Ypatingi lietuvės Naujieji metai Ganoje – šalyje, į kurią po šio pasakojimo svajosite nuvykti

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2014, Kovo 05d.
Kai mano buvusi bendradarbė, žurnalistė Jūratė Ražkovskytė pasakojo apie ypatingai atšvęstus Naujuosius metus Ganoje, apie bažnyčią, kurią užtvindė parapijiečių maldos ir šūksniai, apie dėl nepaaiškinamos priežasties skruostu pradėjusias ristis ašaras, patikėkit, jaučiau savo kūnu bėgiojančius šiurpuliukus.

Nors labai dažnai įsimyliu pašnekovų apkeliautas šalis, Gana netikėtai pakilo į mano svajonių šalių sąrašo trejetuką. „Iš ten parsivežta savotiška vidinė laisvė paskui dar gerą pusmetį padeda gyventi nuolat skubančioje ir šurmulingoje mūsų Europoje. Nustoji beprotiškai skubėti, „kalti pinigus“, kovoti už vietą po saule ir karjerą“, – keliautojų portalui kelioniumanija.lt prisipažino Jūratė, taip dar labiau sustiprindama mano norą kuo greičiau pirktis bilietą į šią Afrikos šalį ir mokytis gyventi kitaip.

 

Šiuos Naujuosius metus sutikai ne Lietuvoje ar populiarioje Europos sostinėje, o itin egzotiškai – Ganoje, dar tiksliau – bažnyčioje, kartu su vietiniais.

Taip. (Šypsosi.) Pirmą kartą gyvenime Naujuosius metus nusprendžiau sutikti kitaip – be baltos mišrainės, fejerverkų ir „žydrųjų TV žiburėlių“, o ten, kur amžina vasara ir kalėdinių eglučių niekas nepuošia. Bent jau aš taip įtariau… (Juokiasi.) Ganos sostinę Akrą pasiekiau vėlyvą gruodžio 29 dienos vakarą. Nors visai nesitikėjau, švenčių atgarsiai pasitiko jau oro uoste – atvykusiems keleiviams buvo nutiestas kilimas, iš žaliai-raudonų girliandų suformuotas savotiškas tunelis link pasų patikros langelių. Vėliau visame mieste ėmiau pastebėti nuo Kalėdų likusias dekoracijas: raudonu ir žaliu audiniais buvo apraišiotos valstybinių įstaigų ar turtingesnių gyventojų namų kolonos, papuošti viešbučių ir kavinių fasadai, net medžiai. Tik pagrindinės miesto eglės Akroje neradau. (Šypsosi.) Kai kurios parduotuvės ar kavinukės, bandydamos prisiderinti prie turistų, prieš šventes ištraukia nedideles plastikines eglutes ir pastato jas ne itin matomoje vietoje, dažnai dar ir  nepapuoštas žaisliukais.

 

