Penkios savaitės Himalajuose: pavojingi keliai ir laimės pamokos

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2014, Spalio 02d.

„Taip nutiko, kad pastaruosius 10 mėnesių praleidau Indijoje. Neišvažiavau ten ieškoti nušvitimo ar savęs, nes niekada savęs nepamečiau. Į Indiją išvykau dirbti, nes būtent tai man pasirodė tinkamiausias būdas įsilieti į vietos bendruomenę ir pajusti indiškąjį gyvenimo ritmą, apie kurį sklando legendos. Sugrįžus žmonės domėjosi, ar ten susidūriau su skurdu, purvu ir kasdienybės egzotika. Taip, žinoma, tačiau niekada nevengiau į tai pažvelgti ir galiausiai, kaip ir patys indai, priimti to kaip neišvengiamybės. Tačiau kontrastai, akibrokštai ir nepatogios situacijos nėra tai, ką prisimenu kaskart pagalvojusi apie Indiją. Ši šalis man padovanojo įspūdingiausią kelionę mano gyvenime“, – pasakojimą apie savo įspūdingas keliones pradėjo Viktorija. Tačiau viena įsimintiniausių patirčių jos laukė Himalajuose, kuriuose ji praleido daugiau nei mėnesį.

 

Himalajuose praleidai 5 savaites. Kokių tikslų vedama ten keliavai? Ko ieškojai ir tikėjaisi?

Dar gyvenant Lietuvoje mane ypač žavėjo Pasaulio Stogo sąvoka. Dažnai šis titulas yra atiduodamas Tibetui, tačiau ir pačiuose Himalajuose dangus atrodo ranka paliečiamas. Per pastaruosius metus iš Delio, kur buvo mano indiškas būstas, į Himalajus keliavau net keletą kartų, tačiau savo seniai planuotos kelionės turėjau kantriai išlaukti. Kodėl? Ogi todėl, kad nuo spalio iki birželio mėnesio ten neįmanoma patekti žeme, tik oru. Keliai būna užversti neįveikiamu sniego sluoksniu.

Keliauti oru nenorėjau, nes žinojau, kad tai atimtų daugiau nei pusę kelionės svaigulio, juk į buvusią Ladako karalystę veda vienas iš pavojingiausių greitkelių pasaulyje. Jis atrodo maždaug taip, jog kartais besikratydamas autobuse per kelio duobes ir kildamas aukštyn nepatogaus grožio kalnais ir neįsivaizduojamo siaurumo keliu netiki, jog kažkur ten toliau gali egzistuoti kokia nors civilizacija.

Pamenu, jog pasiekėme vieną iš kelių aukščiausiųjų transportu įveikiamų kalnų perėjų pasaulyje, tuomet ir snigo, ir lijo, metro atstumu buvo neįmanoma ką nors įžiūrėti… Stovėjau tada ir žiūrėjau į tą keistą gamtos šėlsmą, niekaip negalėdama savęs įtikinti, kad tai nėra niekur nevedančio kelio pabaiga. Matyt, tada pirmą kartą suvokiau pasakymo „esu viduryje niekur“ reikšmę. Po pusės valandos audra nurimo ir nušvito saulė, prieš mano akis atverdama grožio suvokimo ribas peržengiantį kraštovaizdį. Neveltui Džamu ir Kašmyro valstijos, kurioje šiandien yra Ladakas, vadovai šią teritoriją vadina rojumi žemėje. Tiesa, tai, ką pamačiau, pranoko ir mano rojaus grožio supratimą.

Į Ladaką mane nuvedė labai paprastas dalykas. Visą laiką pasąmoningai jutau, kad turiu ten nuvažiuoti. Niekas manęs neįkalbinėjo ir nepasakojo apie tą vietovę. Dabar aš pati suprantu kodėl – mano kalboje pritrūksta žodžių jai apibūdinti. Galbūt skambės neįtikinamai, tačiau jau vykdama ten nieko nesitikėjau ir nieko konkrečiai neieškojau. Žinojau, jog Ladakas yra mažytė Tibeto iki Kinijos okupacijos kopija. Tai – gaivi Himalajų masyvo įrėminta oazė, 3,5 kilometro priartėjusi prie dangaus. Norėjau ten tiesiog būti. Troškau, kad aitri kalnų saulė ir atšiaurus vėjas nugairintų mano plaukus ir nurausvintų veidą. Norėjau prisijungti prie budistų vienuolių maldos ir kasdien pabusti 5 valandą ryto nuo muedzino kvietimo į mečetę. Svajojau tiesiog susėsti su vietiniais ir gerti sūrią tibetietišką arbatą su pienu ir nuo buvusios pilies griuvėsių stebėti bundantį miestą. Degiau nekantrumu ištyrinėti tos vietovės gamtą, stebėti paukščius ar debesų plaukimą stikliniame vandens paviršiuje. Ten radau visa tai ir dar daugiau…

