Indijoje dirbanti lietuvė: „Kartais sudvejoju, ar aš XXI amžiuje“ (II)

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2013, Liepos 17d.

Normal
0

19

false
false
false

LT
X-NONE
X-NONE

„Mergaitė, vilkinti taškuota suknele, padovanojo man didžiausią gyvenime dovaną“

 

Tęsiame pasakojimą apie Vestos gyvenimą ir darbą kontrastų kupinoje Indijoje. Pasakojimo pradžią skaitykite čia

 

Kelias savaites keliavai po Indiją ir pamatei nemažai vietų. Kokį maršrutą pasirinkai ir kurios vietos paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?

Maršrutą sudarėme atsižvelgdami į žymiausias Indijos lankytinas vietas bei ribotą kelionės trukmę. Savaime suprantama, pažinimo ištroškusios didelės akys norėjo pamatyti kuo daugiau, bet vėliau to pasigailėjome, mat kelionė ilgainiui panašėjo į maratoną, o ne pažintinę apžvalgą. Indija yra siaubingai didelė, todėl nuvykti iš vieno taško į kitą vidutiniškai trunka 8 valandas. Tenka paaukoti daug laiko ir energijos, o kur dar nežmoniškai varginantis karštis? Bet kuriuo atveju, tai buvo gera gyvenimo pamoka. Prisirinkome neišdildomų įspūdžių, tiek teigiamų, tiek neigiamų, krepšį visam gyvenimui.


Kai reikia pačiam organizuotis maršrutą, nakvynę, transportą ir visa kita Indijoje – tai tampa beveik gyvenimo iššūkiu. Prisipažinsiu atvirai, man būtų užtekę ir savaitės trukmės pažintinės kelionės. Tos traukinių stotys, perpildytos naktimis ant betono ar asfalto tarp musių, šiukšlių, žiurkių ir nežinia dar ko, gulinčiais suaugusiais ir vaikais, man neteikė didelio malonumo. Tiesą sakant, netrukus atšaukėm visus kelionei užsakytus traukinių bilietus ir rinkomės autobusus. 

 

kelione-indija13.jpgTarpmiestiniai autobusai pritaikyti ilgoms kelionėms, tačiau būtina nusipirkti bilietą iš anksto.


Norėjosi į kelionę sudėti kuo daugiau: svarbiausius Indijos turistinius objektus, jautrius tarptautinių santykių taškus tokius kaip Kašmyras bei Dalai Lamos gyvenamoji vieta tremtyje ir, galiausiai, poilsį Goa. Kerala taip pat buvo mūsų pirminiame maršrute, bet galiausiai šį tašką atidėjom kuriam kitam savaitgaliui, nes per trumpą laiką buvo tiesiog visko per daug.

Visos vietos savotiškai buvo įdomios ir įsimintinos, tačiau labiausiai įstrigo McLeod Ganj – tibetiečių pabėgėlių gyvenamoji vieta. Joje veikia Tibeto  centrinė vyriausybė ir įsikūręs ilgametis dvasinis tibetiečių lyderis Dalai Lama. Pastarasis po 1959 m. Tibeto sukilimo dėl Kinijos keliamų represijų privalėjo bėgti iš šalies, o Indija suteikė politinį prieglobstį.

Karališkasis Radžastano regionas yra be galo gražus, Džaipūro Gintaro fortas tikrai vertas dėmesio, o Puškare labai smagu išbandyti kupranugarių safarį. Tuo tarpu Senasis Delis ir Varanasi man buvo labai panašūs vienas į kitą savo nešvara ir užterštumu, itin įkyriais prekybininkais ir sąmyšiu gatvėje, kur karvės, mašinos, žmonės, dviračiai ir visa kita, kas įmanoma, juda ta pačia kryptimi. Varanasi lankiausi kaip tik po lietaus, tad atrodė, kad brendu per mėšlą. Beje, mačiau ir laužus, kuriuose deginami žmonės, o pelenai bei liekanos metamos į šventąjį Gangą. Tiesą sakant, tikėjausi kažko mistiškesnio ar bent labiau sukrečiančio.  Kita vertus, kelionė Gangu valtimi tikrai atskleidžia spalvoto Varanasio architektūros grožį. Pats geriausias sprendimas buvo užbaigti kelionę Paloleum (Goa), kur ramiai, skaniai ir tikrai nebrangiai galima atsipūsti nuo visokiausio tipo įspūdžių.

kelione-indija3.jpg

Mirusiųjų deginimo laužai Gango upės pakrantėje Varanasyje.