Pasidalyk su mūsų skaitytojais įspūdžiais apie tą įspūdingą Naujųjų metų naktį. Klausant tavo pasakojimo, rodos, pati galėjau jausti tą ypatingą atmosferą.
Naujieji metai Ganoje pasitinkami su malda. Gruodžio 31 dieną, devintą valandą vakaro, visi krikščionys skuba į miesto bažnyčias ir meldžiasi iki pat vidurnakčio ar net ilgiau. Mes į bažnyčią išsirengėme apie vienuoliktą valandą vakaro. Susikaupti rimtai maldai vargu, ar pavyks, bet pažinti vietines tradicijas – kaip tik. 
Didžiulis trijų aukštų pastatas iš lauko priminė nebaigtos statybos gyvenamąjį namą be langų ir durų, tik pro visas jo kiaurymes plieskianti šviesa ir būriai žmonių, net iš lauko apspitę pastatą, rodė čia esant vietinę bažnyčią. Nesiveržiau giliai vidun, tikėjausi pastovėti kur nors palei duris ir tiesiog pasižvalgyti. Milžiniška ir kėdėmis apstatyta salė buvo sausakimša, net iš balkonų antrame aukšte kyšojo žmonių galvos. Visų dėmesys buvo nukreiptas į pakylą, ant kurios stovėjo pastorius ir kažką kalbėjo viena iš oficialiųjų Ganos kalbų – Twi. 
Vos po kelių minučių prie manęs priėjo vyras, matyt, pamaldų prižiūrėtojas, ir pamojo eiti paskui jį. Per žmonių eiles ir visą bažnyčią jis nusivedė mane kone prie pat pakylos, pagarbiai pastatė kėdę pirmoje eilėje, kad viską matyčiau, ir dar paklausė, ar galėtų man išversti, ką šnekėjo pastorius. Atlikęs savo misiją pagarbiai atsisveikino ir tik tada apsižvalgiusi suvokiau, kad esu vienintelė baltoji tarp šimtų ganiečių. Tik į mane niekas nežiūrėjo, visi užsimerkę vis garsiau ir vis greitesniu tempu kalbėjo maldos žodžius, maišė juos su gospelo muziką primenančiomis giesmėmis, išvertę delnus į viršų lingavo ir vis labiau stiprino tą bažnyčioje aidintį garsą: bubububububu… Toks jausmas, kad net oras aplinkui vibravo. 
Nemėgstu kalbėti apie mistiką, netikiu tuo, kuo nenoriu tikėti, bet ta garsų kakofonija sukūrė tokį stiprų energetinį lauką, tokį nesuvokiamą jausmą, kad mano skruostais ėmė ristis ašaros. „Aleliuja!“ – suriko pastorius ir visa minia lyg kokį sukauptą vėją tą pačią akimirką išleido: „Amen!“ 
Kol pastorius vėl kažką kalbėjo – minutė atokvėpio. Per ją ne viena vyresnio amžiaus moteris tiesiog sukniubo be jėgų kėdėje, gurkštelėjo vandens iš buteliuko, užsimerkusi, nuleidusi galvą pasėdėjo. „Melskimės“, – ir vėl pakvietė pastorius ir net tie, kurie visai nerodė gyvybės ženklų, šoko ant kojų ir užsimerkę, vis garsiau bubendami, vėl ėmė kurti energetinę bombą. Panašios pamaldos po tris ar net penkias valandas paprastai vyksta kiekvieną sekmadienį, todėl taip išvargina ganiečius, kad sekmadieniai, kaip ir liepia Biblija, yra skirti tik maldoms ir poilsiui.

Kad jau vidurnaktis ir į Ganą atėjo 2014-tieji supratau tik prasiveržus dar vienam audringam „Amen“ ir lauke sužaibavus fejerverkų žiedams. Kas toliau meldėsi ar ilsėjosi, kas pamažu judėjo link bažnyčios išėjimo. Du milijonus (oficialių) gyventojų turinti sostinė ir šiaip nemiega nei dieną, nei naktį, bet tąnakt tikrai visi kas gyvas išėjo į gatves. Kam pritrūksta vietos Akros bažnyčiose, renkasi į daugiau nei keturiasdešimčiai tūkstančių žiūrovų skirtą Nacionalinį Ohene Djan stadioną, kur taip pat kelias valandas vyksta Naujametinės pamaldos. Tas pilnutėlis stadionas irgi į dangų leido gražiausias maldas, prašė gerovės sau ir pasauliui, linkėjo, kad kiekvienos akys, kurios pamatė metų pradžią, pamatytų ir metų pabaigą.