Po dviejų dienų kelionės Himalajų viduriais, žmogišku protu nesuvokiamų vaizdų ir ne visada malonių aklimatizacijos padarinių pasiekėme slėnį, kur žaluma yra įsprausta tarp nuogai rūsčių kalnų, aplinkui riogso maži balti nameliai,  nuo saulės slepiasi įspūdingo grožio vietos moterys ir visur tave sveikina spalvotos budistinės maldos vėliavėlės. Saulėlydis… o priešais išniro masyvus dar XV a. ant kalvos įkurtas budistų vienuolynas. Taip mane pasitiko Ladakas. Pamilau jį iš pirmo žvilgsnio.

 

18himalajai-vienuolynas.jpg 

Stakna vienuolynas. V.Samarinaitė 

Minėjai, kad ten sudėtinga patekti dėl ypač pavojingo kelio, kuriuo žemyn rieda akmenys. O kaip su likusia Ladako teritorija? Ar tau buvo iškilęs pavojus?

479 kilometrų kelias, vedantis nuo Himalajų papėdėje esančios hipių buveinės Manalio iki iškiliosios Ladako sostinės Leho, buvo tikrai įspūdingas. Troškimas pasiekti kelionės tikslą buvo didesnis negu bet kokia baimė, ar kartas nuo karto užvaldantis savisaugos instinktas.

Į priekį keliavome labai sunkiai. Mikroautobusą, be abejonės, vairavo ekstremalus, bet profesionalus vietinis. Pradžioje net negalėjau patikėti, kad žmonės iš viso sutinka vairuoti tokiame kelyje. Taip, keliaudami mes strigome. Ir ne vieną kartą. Kartais taip nutikdavo dėl siaurame kelyje sugedusio sunkvežimio ir galimybės jo aplenkti nebuvimo. Kartais nuo kalnų ant kelio suvirsdavo krūva riedulių ir kitas 3 valandas galėdavai tiesiog žiūrėti pro langą, laukdamas, kol specialiosios pajėgos juos patrauks.

Kylant vis aukščiau ir mus užklupus sniegui, ar lietui vairuotojas tiesiog drausdavo žiūrėti aukštyn ar žemyn, liepdavo žiūrėti tik tiesiai, nes, esą, jeigu jau lemta nuriedėti nuo skardžio žemyn ar būti prispaustam milžiniško riedulio – to nepakeisi.

Pasiekus Lehą prireikė keleto dienų atsipūsti, apsiprasti su pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis ir mažesniu deguonies kiekiu. Mane greičiau nei įprastai užpuldavo nuovargis, kartais net einant gatve pristigdavo oro, apleido alkio jausmas, tačiau po kurio laiko organizmas apsiprato. Kaskart pagalvojus apie kelionę atgal, mane nukrėsdavo šiurpas. Net nebuvau tikra, ar turėsiu drąsos tuo pačiu keliu grįžti į Delį.

Po pačią Ladako teritoriją keliavau motociklu ir vietiniais autobusais. Su kelionės draugu nusprendėme įveikti aukščiausią pasaulyje automobiliams prieinamą kalnų perėją, išsišovusią į dangų net iki 5606 m. Tądien buvome lyg prakeikti. Vos palikus Lehą pradėjo lyti, kylant aukštyn lietų pakeitė sniegas ir oras tapo ypač netinkamas kelionei motociklu. Oro temperatūra nukrito apie 15 laipsnių. Jutau, kad ledėja rankos ir kojų pirštai, tačiau mus vedė kažkoks nepaaiškinamas troškimas atsidurti kitoje Khardungla kalnų perėjos pusėje. Pakilus aukščiau kaip tik pajudėjo 2 valandas transportą stabdęs kamštis, susidaręs dėl ant kelio nuriedėjusių milžiniškų akmenų. Taigi, sėdėdama keleivio vietoje gavau užduotį – stebėti, ar ant mūsų nerieda akmenys. Pripažįstu, tai tikrai pats prasčiausias užsiėmimas sėdint ant motociklo.