Gal patyrei kokių nors nuotykių ar įdomių susidūrimų su kultūrų skirtumais?

Tai įvyko net kelis kartus: vienoje vietinėje kavinėje ir prancūzų prašmatniame restorane. Abiejose vietose paprašiau atsiskaityti kortele, tad ją ir padaviau. Po kelių minučių atėjo padavėjas su tušinuku ir paprašė, kad  jam parašyčiau kortelės pin kodą ant servetėlės. Mano pasitikėjimas žmonėmis didelis, tačiau tikrai ne beribis. Netrukus supratau viso to priežastį. Padavėjas visai nenorėjo manęs apgauti. Pasirodo, kad reta paslaugų įmonė Indijoje turi nešiojamą atsiskaitymo kortele aparatą, tad padavėjas nenorėdamas manęs varginti,  tiesiog paprašė jį užrašyti.

Iš mano atminties taip pat neišblėsta netikėtumas Pondicherry – vadinamojoje Indijos mažojoje Prancūzijoje. Nusprendėme su draugais apsilankyti Bengalijos įlankos pajūryje. Viešbučio administracijoje pasiteiravome, kur yra geriausias paplūdimys ir gavę patarimą, įsėdome  į „tuk-tuką“. Paplūdimio vaizdas, kurį išvydome, labai skyrėsi nuo to, kokio tikėjomės. Tai buvo šiukšlinas, žuvimi dvokiantis, skurdus žvejų kaimelio krantas, kur dėl didelės bangų mūšos nelabai ir pasimaudysi. Įdėjome daug pastangų, kad atvyktume iki tos vietos, tad neliko nieko kito, kaip susirasti pavėsį ir atsisėdus pagalvoti, ar tikrai norime eiti maudytis, nors termometras ir rodė daugiau nei 40 laipsnių karščio.

Nusprendžiau geriau paėjėti kokį kilometrą, kad nusipirkčiau vėsaus geriamojo vandens. Grįždama atgal pasukau per žvejų kaimelį. Mane pasivijo kelios vietinės mažos mergaitės. Aš jas šiek tiek pakalbinau, nusifotografavom ir tiek, tačiau einant pačiu keliu atgal, vėl pasivijo viena tų mielų mergaičių.

Ji man padavė savo rankomis supakuotą blizgančią dovanėlę. Aš, žinoma, atšokau ir net nesiruošiau imti, nes tokių situacijų, kai netrukus pasirodo „dėdė“, reikalaujantis už tai sumokėti, jau pakankamai prisižiūrėjau. Apsidairiau – nėra jokio „dėdės“, o draugai šypsosi, sako „imk, Vesta, čia tau“. Buvau išmušta iš vėžių. Vis dėlto nedrąsiai paėmiau ją į rankas, pakračiau ir iš garso supratau, kad viduje akmenukai arba kriauklytės sudėtos. Nusprendžiu atidaryti ir pasižiūrėti, kas viduje. Nedrąsiai išvyniojau dovanėlę, o ten – dailūs, širdelės formos auskariukai. Jie plastmasiniai, bet koks skirtumas – tokios nuoširdžios ir gražios dovanos dar niekada nesu gavusi gyvenime!

 

Prie kurių dalykų iki šiol sunku priprasti ar susitaikyti?

Mažiau ar daugiau aš jau atradau savo gyvenimo vagą, kad galėčiau patogiai ir maloniai leisti laiką Indijoje. Turiu pastovias vietas, kuriose lankausi, pažįstu miestą, susiradau vietinių draugų, tad turiu galimybę mėgautis kiekviena čia praleista diena.

