Dviem ratais per Pietų Ameriką: nepakartojami Čilės kontrastai

Autorius: Eglė Gerulaitytė , 2015, Gruodžio 03d.

Prieš įvažiuojant į Čilę, argentiniečiai su užsidegimu pasakojo, kad čiliečiai labai rimtai žiūri į eismo taisyklių pažeidimus, yra lengvai pamišę dėl savo vynų ir atlyginimus skaičiuoja šimtais tūkstančių pesų. Su piktais kelių policininkais susidurti taip ir neteko, bet dėl vyno ir valiutos argentiniečiai nemelavo: vynas Čilėje prie pietų stalo būtinas kaip ir Italijoje, o nedidelis kokakolos buteliukas kainuoja du tūkstančius čilietiškų pesų – teisingai apskaičiuoti valiutos kursą išmokau tik daugmaž ties Santiago.

 

Čilės carretera Austral, arba Pietų kelias, yra turbūt vienas įspūdingiausių kelių visoje Pietų Amerikoje, prieš kurį nublanko net Argentinos Ruta 40. Carretera Austral iš esmės tėra varganas menkai prižiūrimas žvyrkelis, tačiau jis vingiuoja per dievišką Čilės Patagonijos ežerų kraštą, kuriame laukinė gamta ir tobulai mėlynos ežerų akutės sužavėtų net ir Norvegijos fjordų fanatikus. Beje, tiems, kas ištroškę nuotykių, vertėtų paskubėti: Carretera Austral, vietinių teigimu, po gerų penketo metų bus išasfaltuota ir taps tik dar vienu iššūkių nereikalaujančiu keliu.

 

Mano kelionė Carretera Austral prasidėjo ties Chile Chico, kur kelias apjuosia Lago Gral Carrera ežerą. Prisipažinsiu, jau važiuodama Ruta 40 Argentinos pusėje keikiausi dėl nežmoniškų patagonietiškų vėjų, tačiau Čilėje, rodėsi, jie tik dar labiau sustiprėjo, o kapstytis po žvyrą čia buvo kur kas sunkiau. Pernakvojusi Puerto Tranquilo kempinge jaučiausi taip, lyg kas būtų suvažinėjęs, o maudynės ežere baigėsi klyksmais ir lakstymais aplink palapinę, bandant sušilti – nors vanduo vilioja savo turkio spalva, šaltis toks, kad nebesinori ten kišti nė mažojo kojos pirštelio. Užtat nepatingėjusiems įsimesti meškerės ežerų regionas – tikrų tikriausias rojus: žvejoti galima visur ir viską, tiek nuo kranto, tiek išsinuomojus valtelę, o gausų laimikį išsikepti čia pat ant laužo.

 

Kelias iki pat Čilės Patagonijos vidurio Chaiten bėga tarsi per vieną didžiulį nacionalinį parką: kalnai, žmogaus nepaliestos girios, ledynų vandens ežerai ir tarsi iš pasakų išniręs mėlynas horizontas paliko be galo stiprų įspūdį. Coyhaique miestelis gerokai priminė Argentinos El Calafate – daugybė viešbutukų ir akivaizdžiai gringos publikai skirtų kavinių, restoranų ir kempingų gausa po visiškos tylos ir ramybės tiesiog rėžė akį, tuo tarpu Chaiten pasitiko pilkomis dykynėmis: čia 2008 metais įvyko ungikalnio išsiveržimas, sunaikinęs beveik visą miestelį. Tačiau čiliečiai, žinoma, dėl tokių niekų nesuka sau galvos: Chaiten šiandien gyvena iš turistinių ekspedicijų po Andus ir Chaiteno ugnikalnį.

 

Beje, norint iš Chaiten persikelti į Quellon arba Puerto Montt, kelto gali tekti laukti visą savaitę: kaip ir Argentinos pusėje, keltų tvarkaraščiai čia žinomi tik ponui dievui ir keltų kapitonams, tad geriau neplanuoti ir nerezervuoti bilietų iš anksto, nes veikiausiai planai visvien susijauks.