 

7gana-kelione1.jpg 

Sausio pirmoji paplūdimy 

Po sekinančių pamaldų vyresnieji traukia namo pavalgyti ir pailsėti, o jaunimas nusimeta bažnyčiai skirtus drabužius, dažniausiai tai būna iš vietinių medvilninių audinių siūtos ilgos suknelės ar kostiumėliai, įšoka į šiuolaikinius, seksualius apdarus ir traukia į naktinius klubus šokti ir linksmintis iki ryto. Sausio pirmąją išsimiegojęs jaunimėlis renkasi viešajame miesto paplūdimyje. Nemačiau nė vieno viešai gurkšnojančio alkoholinius gėrimus, bet linksmybės, šokiai, žaidimai, taškymasis vandenyje ir smėlyje trunka iki pat sutemų.

 

Bažnyčioje buvai vienintelė baltoji, tačiau sakei, kad į tave niekas nekreipė dėmesio. Jie jau pripratę prie vis dažniau į Afriką atklystančių baltųjų keliautojų?

Per Kalėdas ir Naujuosius metus Ganoje baltaodžių stipriai padaugėja. Šaltas žiemos šventes į visada šviečiančią saulę dažniausiai stengiasi išmainyti britai, vokiečiai ar danai. Baltieji ten seniai nieko nebestebina, nors į atokiau nuo sostinės ir didžiųjų miestų esančius kaimelius jie užklysta nedažnai. Aišku, kaimeliuose baltojo pasirodymas sukelia ypatingą susidomėjimą: į kiemus pasipila vaikai ir būreliais ima sekioti iš paskos. Jeigu rankose laikai fotoaparatą, jiems tai patinka ne ką mažiau nei kad laikytum maišą saldainių. Visi prašosi nufotografuojami ir išsirikiuoja pozuoti lyg kino ar mados pasaulio žvaigždės. Toks jausmas, kad jų kraujyje yra užkoduota – šypsena, plastika, gebėjimas šokti, noras būti matomam, žinomam, pirmam…

 

7gana-afrika.jpg 

Ką jie mano apie baltuosius? Ar jiems mes visi tik pinigų maišai, gyvenantys svajonių žemėse?
Požiūris gana dviprasmiškas. Viena vertus, ganiečiai yra be galo draugiški, paslaugūs ir elgiasi tikrai pagarbiai. Kiekvieno vietinio pareiga baltuoju turistu pasirūpinti lyg brangiausiu svečiu. Aišku, tas gerumas ne be savanaudiškumo dozės, mat tikimasi jeigu ne pinigų, tai bent draugystės, kuri vėliau galėtų peraugti į didesnę pagalbą, pavyzdžiui, galimybę atvažiuoti į Europą. 

Gauti vizą ganiečiams itin sunku. Studijos aukštuosiuose universitetuose arba vedybos su europiete, amerikiete ar australe dažnam yra aukso vertės proga patekti į kitokį pasaulį. Apie jį, aišku, daugiausia svajoja mažai uždirbantys gatvės prekeiviai, autobusiukų vairuotojai, kaimų gyventojai. Jiems atrodo, kad pasaulis ten, už jūros, yra kur kas turtingesnis ir sotesnis.

 

7gana-gatves-prekyba.jpg 

Gatvės prekyba 

Ar vaikai, pamatę baltuosius, iš karto pribėga prašyti pinigų? Ką manai apie baltųjų pagalbą Afrikos žmonėms? Yra garsiai kalbama, kad žmonės nebemoka ir nebenori patys dirbti, nes žino, kad sulauks pagalbos iš kitų.
Mano asmeninė statistika tokia: vieną kartą moteris tiesiai šviesiai paprašė manęs pinigų, porą kartų vyrai prašėsi paimami į Europą, o sykį maža mergaitė, ilgai ilgai žiūrėjusi į mane, paklausė: „Ar gali pasiimti mane į savo Afriką?“
Šis pinigų ar pagalbos prašinėjimas, ko gero, ilgo kolonijinio gyvenimo pasekmė. Portugalams, danams, olandams, britams ilgus amžius ši šalis buvo prekybos auksu ir vergais punktas. Gana tik 1957 metais pasiskelbė nepriklausoma valstybe, o kurti gyvenimą patiems, be buvusios ilgametės šeimininkės Didžiosios Britanijos, jiems be galo sunku.
Kadaise vadinta Aukso krantu Gana ir dabar yra viena pagrindinių aukso tiekėjų pasauliui, bet aukso kasyklos daugiausia priklauso britams ir šalies valdžiai. Kakavos pupeles, kurios dar vadinamos juoduoju Ganos auksu, augintojai turi teisę parduoti tik valstybei ir tik pagal griežtai nustatytas supirkimo kainas, o turizmas Ganoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Šalyje klesti valdininkai, bankininkai, dar sportininkai, ypač futbolininkai (aišku, jeigu juos nusiperka koks nors užsienio klubas). Likusioji tautos dalis svajoja emigruoti į Europą…

