Po Kiniją keliavusi Aušra: „Žodžiais sunku nusakyti Pekino spalvas ir kvapus“

Autorius: Rūta Juozapaitytė | Kelionių manija , 2013, Rugsėjo 04d.

Kinų šeimoje gyvenusi, o po to po egzotišką šalį keliavusi Aušra neslepia susižavėjimo šia šalimi. Tęsiame Aušros pasakojimą apie 10 dienų kelionę po Kiniją.

Skaitykite pirmąją pasakojimo dalį

Rado panašumų su Lietuva

„Vakarieniavome restorane, siūlančiame būtent tai Kinijos provincijai, kuriai priklauso Hangdžou miestas, būdingus patiekalus. Šalia minkšto jauno bambuko stiebo patiekalo ir lotoso šaknų iš tos vakarienės prisiminimų, dar vienas yra tas, kad šių vietovių virtuvėms būdingi saldūs patiekalai. Net jei paruošti iš tų pačių ingredientų, kaip ir Guangdong provincijoje, visi jie buvo daug kartų saldesni nei tieji“, – pasakojo Aušra.


Vėliau ji aplankė ir Hangdžou Vakarinį ežerą, kuris merginai priminė Kuršių marių pakrantes Pervalkoje ir Nidoje. Antrą dieną ji aplankė Hangdžou dviračių zoną. Šiame mieste kone kas šimtą metrų – naujas parkas. Didžiausią įspūdį juose merginai paliko margaspalviai gėlynai bei margauodegiai povai.

 

kinija-ispudziai3.jpg 


Pažintis su Šanchajumi

Vėliau mergina nukeliavo ir į Šanchajų. Šį miestą ji apibūdino kaip didžiausią Kinijos ir vieną įstabiausių pasaulio miestų bei ekonominių centrų. Kelionės metu jame gyveno apie 25 milijonai žmonių.


„Iš pradžių pastebėjau keletą šimtų, o gal tūkstančių šiltnamių, tiek pat apgriuvusių trobesių, tiek pat naujai bestatomų konstrukcijų. Jie tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi… Tarsi Šanchajus būtų giliai užkonservuotas viduryje – aptvertas tokių statybinių ir „griovybinių” rajonų lukštu. Gyvenamųjų namų langai Šanchajuje yra labai mažyčiai. Jie gal ketvirtadalio lietuviško lango dydžio. Atrodo tarsi pastato paviršius padengtas baltomis plytelėmis (kaip kad būtų vonios kambarys iš išorės), o ir bendras vaizdas kaip kokio nuo pasaulio atsiskyrusio ofisus talpinančio pastato. Jog tai – gyvenamieji pastatai, parodė mažuose balkonėliuose kabantys ir džiūvantys skalbiniai. Visuose iki vieno balkono. Tai dar vienas labai kiniškas požymis (o gal azijietiškas). Lig šiol visose aplankytose Kinijos vietose, žmonės skalbia rūbus kiekvieną dieną ir kartais net kelis kartus per dieną ir tada išdžiausto juos balkonuose. Net gatvės prekeiviai, čia pat gatvėje, kad ir miesto centre, atsineša vandens, išsiplauna rūbus ir pakabina ant kokio ženklo ar stulpo, kiti net pakabų atsineša. Būna, nežinai, ar čia parduoda ar džiovina“, – apie įdomius kinų gyvenimo įpročius pasakojo Aušra.


Ji Šanchajuje aplankė ir Nanjing Lu – vieną populiariausių apsipirkinėjimo gatvių Kinijoje, tačiau didesnį įspūdį merginai paliko įvairiaspalvėmis gėlėmis išsipuošusi Pudong upės pakrantė. Nuo jos atsiveria vaizdai į kitoje upės pusėje savo modernumu besipuikuojančius komercinius Šanchajaus pastatus.

kinija-ispudziai2.jpg



Pekinas – nuostabaus grožio oazė


„Pekine atsiduriu vėlyvą vakarą, skubu metro linijomis nusigauti iki vietos, kurioje turiu susitikti su angliškai nekalbančiais mano kiniškos mamos tėvais. Tokio reikalo spiriama prieš kelionę gerokai save paspaudžiau kinų kalbos mokymesi. Susitikome. Paprasta senelių mašinyte spalvingomis, judriomis ir kažkuo Kalėdas primenančiomis gatvėmis nuvinguriavome link jų gyvenamosios vietos“, – apie nuotykių Pekine pradžią pasakojo Aušra.


„Joks sakinys ar žodis neišsakys to įspūdžio, kurį Pekino spalvos, garsai, kvapai ir veidai palikinėdavo ten kiekvieną iš keturių dienų, kiekvieną valandą, minutę ir sekundę. Nedrįstu imti kalbėti apie savo pekiniškuosius išgyvenimus, nes nelabai ir norisi juos paversti kalba. Pekiną reikia pamatyti, išgirsti gatvėje erhu arba guqin skambinantį senolį, išvysti rytą kiniškas garuose keptas bandeles parduodančias stuomeningas pekiniškos išvaizdos moteriškaites, kioskelius, besipildančius ryto laikraščiais, komunizmo siela alsuojančius pastatus, apkabinėtus partijų lyderių paveikslais ir raudonomis šalies vėliavomis, paragauti ilgą istoriją menančių ant rankos varvančių ir bites masinančių Pekino ledų už vieną juanį, žvilgtelėti į voratinkliais apkibusių seniai nebevarstomų pilkų pastačiukų durų rankenas ir įsivaizduoti, kas per gyvenimas už jų yra viręs, stebėti saulėlydį viename centrinių parkų patogiai įsitaisius aukščiausios kalvos viršūnėje ant pagodos grindų arba žemiau stebėti vietinių pensininkų surengtą spektaklį“, – įspūdžiais dalijosi mergina.

 

kinija-ispudziai1.jpg 



Kinai elgėsi tarsi su įžymybe


Labiausiai jos žadą atėmė uždraustasis miestas šalia Tian‘amen (Dangaus ramybės vartų) aikštės. Anot Aušros, žmonių, norinčių į jį patekti skaičius buvo begalinis. Jingshang parke mergina stebėjo saulėlydį. O netoli jo vos nepateko į sukčių pinkles – pora vietinių sukčių norėjo ją pasikviesti vakarienės. Aušra taip pat aplankė didžiąją Kinų sieną, tačiau didesnį įspūdį jai paliko ne šis gausiai turistų jau išvaikščiotas stebuklas, o šalia jos mėlynuojančių kalnynų fone žydinčios vyšnios. Bene linksmiausia kelionės dalis Aušrai buvo, kai besilankant prie didžiosios Kinų sienos Badaling atkarpoje ji buvo paprašyta nusifotografuoti gal su kokiu pusšimčiu žmonių.


Merginai patiko ir aplankytas imperatoriškasis Vasaros Rūmų parkas (Yiheyuan) bei jo pirmtakas senasis Yuanmingyuan. Šias vietas Aušra apibūdino kaip rojų žemėje.


„Senojo parko griuvėsiuose ir išdžiuvusiose upių vagose pustė baltus, į pienių panašius, pūkus. Ramiuose nuo saulės mirgančiuose ežerėliuose ilsėjosi senos medinės valtelės, o margaspalvės gėlės svaigino ne tik savo išvaizda, bet ir kvapais“, – romantiškai apie aplankytą vietą pasakojo mergina. 

 

Nuotraukos iš Aušros asmeninio archyvo 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.