 

18himalajai.jpg 

Įveikėm!V.Samarinaitė

 

Po kiek laiko mus pasitiko užrašas ant akmens, kad pasiekėme aukščiausiai pasaulyje įkurdintą kavinę, kurioje parduodama arbata ir vandeniu užpilami makaronai. Kol šlapiais batais rėpliojome po aptirpusį sniegą atsigerti arbatos, kiti lyg pamišę fotografavosi prie ženklo – „Sveikiname pasiekus aukščiausią pasaulyje motorizuotą kalnų perėją!“.

Per vėją ir sniegą išgavę padorią nuotrauką, dauguma patraukdavo atgal. O mes leidomės į kitą perėjos pusę, kur mus iš karto apglėbė ramybė ir pasitiko saulė. Ir ten gamta kone kas kilometrą nustebindavo naujais stebuklais. Visai nebesikalbėjome ir tylą nustelbdavo tik motociklo burzgimas.

 

Ką penkias savaites veikei Ladake? Pasidalink savo kelionės įspūdžiais.

Viena iš priežasčių, kodėl vykau į Ladaką, buvo ypač svarbūs jo Šventenybės Dalai Lamos XIV „Kalačakros“ mokymai. Neslėpsiu, kad labai norėjau juose sudalyvauti, tačiau dėl tam tikrų priežasčių to padaryti negalėjau. Nepaisant to, buvau sužavėta, jog jo vizitas Lehe absoliučiai apvertė vietinių gyvenimą. Net pačių atokiausių ir mažiausių kaimelių gyventojai uždarė savo parduotuvėles, pasiprašė išleidžiami iš darbo arba buvo išleisti be prašymo, kad galėtų sudalyvauti Tibeto dvasinio lyderio mokymuose.

Į Lehą sugužėjo pilnutėliai autobusai, ant stogų vežantys ne tik kelias tonas daiktų, bet ir žmones, kurie į jį netilpo. Kiekvieną dieną jauni ir pagyvenę Ladako gyventojai vaikščiodavo pasipuošę savo tradiciniais apdarais, gatvėse zujo dar didesnis kiekis vienuolių, vilkinčių skirtingų spalvų apdarais…O aš spėliojau, kas tokio turėtų vykti Vakaruose, kad vietiniai tiesiog pamirštų apie visa kita. Nesugalvojau…

Kaip įprasta, per penkias kelionės savaites bandžiau suvokti Ladako kultūrą, perprasti gyvenimo ritmą, pasikalbėti su vietiniais, išklausyti jų istorijų ir, žinoma, ištyrinėti tą keistą žemę. Bekeliaudami pasiekėme Pakistano pasienį, kur pasilipus ant kalvos atsiveria vaizdas į aukščiausią šalies ir antrąją pagal aukštį pasaulyje viršukalnę – K2.

Paskutinis miestelis iki pasienio įgavo Turtuk vardą. Pamaniau, kad tai labai nedidelė gyvenvietė, išsidėsčiusi palei pagrindinį kelią. Turėjau vienų svečių namų pavadinimą, todėl sutikę kokį nors vietinį, bandydavome išsiaiškinti jų vietą. Važinėjome ratais, kol galop sutikome Ismaelį, svečių namų savininką. Jis pasišovė man aprodyti būsimąją nakvynės vietą ir mes pradingome miškelyje, į kurį pradžioje net nekreipiau per daug dėmesio. Pasijutau įžengusi į kieno nors knygos istoriją. Aplink mane zujo kruopščiai plaukus prisidengusios musulmonės moterys. Nesuvokiamai siaurose gatvelėse sėdėjo vyrai ir žaidė kortomis. Ismaelis mane vedė tuo gatvelių zigzagu palei iš kalnų atitekėjusio šaltinio srovę. Galop pasiekėme jo namus, kur vos įžengus mane pasitiko tvarto interjeras. Užkilome laiptais aukštyn ir jis man aprodė nuomojamą kambarį. Ten ir apsistojome.

Net ir norėdamas, miestelio nuo pagrindinio kelio neįžvelgsi. Jis tarsi gerai užsimaskavęs kareivis slepiasi nuo pašalinių akių. Vos tau ten įžengus, kone kiekvienas vietinis sužino apie tavo buvimą. Ismaelis pasakojo, kad anksčiau miestelis buvo Pakistano teritorijoje ir jis yra 100 procentų islamiškas. Jo skambus pavadinimas, Turtuk, iš tikrųjų reiškia dviejų mažų miestelių Tur ir Tuk, atskirtų sraunios upės ir tilto, junginį. Per juos abu Ismaelis jau buvo suskaičiavęs ne daugiau kaip 180 trobų.  