 

Puerto Montt – tai Čilės Patagonijos sostinė, kur tiesiog būtina sustoti paragauti čilietiškų empanadas (į kibinus panašių bandelių su mėsos ir sūrio įdaru) ir, žinoma, vietinio vyno. Įspūdis, kad esu kur nors Italijos pietuose, Puerto Montt sustiprėja dar labiau: čia pilna kavinukių, išsimėčiusių palei pakrantę, kuriose espresso siurbčioja siciliečius primenantys senukai, o visas miestas gyvena kažkokiu nerūpestingu, tačiau stilingu ritmu. Tai, kad čia vistik Pietų Amerika, primena tik nenusamokai susiraizgę ir veikiausiai gaisro pavojų keliantys elektros laidai virš namų, triukšmingi gatvės prekeiviai ir pamišėliškas eismas, kuriame turbūt nejaukiai pasijustų net Neapolio mopedų vairuotojai. Tačiau ties Puerto Montt pagaliau prasideda ir ilgai lauktas asfaltas, tad, atsisveikinusi su Čilės Patagonija, maunu toliau į šiaurę.

 

Iki pat Santiago, tiesą sakant, nėra beveik nieko įdomaus, išskyrus Dakaro ralio finalą Valparaiso, į kurį taip ir nesuspėju. Kadangi niekuomet per daug nesižavėjau dideliais miestais, į Santiago net neužsuku; kiek pailsiu prabangiame La Serena kurorte, nudegu saulėje ir pasipustau padus link Atakamos dykumos.

Atakama – kažkas sunkiai suvokiamo protu. Jei Čilės Patagonija tiesiog užburia savo fantastiška laukine gamta, tai Atakama yra visiška jos priešingybė: šimtus kilometrų besitęsianti dykuma be jokių gyvybės ženklų palieka ganėtinai slogų įspūdį. Beviltiškai spoksau į pro šalį bėgančias kopas ir niekaip nesuprantu, kaip jose sveiko proto nepaliko Dakaro motocklininkai: net važiuojant geru asfaltuotu keliu Atakama man rodosi kažkokia grėsminga, o ką jau kalbėti apie ralį smėlynuose.

 

Galiausiai įriedėjus į Antofagastą ir pamačius Ramųjį vandenyną, gerokai atsigaunu: nors Antofagasta yra milžiniškas dulkėtas dykumos miestas, susiradus vietinių banglentininkų pamėgtą kempingą prie pat vandenyno – šiek tiek atkuntu. Negana to, Antofagastos motomeistrai su šypsenomis iki ausų man nemokamai sutvarko pradėjusį klibėti motociklą ir pakeičia priekinę padangą, todėl gyvenimas – žinoma, su vietinio vyno pagalba – iškart pagerėja.

 

Svarstau, ar dar kiek pasikankinti dykumose ir važiuoti į Peru, ar spjauti į milžinišką Iquique regioną ir mauti į rytus link Bolivijos. Galiausiai nugali Bolivija: norisi pakeliui pamatyti San Pedro de Atacama druskos dykumas ir flamingus, be to, Bolivijoje turiu nebaigtų reikalų su Salar de Uyuni, todėl nenoromis atsisveikinusi su Ramiuoju vandenynu vėl suku į krašto gilumą.

 

San Pedro de Atacama pasitinka svaginančiomis kalnų perėjomis ir vaiduokliškomis Altiplano dykynėmis. Ne veltui būtent šalia šio miestelio stūksto Valle de la Luna – Mėnulio slėnis, kuriame išties pasijunti tarsi kitoje planetoje, ir Atakamos druskos dykumos, kuriose gyvena tik vėjas ir flamingai.

Pats San Pedro de Atacama miestelis – tipiško gringo rojus: čia sausakimša kempingų, viešbučių, kavinių, naktinių klubų, klesti beveik atviras marihuanos ir įvairių stipresnių medžiagų versliukas gatvėse, o ryte pamatyti ant suoliuko nulūžusį dvidešimtmetį vokietį ar olandą – įprastas reiškinys. Dauguma turistų čia džipais atvyksta iš Bolivijos Uyuni miestelio – kadangi iki jo nėra jokio kelio, nėra ir autobusų, tad keliautojai dažniausiai tiesiog susimeta džipo ir vairuotojo paslaugoms. Be to, aplink San Pedro de Atacamą tiesiog knibžda atrakcijos: be jau minėto Mėnulio slėnio ir druskos dykumos, netoliese yra geizerių ir ugnikalnių, tad gamtos mylėtojams veiklos čia netrūksta.