Basų, išsipūtusiais pilvukais juodaodžių vaikučių nuotraukomis sugraudinti bet kurį baltąjį galima vos per kelias minutes, todėl labdara Afrikos valstybėms nuolat plaukia tonas sveriančiais jūriniais konteineriais, tik aš kartais nesu tikra, ar jie tai vertina. Kai kurie į tai žiūri jau kaip į privalomą pagalbą: „Jūs gi turite daugiau, kodėl negalite duoti mums?“ Neretai vertingesni daiktai tiesiog pavagiami ir išsidalijami net nepasiekę tų, kuriems iš tiesų yra skirti ir būtini. Be to, net ir daiktais jie jau pakankamai persisotinę, vertinami yra nebent telefonai, kompiuteriai ir televizoriai. Aš manau, kad Ganai verčiau būtų įduoti meškerę, nei jau sugautą žuvį. Ir dar reikėtų išmokyti žvejoti.

 

7miesto-papl--dimys.jpg 

Miesto paplūdimys 

Ką patys ganiečiai galvoja apie savo šalį? Ar jų norai, svajonės ir gyvenimo tikslai panašūs į mūsų ar daug paprastesni?
Savo šalį jie labai gerbia ir myli. Išdidžiai dainuoja himną, renka prezidentą, politikus ir lygiai taip pat kaip mes paskui juos keikia. Bet progai pasitaikius didžioji dalis tų patriotų bėgtų iš šalies neatsigręždami.

Kaskart girdėdama ganiečius, kalbančius apie tai, kaip jie norėtų gyventi Europoje, bandydavau paaiškinti, kad ten jokio rojaus jie tikrai nerastų. Tik juodą katorginį darbą. Nemokėdami kalbos, neturėdami jokios profesijos ar išsilavinimo, tik susimetę į būrelius ir padėdami vieni kitiems jie susiranda darbo: naktimis valo Danijos mėsos perdirbimo gamyklas, dirba krovikais Vokietijos parduotuvėse, šluoja Didžiosios Britanijos oro uostų pakilimų takus. Dauguma iš jų naujo gyvenimo suvokimo taip ir neišmoksta. Pavieniui, be savų bendruomenės, jie sunkiai išgyvena. Vyrams tiesiog būtina bendrauti su vyrais savo kalba. Jeigu ne bendrauti, tai bent drauge sugriuvus ant sofos žiūrėti televizorių. Daugeliu atveju noras yra vienas – užsidirbti ir turtingam grįžti į Ganą. Šiek tiek prasigyvenę jie iš tiesų pirmiausia nusiperka gražių drabužių, stilingai apsirengia ir su dovanomis parvažiuoja aplankyti saviškių į Ganą. Tada keliauja per gimines ir pasakoja kiek daug uždirba ir kaip gerai gyvena Europoje, tuo dar labiau pakurstydami tautiečių svajones pabėgti į baltąjį rojų.

 

..Pasakojimo tęsinį skaitykite čia... 

 

Nuotraukos Jūratės Ražkovskytės 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.