Dviem ratais per Pietų Ameriką: Bolivijos indėnų vargai

Autorius: Eglė Gerulaitytė , 2015, Gruodžio 29d.

Bolivija yra viena skurdžiausių ir labiausiai atsilikusių Pietų Amerikos šalių, kur daugumą gyventojų sudaro vargiai gyvenantys indėnai. Tačiau šiandien jie jaučiasi atgavę viltį: Bolivijai nuo 2006 metų vadovauja pirmasis indėnų kilmės prezidentas Evo Moralesas, kurį, nepaisant savotiškų pasisakymų ir dažnų išsišokimų, boliviečiai tiesiog garbina.

 

Todėl turbūt nenuostabu, kad pirmas dalykas, kurį pamatau Bolivijos pasienyje, ir yra milžiniškas el presidente šypsnis: mažutėje, vėjo kiaurai košiamoje molinėje trobelėje telpa du sušalę pasieniečiai, stalas, kelios kėdės ir plati Evo šypsena didžiuliame plakate. Pasieniečiai baidosi mano paso, mat jiems įtartinai atrodo pavadinimas „Lithuania”, be to, aš neturiu tarptautinio motociklo draudimo. Aiškinu, kad Lietuva tikrai egzistuoja, o draudimu pasirūpinsiu Bolivijoje, todėl galiausiai abu comandantes tik palinguoja galvomis ir praleidžia, palinkėję gero kelio. Tiesa, kelio šioje Bolivijos Altiplano dalyje praktiškai nėra: į šiaurę vingiuoja tik džipų išmaltos vėžės, kuriomis ir seku. Negana to, siaubingai svaigsta galva, nes pernelyg staigiai atsidūriau penketo kilometrų aukštyje.

 

Kai galiausiai šalia aguas calientes (terminių vandenų) ežerioko aptinku dar vieną molinę lūšną kiaurais langais, kuri pasirodo besanti dideliai prabangus vietinis indėnų viešbutis, negaliu patikėti savo laime. „Viešbutyje” dar aptinku krūvą žvaliai nusiteikusių australų, iš Uyuni į San Pedro de Atacama Čilėje traukiančių džipais. Šiurpinam vietines indėnes, virdami savo sriubas iš pakiukų ant miniatiūrinių dujinių viryklių, ir dalinamės kelio istorijomis. Australai krykštauja, kad džipai ne kartą klimpo smėlyje, strigo srauniose kalnų upėse ir slidinėjo po molį, o aš bandau morališkai pasiruošti sekančiai dienai: nuo aukščio visai susisuko galva, noriu dušo, noriu asfalto, bet norėti, aišku, niekam neuždrausta.

 

Taip po truputį ir kapsčiausi iki pat Uyuni: smėlynai, upės (tiltų statyti ten niekas nesivargina), laukinių lamų bandos, skurdūs indėnų kaimeliai ir džipų karavanai. Kartais atrodydavo, kad pasiklydau ir suku ratus, nes kraštovaizdis nesikeitė keletą dienų; kartais vaidendavosi, kad atsidūriau kokiame nors siurrealistiniame Dali paveiksle – tarp smėlynų staiga pasirodysdavo rausvos, baltos, žalios spalvos druskos ežerai.

 

Kai galiausiai pasiekiau Uyuni, noras pačiai motociklu kirsti Salar de Uyuni, didžiausią pasaulyje druskos dykumą, jau buvo gerokai prislopęs, tad palikau savo plieninį arkliuką hostelio garaže ir tvarkingu gringo pavyzdžiu išsiruošiau tyrinėti salar celeste (dangaus dykumos) vienu iš turistinių džipų. Prisipažinsiu, nesigailėjau: Salar de Uyuni dangus iš tiesų atsispindi ant žemės, tad aš viena ten turbūt būčiau visiškai praradusi nuovoką. Jei Čilės San Pedro de Atacama druskos dykynė turėjo tvarkingus takiukus, informacinius stulpelius ir rodykles, tai Salar de Uyuni yra dykuma tikrų tikriausia šio žodžio prasme.

 

Pabuvusi tarsi kitoje planetoje, patraukiau link La Pazo, aukščiausios pasaulio sostinės. Iki pat Oruro taip pat teko kapstytis smėlynais, nes vietiniai indėnai keliauti nelinkę, tad Bolivijos valdžia toli gražu neskuba tiesti kelių, o ką jau kalbėti apie asfaltą. Altiplano indėnams aš atrodžiau kaip tikrų tikriausia ateivė: jie be galo stebėjosi, kad mergina gali keliauti viena, su motociklu, o ir apskritai – kam reikia keliauti? Dauguma Bolivijos indėnų tebegyvena primityviose molio lūšnelėse, o šeimas išlaiko lamos, avys ir kartais – turizmas. Jei argentiniečiai ir čiliečiai – atviri, draugiški ir besišypsantys, tai boliviečiai – gana įtarūs, užsisklendę ir kartais net priešiški, mat, jų nuomone, kiekvienas gringo yra amerikietis, o JAV, anot jų dievinamo Evo Moraleso, yra didžiausias pasaulio baubas.