Tiesa, yra kelios detalės, kurios kuo toliau, tuo labiau mane dirgina – tai žmonių užlindinėjimas eilėje. Atrodo, išsilavinęs žmogus, su prabangiu diplomatu rankoje, bet štai paima ir užlenda tau prieš nosį – nei atsiprašau, nei ačiū. Iš pradžių tylėdavau, bet po kokio dešimto karto mano kantrybė truko. Dabar jau tiesiai šviesiai sakau, kad aš ten stoviu ir prašau laikytis mandagumo taisyklių. Visada paklauso, bet retokai atsiprašo.

Taip pat indai visiškai nesilaiko asmeninio atstumo. Pavyzdžiui, net prie bankomato stovi už kelių centimetrų nuo manęs ir stebi, kai kodą suvedinėju – jie neturi blogų kėslų, tačiau man to jau perdaug.

Triukšmas gatvėse ir šaligatvių neegzistavimas – tai trečias dalykas, kuris trumpina mano gyvenimą. Nori nenori, esi priverstas eiti gatve, o eismas čia tikras balaganas – gali tikėtis visko. Kai tik kas arčiau privažiavęs signalizuoja, instinktyviai išsigąstu ir priimu, jog tai ženklas man, nes einu gatve ir, matyt, ne vietoje, tačiau tai viso labo būna garsinis perspėjimas kitai transporto priemonei.  



Kaip indai priima tave? Ar lengva susirasti nuoširdžių ir ištikimų draugų Indijoje?

Apskritai, indai yra malonūs žmonės, jei kažko nežinai  gatvėje, būtinai stengsis padėti.  Jauni, išsilavinę žmonės ypač paslaugūs ir pasirengę su tavimi važiuoti net į kitą miesto dalį, kad tik užsienietis pasiektų savo kelionės tikslą laimingai. Aš, kaip šviesiaodė, nuolat jaučiu indų žvilgsnius. Šiaip mėgstu dėmesį, tačiau, nepatikėsite, bet net man jo čia būna retkarčiais perdaug. (Juokiasi.) Norint susirasti vietinių draugų čia tikrai nereikia dėti daug pastangų.

Šviesi oda jiems grožio etalonas – kuo šviesiau, tuo gražiau. Tiek moterys, tiek vyrai visom išgalėm stengiasi save tiesiogine prasme išbalinti. Grožio salonuose yra teikiamos net specialios balinimo paslaugos, o beveik kiekvienoje kosmetikos priemonėje gali rasi šviesinimo ingredientų. Žinoma, tai labai žalinga, bet visame pasaulyje žmonės dėl grožio dar ne tokių „siurprizų” prisidaro…



Kiek laiko dar planuoji užsibūti šioje šalyje?

Mano kontraktas yra pusei metų su galimybe pasilikti ilgėliau. Iš pradžių galvojau, kad taip ir padarysiu, bet nepaisant gero gyvenimo, nuomonė po truputėlį keičiasi. Po kelių mėnesių jau pradėjau ilgėtis europinės kultūros ir infrastruktūros. Be to, indų visai kitoks mentalitetas, kitokie darbo metodai. Reikia daug kantrybės su jais: eini iš paskos ir vis spaudi, spaudi, primeni ir primeni. Kol nepaskambinti kelis kartus ir pakeltu tonu nepradėsi kalbėti, tol ledai nejuda į priekį…

Čia gyvenant būtina antrąją pusę atsivežti, kitu atveju, po pusės metų darbo Indijoje vienam, daugeliui prasideda kritinis laikotarpis. Matyt, kad rudeniop visgi parsirasiu į Lietuvą  ir svarstysiu, ar Lietuvoje likti, ar vėl kelti sparnus į Vidurio Europą. Kita vertus, niekada nežinai, gal kokia kita Azijos šalis kaip Kinija ar Hong Kongas suvilios?

 

kelione-indija24.jpg

Nuotraukos iš Vestos asmeninio archyvo

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.