Nebesupratau, kur aš esu, kai pati kruopščiai prisidengusi skara vaikštinėjau Turtuko gatvelėmis ir žvelgiau į ant kalno įkurdintą seną seną budistų šventyklą. Tačiau tiksliai žinojau, kad tai viena iš Ladako savybių – leisti tau jaustis, kad esi bet kur, kur pats norėtum būti.

 

18himalajai-portretas.jpg 

Portretas už 3 litus.V.Samarinaitė 

Kaip supratau iš tavo pasakojimo, Ladake gyvena skirtingų religijų atstovai. Kaip jie tarpusavyje sutaria? Ar įdomu buvo stebėti jų kasdienybę bei skirtumus?

Man pasirodė, kad Ladako gyventojų dar niekas nesupažindino su religinės neapykantos sąvoka. Panaši situacija buvo ir likusioje Indijoje, kol į ją neatvyko britai. Induistai gyveno šalia musulmonų, jų šventyklos stovėjo greta mečečių, jie kartu dirbo, dalijosi kasdienybe, jos vargais bei džiaugsmais. Trumpai tariant, visi jie buvo daugiau ar mažiau indai, negalvojantys, kad religija juos atskiria vienus nuo kitų.

Indijai paskelbus nepriklausomybę ir tuo pačiu metu Pakistanui gavus teritoriją gyventi musulmonams, buvo įvesta atskirtis. Palikę savo pačių rankomis statytus namus ir vietas, kur užaugo, žmonės pėsčiomis iš Pakistano keliavo į Indiją, o iš Indijos į Pakistaną. Visa šita migracija baigėsi tūkstančiais aukų ir greitai dygstančios neapykantos sėklos pasėjimu tiek vienų, tiek kitų širdyse.

 

18himalajai-budizmas.jpg 

Vienos svarbiausių budizme – Kalačakros mandalos – kūrybos procesas. V.Samarinaitė

  

Šiandien buvusios Ladako karalystės sostinės Leho centre stovi dvi baltutėlės mečetės. Aplink jas esančios gatvelės pulsuoja tyliu budistų maldos šnabždesiu, vėjo draikomomis budistų maldos vėliavėlėmis ir susimaišo su ore tvyrančiu smilkalų kvapu. Visai greta į sekmadienio pamaldas kviečia krikščionių bažnyčia ir, rodos, ten kiekvienas žino ir randa savo vietą. Pavyzdžiui, kad ir mažytės parduotuvėlės savininkas musulmonas pardavinėja šventąsias Islamo knygas, o ant sienos pas jį kabo Dalai Lamos XIV portretas. Kažkas gali sakyti, kad tie žmonės neišsilavinę ar nenuovokūs, tačiau jie augo ir gyveno vieni šalia kitų, kiek tik patys atsimena. Ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Bet, ar turėtų? 

 

18himalajai-budizmas1.jpg 

Jaunieji budistai dalijasi amžinosiomis paslaptimis. V.Samarinaitė 

Daug kas Himalajus vadina ypatinga vieta. Ar ji pakeitė tave ar tavo mintis?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad Himalajai man pasirodė tiek pat ypatingi, kiek ir kitos vietos. Jaučiu, kad ten išmokau nustoti skubėti ir daug lengviau priimti viską, ką man turi paruošęs gyvenimas. Himalajai tapo savotiška mano vidine šventykla, kur vis nuklystu, pasigedusi ramybės. Ten tarsi koks chameleonas išmokau susilieti su gamta, tapti paprastos vietos bendruomenės dalimi, dažniau nusišypsoti nepažįstamajam ar visuomet nešiotis kišenėje saldainių, kad galėčiau pasidalinti su vaikais.

Ten išmokau to, ką, atrodo, kiekvienas turėtume mokėti nuo pat gimimo – paprastumo. Meilės visiems savo veiksmams ir tam bei tiems, kas mane supa. Nesu tikra, kas ten apdovanoja šiais naujais potyriais… Galbūt taip yra todėl, kad žvaigždės ten kur kas arčiau mūsų.

 

18himalaju-dangus.-A.Rawat.jpg 

Himalajų dangus. A.Rawat 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.