Tarp Bankoko šventyklų ir barų

Autorius: Justina Poškevičiūtė | Kelionių manija , 2013, Lapkričio 12d.

Jei kas būtų paklausęs, kaip įsivaizdavau Bankoką prieš pirmą kartą ten apsilankydama, tikriausiai nebūčiau pasakiusi daug: „ehmmm, aukšti pastatai, karšta, turbūt, spėju, būna smogo…“ Labai platus apibūdinimas, kurį taikyčiau kiekvienam Azijos didmiesčiui. Tačiau atvykusi į Bankoką ir vėliau į jį sugrįžusi prisisėmiau įvairiausių atsiminimų, labai mielai pakeitusių tokį stereotipinį didmiesčio įvaizdį.


„Viešasis transportas? Upe?“

Dabar su tokia keista šypsena veide mąstau, jog Bankokas tikriausiai nebūtų manęs taip (gerąja prasme) nustebinęs, jei būčiau apie jį pasiskaičiusi prieš čia atvykdama. Žinoma, jau iš mokyklos laikais itin mėgtų geografijos pamokų žinojau ir apie Tailandą, ir apie jo sostinę, o prieš atvykdama čia gyventi pasiskaičiau keletą praktiškų straipsnių. Tačiau nežinojau, kiek daug šventyklų, statulų ir transporto priemonių manęs čia lauks.

Taigi, nuvykusi į savo hostelį ir ten – geriausias pasiruošimas ruošiantis pamatyti miestą – numigusi, patraukiau, nešina ne visai aiškų žemėlapį, apžiūrėti kelių šventyklų. Be to, kad vis dairiausi aplinkui į aukštų pastatų ir medžių žalumos kombinaciją, negalėjau su nuostaba nežiūrėti į savo naująją viešojo transporto priemonę: laivelį. Bankoką kerta Čao Praja upė ir kai kuriuos jo rajonus tiesiog lengviau pasiekti vandeniu, nei žeme. Ne tik lengviau, bet ir įdomiau: bespragsėdama fotoaparatu fiksavau prasilenkiančius, kokius 30 žmonių talpinančius laivelius, panašius į maniškį, prabangius pastatus tolumoje bei lūšnynus primenančius namukus ant polių ar prie pat vandens. Rudai žaliam vandeniui besiteškenant į laivo šonus, judėjau Gulinčio Budos šventyklos link.

 

bankokas-ka-aplankyti-ka-pamatyti.JPG 


Gulintis Buda ir virtinė „wow!”

Pati Gulinčio Budos šventykla turbūt buvo vienas pirmųjų statinių, kurie privertė čia, Tailande, taip aikčioti. Viename iš pastatų iš tiesų, štai, prieš tave ilsisi keliolikos metrų ilgio statula, o aplink, iš lauko pusės, daugybė įspūdingų pagodų. Vaikštinėjau tarp jų ir žavėjausi  tikriausiai…viskuo. Akiai tada dar neįprastas pagodų spindesys ir forma, batų virtinės prie įėjimo į šventyklų vidų, dailūs ornamentai bei raityti stogeliai ir švelnia šviesa viską nutvieskęs saulėlydis: pirma diena Tailande ėjo tikrai neblogai.

Sutemus, patraukiau hostelio link, kas reiškė dar vieną pasiplaukiojimą laiveliu. Juo nevykau iškart atgalios: sustojau prie Wat Arun (aušros) šventyklos, kuri jei ne dieną, tai naktį tikrai atima žadą. Ši 82 metrų aukščio šventykla sudaryta tarytum iš laiptelių virtinės ir naktį atrodo be galo didingai, tad privertė mane gerokai pasukioti kaklą tolstant nuo jos tuo pačiu mažu ir jau lyg ir pažįstamu laiveliu. Kitą dieną sugrįžau prie tos pačios šventyklos su savo naujais hostelio draugais, bet jiems apsakyti, kaip gražiai viskas atrodo saulei nusileidus nepavyko.

 

kelione-i-bankoka.JPG 



Komercializmo dozė arba…kodėl gi ne?

Jei kas Bankoką įsivaizduoja kaip scenas iš filmo „Pagirios“, tikriausiai bent viena gatvė Bankoke išties yra arti šio įvaizdžio. Tai – garsioji Ko San gatvė, pritraukianti jaunus ir vyresnius keliautojus iš viso pasaulio. Iš barų garsiai sklindanti ir tarpusavyje besikertanti muzika, mažytės parduotuvėlės, maisto kioskeliai, tatuiruočių studijos ir…viskas, ko tipinis keliautojas gali norėti. Žinoma, daug kas šios gatvės nemėgsta: vienus keliautojus tiesiog šiurpina šitokios populiarios gatvės, mat jose gi sutiksi tik turistus ir tokius pat keliautojus. Aš pati dar tokio kiek arogantiško požiūrio nebuvau – ir, tikiuosi, nesu – perėmusi: jei jau esi mieste, kodėl pirma nepamatyti kažko pačiai, ir tik po to susidaryti vienokią ar kitokią nuomonę. Atvirai sakant: Ko San gatvėje su tinkama kompanija gali būti labai smagu. Ar ta gatvė patiks, ar ne – nežinia, bet pamatyti verta. Kad ir toks paviršutiniškas dalykas, kaip maišyti gėrimai pardavinėjami mažuose pietryčių Azijai būdinguose kibirėliuose, gali būti įsimenantis reginys ar, jų įsigijus, patyrimas (jei atmintis kitą rytą nešlubuos, žinoma).

 

Bankokas-lankytinos-vietos.JPG 


Ašaros valgant ir kodėl to galima pasiilgti

Į Bankoką grįžau praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, jau pasiruošusi palikti šalį. Šį sykį per couchsurfing‘ą apsistojau pas jauną muzikantą, kuris man ir mano tuo metu Bankoke taip pat viešėjusiems draugams iš kitų šalių parodė keletą geros gyvos muzikos barų, supažindino su savo įdomiais draugais ir prisidėjo prie to, kad iki šiol į Tailandą labai norisi sugrįžti.

Nors pati šalis garsėja veikiau žaliais kalnais bei neįtikėtino grožio paplūdimiais nei Bankoko peizažu, visgi sostinė tikrai turi ką pasiūlyti. Kaip ir visame Tailande, čia galite verkti bei pūsti nosį valgydami labai aštrų maistą bei, jei pajėgiate, išgerti kad ir tą visą mažą kibirėlį tailandietiško viskio su kola. Bet jei norite ir šventyklų, ir muziejų, ir nesibaigiančio naktinio gyvenimo bei keliautojų iš viso pasaulio – į Bankoką tikrai verta užsukti.

 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.