Pusmetis Afrikoje (5). Pabėgimas iš Mozambiko

Autorius: Interviu parengė D.Zaveckienė , 2013, Birželio 05d.
Įsijautę ir susižavėję sekėme Jūratės nuotykius Afrikoje. Štai ir paskutinioji jos pasakojimo dalis – šįkart apie biurokratijos pinkles ir kančių kelius dėl vizų. Labai tikimės, kad Jūratės patirtis Afrikoje pravers kitiems keliautojams, planuojantiems keliones į šį kontrastų žemyną. 
Skaitykite ankstesnes pasakojimo dalis:
Kokių nuotykių teko patirti? Prasitarei, jog teko bėgti iš Mozambiko. Kodėl?
Atsakymas paprastas. Biurokratija, biurokratija ir dar kartą biurokratija. Afrikoje keliautojams, manau, reikia jos bijoti labiau nei karų, konfliktų, maliarijos ar visų kartu sudėjus, o ypač keliautojams iš Rytų Europos. Visų pirma, keliaujant po Afriką visuomet iškyla daug sunkumų su vizomis, o parodžius lietuvišką pasą, kartais sunkumai tampa neįveikiami. Nesupraskit neteisingai, Lietuvos niekas nediskriminuoja ir nėra blogai prieš ją nusiteikę. Paprasčiausiai Lietuvos niekas nežino, mūsų šalis yra maža, o svarbiausia – Lietuva neteikia tarptautinės pagalbos Afrikai, dėl to visur reikia vizų (Europos vakariečiams galioja visai kitos taisyklės). 
Taip pat situaciją blogina ir tai, kad daugelio vizų neįmanoma gauti atvažiavus prie sienos, jas reikia gauti iš anksto arba iš viso negalima. Pasirodo būna ir taip. Klaidingą informaciją suteikia ne tik keliautojai (žinoma, bloga nelinkėdami, tiesiog jų tautybė kita ir jiems galioja kitos taisyklės), bet kartais klaidina ir pačios ambasados – gerai neįsigilina į situaciją ir nukreipia klaidingai. Atsitiko taip ir man. 

Iš Mozambiko turėjau bėgti, nes negalėjau išvažiuoti į jokią kaimyninę šalį, o vėliau paaiškėjo, jog ir išskristi negaliu. Vizos galiojimo laikas buvo besibaigiantis, aš niekur negalėjau išvažiuoti. 

 

afrika-kilimandzaras.jpg 

Kilimandžaras 

Skamba intriguojančiai. Papasakok apie viską nuo pradžių.
Viskas prasidėjo labai paprastai. Keliavau Mozambike. Turėjau mėnesį galiojančią vizą ir planavau vykti į Pietų Afrikos Respubliką (PAR), kurios vizą bandžiau gauti Malavyje, tačiau ambasadoje buvau informuota, jog bus lengviau ją gauti Mozambike (nes PAR kaimyninė šalis). PAR ambasadoje Malavyje pasakė, jog Mozambike vizas išduoda per 4 darbo dienas. Viskas puiku, tik kad Mozambiko sostinė labai toli, tačiau pakeliui – prie pat PAR. O tai reiškia, kad reikia pervažiuoti visą Mozambiką. 
Keliaudama sugaišau 3 savaites – tačiau mano Mozambiko viza vis dar galioja lygiai vieną savaitę, daugiau nei užtektinai laiko PAR vizai gauti. Deja, nuėjusi į PAR ambasadą sužinojau, jog vizos man neišduos, turiu grįžti į savo valstybę. Niekam iš Vakarų Europos vizos į PAR nereikia, o aš jos net negaliu gauti atvažiavus į PAR kaimyninę šalį. Keliai į PAR užsidarė. 
Tą pačią dieną pakeičiau maršrutą – važiuosiu į Zimbabvę. Šios šalies ambasadoje man buvo pasakyta, kad gausiu vizą tą pačią dieną, tačiau parodžius lietuvišką pasą situacija tuoj pat pasikeitė. Esą, galėčiau vizą gauti tik po mėnesio, ir tai tik jeigu pristatysiu viešbučių rezervacijas, pakvietimą iš šalies ir dar šūsnį dokumentų. Taigi vizos negalėjau gauti vien dėl to, jog Mozambike man buvo likusi savaitė, o jeigu likčiau nelegaliai ilgiau – kalėjimas. 

Teko dar kartą skubiai keisti planus – grįžti atgal į Malavį. Tačiau vėlgi, nors niekam iš Vakarų Europos nereikia vizos į šią šalį, aš ją privalėjau gauti. Nuėjus į Malavio ambasadą, man buvo pasakyta, jog pasibaigė vizų lipdukai (jau pusė metų nėra), dėl to vizas dalina pasienyje. Pakartotinai užklausiau, ar tikrai galėsiu gauti vizą prie sienos, kadangi esu iš Lietuvos, Rytų Europos. Gavau neigiamą atsakymą, o vėliau man buvo paaiškinta, jog turiu važiuoti į kitą valstybę ir Malavio vizą gauti kitoje valstybėje, nes Mozambike man jos neišduos. Taigi atsidūriau nepavydėtinoje padėtyje: niekur negalėjau išvažiuoti iš Mozambiko, nes nei viena kaimyninė šalis neįsileido. 