 

La Paze žmonės užsieniečiams kiek draugiškesni, nes daugybė jų gyvena iš turizmo. O viena didžiausių turistinių pramogų Bolivijos sostinėje yra žygis dviračiais Camino de la muerte – Mirties keliu. Mirties kelias jungia La Pazą ir žemai džiunglėse esantį Coroico miestuką: šis kelias vadinamas vienu pavojingiausių pasaulyje, nes jis vingiuoja kalnais, yra be galo siauras ir neturi jokių apsauginių tvorelių. Po šiai dienai šiame kelyje kasmet žūsta šimtai žmonių. Aš Mirties kelią pasiryžtu įveikti motociklu; iki Coroico nuriedu naujuoju asfaltuotu keliu, pasidžiaugiu džiunglių temperatūra ir suku atgal į La Pazą.

 

Gana greit įsitikinu, kad Mirties kelias savo pavadinimą užsitarnavo ne be reikalo. Siaurutis kalnų keliūkštis, rodosi, tiesiog išgraužtas uoloje: vienas neatsargus posūkis, ir teks labai nemaloniai „leistis” žemyn gerus šešis šimtus metrų. Kas keliasdešimt metrų šalikelėje apie grėsmę primena kryžiai, o kad nepritrūktų adrenalino, iš priekio nutrūktgalvišku greičiu vis atlekia koks bolivietiškas collectivo (mikroautobusiukas), gabenantis turistų dviračius. Kriokliai dažnai tyška tiesiog ant kelio, todėl priverstinės maudynės įvyksta dažnai, o kartais dėl susidariusių nuošliaužų tenka laviruoti prie pat skardžio krašto.Todėl galiausiai pasiekus pagrindinį asfaltuotą kelią prieš pat La Pazą šie tiek palengvėja: šįkart camino de la muerte manęs pasigailėjo.

 

Pats La Pazas kiek primena skruzdėlyną – kalnuose aplink slėnį išsimėtę lūšnynai turbūt pralenkia net Rio de Janeiro favelas. Tiesa, La Pazo centre skurdas ne taip bado akis – čia įsikūrusios parduotuvės, viešbučiai ir restoranai gausiai lankomi turistų iš viso pasaulio. Kontrastai tarp La Pazo centro ir Uyuni dykumų indėnų tokie ryškūs, kad nenustembu išgirdusi, jog kaimų indėnai La Pazo gyventojus taip pat vadina gringo – jų gyvenimai vienas nuo kito atitolę tik keliais šimtais kilometrų, tačiau pojūtis toks, lyg juos skirtų ištisi šviesmečiai. La Pazas palieka dviprasmišką įspūdį: viena vertus, smagu įsigyti alpakos vilnos šalį, užkąsti gerame vakarietiško lygio restorane ir paklajoti centrinėmis amatininkų gatvelėmis, bet čia pat akis bado skurdas ir nelegali narkotikų prekyba, kuria čia verčiasi tiek taksistai, tiek policininkai. Nusipirkti kokaino La Paze lengviau, nei gero šokolado, nes policijos korupcija pasiekusi tiesiog neįsivaizduojamas aukštumas; ir, žinoma, tokiems versliukams čia didžiulė paklausa, nes atsipalaidavęs europiečių ir amerikiečių jaunimėlis čia jaučiasi nelyg Laukiniuose vakaruose, kur negalioja jokios taisyklės.

 

Todėl La Paze neužsibūnu ir taikau į nedidutį Copacabanos kurortą šalia Titikakos ežero. Copacabana – buvęs žvejų kaimelis, šiandien gyvenantis beveik vien iš turizmo. Čia galima ne tik ramiai pailsėti prie pat ežero, bet ir aplankyti islas flotantes – plaukiojančias salas. Šios salos yra dirbtinai sukurtos iš nendrių ir purvo; jose žmonės gyvena, žvejoja ir net yra įkūrę kavines bei amatininkų parduotuvėles. Per pora valandų motorine valtimi galima nusigauti į Isla del Sol – Saulės salą, kuri, anot legendų, yra inkų kultūros gimtinė. Isla del Sol gyvenantys Aymari indėnai dirba gidais, gundo organizuotais žygiais pėsčiomis ir kviečia užsukti į ganėtinai įspūdingą Aymari archeologijos muziejų. Ir, žinoma, salos tiesiog neįmanoma palikti neparagavus šviežio upėtakio kepsnio. Vietiniai gidai didžiuojasi, kad moka ispanų kalbą: čia žmonės tebešneka Aymari kalba, ir toli gražu ne kiekvienas moka skaityti ir rašyti. Tačiau, žinoma, ir čia indėnai visi kaip susitarę tvirtina, kad jų padėtis netrukus pasikeis, nes viską jau tuoj pat sutvarkys…žinoma, el presidente.

