalindama arbata, tabaku ir istorijomis.

 

Taip pakrante nukeliavau iki Mollendo, turtingųjų Arequipos miestiečių kurorto, kur truputį pailsėjau daugmaž padoriame hostelyje su geru interneto ryšiu ir iki soties atsivalgiau įvairiausių rūšių ceviche – žalios žuvies ir jūrų gėrybių patiekalo, tipiško pakrantės Peru.

 

Kuo piečiau, tuo darėsi šalčiau ir atšiauriau, tad nusprendžiau, kad pasiutusio Ramiojo man jau užtenka ir kad metas šturmuoti Andus. Nusitaikiau į Valle del Colca – Kolkos regioną, kuriame slepiasi vienas giliausių pasaulio kanjonų, skraido kondorai, o indėnai tebegyvena taip, kaip jų inkų protėviai prieš tūkstantį metų.

 

Ir nenusivyliau. Nors Chivay miestelis, į kurį suplūsta didžioji dauguma turistų, taip pat stengiasi neatsilikti nuo Naskos ar Kusko ir tapti gringo rojumi, autentikos čia kur kas daugiau. Tereikia ryžtis nuotykiams: aš nusprendžiau spjauti į turistinius viešbučius ir hostelius ir mėnesį praleidau Rocio ir Chocolate Huamani šeimoje – kartu su jais jodinėjau jų mažiukais perujietiškais arkliukais, dalyvavau koridoje ir žirgų šventėje, jojau į kalnų žygį mainyti lamų į avokadus ir mokiausi kečua kalbos. Nors iš pradžių ir aš jiems tebuvau dar viena priplaukusi gringa, Huamani šeimyna galiausiai nusprendė, kad gal vis dėlto aš dar turiu šansų, mat padėjau jiems apjodinėti jų naująją kumelaitę, kartu valgiau jūrų kiaulyčių troškinius, nespjoviau į kokos lapų arbatą ir noriai klausiausi Andų legendų.

 

Andų indėnai nelaiko savęs perujiečiais: jiems kalnų terasos tebėra jų, inkų palikuonių žemė, kur tebevyksta bulių ir kondorų kovos (tai žiaurus, bet simboliškas renginys: suaugęs ir kelias paras nešertas kondoras pririšamas buliui prie sprando ir išleidžiamas į areną. Kondoras dažniausiai užkapoja bulių iki nukraujavimo – taip inkai „laimi“ prieš ispanus konkistadorus). Nors indėnai mielai dalyvauja spalvingose karnavalus primenančiose katalikiškose šventėse, čia pat apsisukę ant kulno jie vis dar traukia į senųjų šventyklų griuvėsius ir aukoja avis bei lamas savo dievams; jų vaikai eina į valstybines mokyklas ir svajoja apie išmaniuosius telefonus, tačiau jie patys vis dar mielai keliauja pėsčiomis arba raiti ant mulų ar žirgų, vietoj pinigų vis dar užsiima mainais, o vietoj modernios medicinos tebevartoja žolelių ekstraktus. Chivay turguje dar ir šiandien galima įsigyti varlių nuoviro ar gyvačių odų viralo nuo pačių įvairiausių ligų.

 

Valle del Colca praleidusi pusantro mėnesio išsiruošiau tyrinėti Titikakos ežero ir patraukiau į Puno, iš kur galima leistis į kelionę po plaukiojančias salas. Puno nė iš tolo neprimena mano pamėgtosios Copacabanos Bolivijos pusėje: didokas ir pobjauris miestas, išsidėstęs ežero pakrantėje, stokoja žavesio ir charizmos.

 

Tiesa, Peru pusėje plaukiojančių salų kur kas daugiau ir jos įspūdingesnės savo dydžiu, tačiau čia ir vėl aplanko Disneilendo efekto jausmas: nė žingsnio neįmanoma žengti pro suvenyrus įkyriai siūlančius pardavėjus, valčių „kapitonas“ ir ežero ekskursijų gidus, o pačiose salose jų gyventojai primygtinai siūlo užeiti į jų namus ir įsgyti vietinių dirbinių.

 

Todėl Puno neužsibūnu: planuoju traukti toliau į šiaurę, ir pirmasis mano sąrašę, žinoma, yra Kuskas.

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Kelionių idėjos