 

afrika-kelione.jpg 

Turėjau dar vieną viltį – paskutinė kaimynė mano nemėgstama Tanzanija. Deja, ji yra už kelių tūkstančių kilometrų, iš kurių, nuvažiavus apie pora tūkstančių pasibaigia keliai ir maždaug tūkstantį kilometrų nėra jokio vietinio transporto ir normalių kelių. Dar Mozambikas turi sieną su Tanzanija, kuri eina per ežerą, bet buvau informuota, jog ji trumpam uždaryta dėl neaiškių priežasčių. 
Buvo aišku, jog iš Mozambiko aš neišvažiuosiu, teks skristi, o skrydžiai kainuoja žvėriškai – iš vienos kaimyninės šalies į kitą gali tekti pakloti apie 500 eurų. Pasirinkimo nebuvo. Viskas vyko tą pačią dieną, pradėjau ieškoti skrydžių. Tačiau čia mano bėdos nesibaigė – visi skrydžiai buvo per Johanesburgą, PAR, į kurią aš net įskristi be tranzitinės vizos negaliu. Išvada – esu Mozambike, negaliu niekur išvažiuoti, negaliu niekur išskristi, turiu lygiai vieną savaitę. 

Vis dėlto, radau du skrydžius su Kenijos aviakompanija. Vienas į Keniją, kitas į Etiopiją per Keniją. Į Etiopiją su persėdimu Kenijos sostinėje Nairobyje bilietas kainavo perpus pigiau negu tik iki Kenijos. Pasiskambinau į Nairobį, į Etiopijos ambasadą pasiteirauti dėl vizų – visiems Europos Sąjungos piliečiams vizos išduodamos atvykus į oro uostą. Maniau, jog problemos baigėsi. Deja.

 

Ar užstrigai ir Etiopijoje?
Atvykusi į Etiopiją vizos oro uoste negavau. Nebuvo man paaiškinta, kodėl. Išvis su manim nelabai kas kalbėjo (o gal ir su anglų kalba Etiopijoje problemų yra). Kai paprašiau vizos, mano pasą siuntinėjo iš vieno pareigūno į kito rankas, kol galiausiai buvo pasakyta, jog vizos neduos. Visaip bandžiau kalbėti, prašiau tranzitinės vizos bent 24 valandoms (tikėdamasi sostinėje ją prasitęsti), niekas su manimi į kalbas nesileido. 

Man po nosim pakišo lapą su valstybių sąrašu, kurių piliečiams vizas duoda oro uoste, kitiems – reikia pasirūpinti iš anksto. Žinoma, Lietuvos tame sąraše nebuvo. Jokio antspaudo, parašo ar bet kokio kito ženklo, patvirtinančio dokumento teisėtumą tame „lape“ nebuvo. Nepadėjo ir tai, jog buvau skambinusi į ambasadą, niekas manęs net nesiklausė. Atėmė iš manęs pasą, bagažo irgi nedavė ir užrakino į nedidelį kambarėlį oro uoste. Kas valandą ateidavo patikrinti, tačiau su manimi kalbėjo nenoriai, nesakė, nei ką, nei kada darys, apie mano paliktą bagažą irgi tylėjo. Iš pradžių kalbėjo, kad mano bagažas padėtas saugiai, vėliau jau nežino. Galiausiai pasakė, jog deportuos į Keniją, kai atskris lėktuvas iš Džibučio. 

 

Panašu, jog viskas galų gale baigėsi sėkmingai?
Po kokių 5 valandų nerimastingo laukimo man buvo leista pasiimti bagažą, kuris vis dar mėtėsi bagažo skyriuje, o dar po valandos buvau deportuota į Keniją. Žinoma, prieš tai dar teko ilgai pasiginčyti, jog aš net nežadu mokėti už šitą skrydį – jeigu mane Kenijos oro linijos skraidino, žinodamos, kad negaliu gauti vizos, tegul dabar ir parskraidina atgal į Keniją. Buvau užsispyrusi ir baisiai pikta, turbūt, ant viso pasaulio ir už skrydį net negalvojau mokėti. Nepalaužė manęs jokie įtikinėjimai, jog aš turiu pati mokėti ir galiausiai jiems trūko kantrybė. 

Už keleto minučių pasieniečiai atėjo, nešini mano pasu ir lėktuvo bilietu. Iki skrydžio buvo likę apie 15 minučių, laipinimo vartai jau uždaryti, visi žmonės lėktuve. Tačiau tai didelių problemų nesukėlė, neturėjau didelio noro pasilikti užrakinta kambarėlyje dar kokiai parai ir į lėktuvą spėjau. Kenijoje be jokių klausimų man išdavė vizą. 

 

afrika-mozambikas.jpg 

Mozambikas 

© Nuotraukos Jūratės Jucikaitės 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.