 

Po La Pazo šurmulio Copacabanoje pasijutau nelyg bolivietiškojoje Nidoje: galbūt pataikiau tokiu metu, kai pagrindiniai turistų srautai kiek sumažėję, bet šis ramus rojaus kampelis palei Titikaką sužavėjo savo tykia atmosfera ir giedrais žmonių veidais.

 

Boliviją palikau taip ir nenusprendusi, kokį įspūdį man paliko ši indėnų šalis. Gamtos grožis čia, žinoma, neturi konkurencijos, tačiau žmonės tebesiblaško nacionalinio identiteto paieškose: iš vienos pusės, indėnai ugningai kalba apie socializmą, Evo Moralesą, kurį laiko tiesiog prisikėlusiu Tupaku Amaru, o iš kitos pusės, net Titikakos žvejai svajoja apie televizorius, automobilius ir išmaniuosius telefonus. Užsieniečiai nėra itin mėgstami, bet be jų Bolivija neišgyventų; laukinė gamta pakeri, tačiau nutikus nelaimei pagalbos neprisišauksi. Tiesa, nespėjau aplankyti Bolivijos Amazonės ir nepamačiau Cochabamba ir Santa Cruz regionų, kur turistai traukia pasilepinti saule ir spalvingu naktiniu gyvenimu; be to, pragyvenimo lygis Bolivijoje nesuvokiamai žemas, tad čia keliauti yra tiesiog pigiau grybo.

 

Bet kuriuo atveju, nuotykių ieškotojams Bolivija – puikus pasirinkimas, nes iššūkių čia netrūksta, o laukinės gamtos toli ieškoti nereikia net vos išvažiavus iš sostinės. Bent kiek gaudantis ispaniškai, garsiai nereiškiant meilės Amerikai ir deramai žavintis Aymari kultūra bei liaupsinant fantastišką Bolivijos gamtą, čia galima mėgautis egzotika kiekviename žingsnyje.

 

Žmonės. Bolivijos gyventojai į užsieniečius žiūri skeptiškai: argentinietiško ar čilietiško svetingumo čia laukti neverta, o vietinių širdis palenkti galima nebent mokant keletą žodžių Aymari kalba. Čia geriau nesivelti į politines diskusijas, tačiau vietiniai mielai klausosi komplimentų Bolivijos gamtai ir inkų kultūrai.

 

Vizos. Vizomis iš anksto rūpintis nereikia – kelioninę vizą trims mėnesiams nemokamai gausite pasienyje. Tiesa, JAV piliečiams viza atsieis 200 JAV dolerių.

 

Kainos. Bolivijoje keliauti yra neįtikėtinai pigu. Hostelio kambarys čia kainuoja apie 15 bolivianų (daugmaž pusantro euro), alpakos kepsnys gerame restorane – apie 20 bolivianų (2 eurai), butelis vietinio alaus – 3-5 bolivianus (50 eurocentų). Čia verta įsigyti alpakos vilnos gaminių, nes Peru pusėje jų kaina šokteli bent trejetą kartų. Benzinas čia taip pat neįtikėtinai pigus, tiesa, dėl valstybės politikos užsieniečiams tenka pakloti triskart daugiau, nei vietiniams, todėl į degalinę geriau keliauti ne su savo transporto priemone, o su tuščiu degalų kanistru.

 

Maistas. Bolivijos virtuvė nėra itin viliojanti – be keptos vištienos ir mėlynųjų svogūnų salotų boliviečiai gaminti tiesiog nemoka. Maistą geriau gamintis patiems arba valgyti olandams, prancūzams, vokiečiams priklausančiuose restoranuose. Tiesa, nuodėmės verti ir Titikakos žuvų kepsniai.

 

Saugumas. Bolivijoje tiesiog klesti korupcija, tad čia nutinka ir taip, jog apmauti gali net oficialias policininkų uniformas vilkintys pareigūnai: jie naiviems turistams mėgsta išrašyti čia pat susigalvotų „baudų” arba atvirai reikalauti kyšių. Provincijos indėnai šiuo atžvilgiu kur kas draugiškesni. Vagysčių derėtų pasisaugoti La Paze, Cochabamboje ir Santa Cruze.

 

Kalba. Be ispanų kalbos žinių Bolivijoje išsiversti sunku, nes čia pagrindinės kalbos yra Aymari ir ispanų. Angliškai pavyks susišnekėti nebent didmiesčiuose, tačiau ispaniškas žodynėlis bus nepakeičiamas ir čia.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.