 

Nors Mėnulio slėnis iš tiesų įspūdingas, man labiausiai įstrigo Atakamos druskos dykynės, kuriose nesutiksi nei gyvos dvasios, išskyrus saulėje nuskrudusius turistus ir būrius ilgakojų flamingų. San Pedro de Atacama druskos dykuma toli gražu nėra didžiausia pasaulyje, tačiau negailestingai spiginanti saulė, atsispindinti druskos kristaluose, ir raibuliuojantis keistų spalvų horizontas daro savo: rodosi, jog tai pati keisčiausia ir vienišiausia vieta žemėje.

 

Todėl palikti San Pedro de Atacama kur kas lengviau, nei Coyhaique ar Puerto Montt: išragavusi kone visą miestelio restoranų kaktusų sulčių ir vynų asortimentą ruošiuosi traukti toliau į šiaurės rytus ir kirsti Bolivijos sieną. Uyuni džipų vairuotojai pasakoja, kad motociklas tikrai nėra geras pasirinkimas, mat kelio nėra, pasiklysti lengva, be to, toje Bolivijos pusėje neveikia net GPS navigacija. Nieko tokio – GPS aš ar šiaip, ar taip neturiu, o orientacija pagal saulę dar nieko nepavedė. Ar ne?

 

Žmonės. Čiliečiai kiek santūresni, nei triukšmingi ir nuolat besišypsantys argentiniečiai, tačiau ir jie visuomet mielai padės, patars ir rekomenduos geriausią vyno idėją. Tiesą sakant, Čilės gyventojai visoje Pietų Amerikoje man labiausiai priminė europiečius: jie daug keliauja, domisi pasauliu ir…kalba angliškai. Norėdami sužavėti čiliečius, pacituokite Isabel Allende – ir svetingumas garantuotas.

Vizos. Iš anksto vizomis rūpintis vykstant į Čilę nereikia – trejų mėnesių kelioninę vizą gausite pasienyje. Tiesa, Čilė labai stengiasi kontroliuoti organinių medžiagų patekimą į šalį, todėl sumuštinius ar kitus maisto produktus teks palikti pasienyje.

 

Kainos. Čilėje viskas kiek brangiau, nei Argentinoje, be to, dėl infliacijos sukurto valiutos burbulo kartais sunku susigaudyti kainose. Padorus kempingas Čilėje kainuos apie 12 000 pesų (apie 15 eurų), pietūs vidutiniame restorane – apie 15 000  pesų (apie 20 eurų) , gero vyno butelis – 15-20 000 pesų (20-25 eurai).

 

Maistas. Čiliečiai įsitikinę, kad būtent jie asado (jautienos arba ėrienos kepsnį) ruošia kur kas geriau, nei argentiniečiai, todėl pasimėgauti mėsos patiekalais čia tikrai verta. Turbūt populiariausias Čilės maisto patiekalas yra empanada – minkštos tešlos bandelė, įdaryta mėsa, sūriu ir daržovėmis. Čilės Patagonijoje būtų nuodėme neparagauti šviežios ežerų žuvies.

 

Saugumas. Čilėje dėl saugumo baimintis tikrai nėra ko: net nakvojant atokiausiuose kampeliuose palei Carretera Austral niekuomet nejutau baimės. Čilė vertina turistus, tad čia pasisaugoti nuo vagišių, kaip ir visur, derėtų nebent didžiuosiuose miestuose.

 

Kalba. Priešingai argentiniečiams, dauguma čiliečių kalba angliškai arba bent jau supranta esminius žodžius ir frazes. Žinoma, ispanų kalbos žinios pravers visur, tačiau didesniuose arba turistų itin pamėgtuose miesteliuose pavyks susikalbėti angliškai ir prancūziškai.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.