Laosas: žemyn upe Vang Vienge

Autorius: Justina Poškevičiūtė | Kelionių manija , 2013, Birželio 18d.

Jei kas yra buvęs Laose ir sutinka kitą keliauninką, kuriam irgi teko ten apsilankyti, yra vienas klausimas, be kurio tas pokalbis tikrai neapsieitų: „Ei, ar vykai į Vang Viengą? Ar plaukei su padangom?“ Žinau, skamba kaip kvailas klausimas, bet duokite man minutėlę ir paaiškinsiu, kuo jis čia dėtas.

Oficialiai, pati vykau į Laosą su tikslu gauti naują Tailando vizą. Neoficialiai – pamatyti šalies ir dar sukurpti mažą filmuką vienai savanorius į įvairias šalis siunčiančiai organizacijai. Mokykloje, kurioje mokiau, kaip tik buvo atostogos, tad, kaip sakau, ne tik vaikai tas atostogas ir turėjo. Įvedusi Laosą interneto paieškos laukelyje neužtrukau nė minutės abejodama, ką jame noriu aplankyti: Vang Viengas. Wow, kokie vaizdai! Viskas, būtinai vykstu.

Ir, kaip dabar sakau ir primygtinai teigiu kitiems keliautojams, pasirinkau Vang Viengą visų pirma dėl jo pasakiškos gamtos. Upės, lyg nupiešti kalnai, viskas žalia… Atrodo, ir taip aišku, ko ten bet kas norėtų nuvykti. Betgi, pasirodo – ir tą sužinojau tik nuvykusi į šitą laaaabai keliautojų pamėgtą miestelį – garsėja jis ne vien savo pribloškiančia gamta, bet ir dar viena ganėtinai unikalia atrakcija. Angliškai – tubing – kad lietuviškai turbūt ir neturi ekvivalento. Bet užtat turi paaiškinimą: išsinuomoji didžiules padangas dienai, tave nuveža iki upės, paleidžia prie pirmo baro, ir tada dar laukia keturi ar penki, į kuriuos jau „keliauji“ būtent tos padangos pagalba. Kituose baruose dirbantys žmonės tau meta virvę, ją pagauni, prisitrauki padangą prie baro, pasidedi ją ir eini mėgautis gėrimais bei ieškoti naujų draugų. Skamba linksmai ir paprastai. Ar buvo linksma, net ir žinant, kad turistiškesnio dalyko šitoj šaly turbūt neįmanoma sugalvoti? Taip. Ar buvo paprasta? Va čia ir prasideda mano absurdiška istorija. 

laosas-kelione3.JPG 

 

Taigi, savo hostelyje susipažinau su keliais žmonėmis, ir nutarėme vykti prie upės kartu. Pirmas baras, gėrimai, saulė, muzika. Pasijutau kaip nieko apie šalį nežinantis turistas, kuris nori leisti savo dienas tiesiog kovodamas Tu vs. Laoso Viskis mūšyje. Bet, ką gi padarysi, reikia juk viską išbandyti. Po pirmo baro sekė ir antras, ir, štai, kadangi pagavau tą virvę, kiti barai jau nebeatrodė tokie baisūs. Tad sugalvojom su naujom draugėm tokį planą: praleidžiame trečią ir ketvirtą barus, ir plaukiam tiesiai į penktą, paskutinį, nes ten bus daugiausia žmonių šiaip ar taip. Gerai, sutarėme. Tačiau, hmm, negaliu pratęsti istorijos sakiniu „kaip tarė, taip padarė“. 

Kodėl? Ogi, kai pradėjom plaukti to, kaip aš tada galvojau, penkto baro link, žmonės iš trečiojo pradėjo mėtyti mums virves. Plaukiu sau, matau tas virves ir nieko nedarau sau rami, galvodama apie mūsų tokį apsukrų sandėrį. Na, o naujosios draugės, pasirodo, greit apsigalvojo ir, sušukusios „gal visgi užsukam ir į šitą?“, pradėjo gaudyti virves. Aišku, gi nieko blogo savaime tokio mūsų „oficialaus“ plano pakeitime nemačiau, bet va ko irgi nemačiau, buvo…pati virvė. Tai yra, kaip kokiame slow-motion kadre, matau atskrendančias virves, matau, kaip mano draugės pagauna jas ir pradeda „irkluoti“ kranto link, matau ir tą virvę, tą man skirtąją, ištiesiu ranką į viršų, ir matau, kaip…lėtai jinai manęs taip ir nepasiekia. Pasižiūriu į drauges, jos dar sušunka, „bandyk irstytis“ ar kažką panašaus, dar spėju numest komentarą, kad tikrai, galiu rankomis irstytis prieš kalnų upės srovę, ir dar pridedu, kad, ką gi, susitiksim paskutiniame bare.

Pasisuku to baro link su padanga, ir staiga pajaučiu vieną iracionaliausių baimių savo gyvenime. „O, ne. Viskas. Viskas, jei praleisiu šitą barą ir vėl nepagausiu virvės, čia mano diena ir pasibaigs. Ką, parsirasiu iki to punkto, kur mašina „susirenka“ keliautojus ir nuveža juos atgal iki miestelio, ir…lauksiu draugų? Nesąmonė.“

Taigi, susikaupiu, įjungiu iki tol neturėtus irklavimo mechanizmus savo galvoj, ir meldžiuos – kokiam dievui, pati nežinau – kad tik tas virvės metikas būtų gerai įgudęs. Ir, ką gi, artėju prie baro, visom jėgom suku padangą baro link, rankos jau paruoštos virvės gaudymui, virvė skrieja manęs link, ir…šį kartą ją sugriebiu. Tvirtai tvirtai, lyg nuo jos priklausytų ne vienas geras vakaras mano gyvenime, o mano gyvybė. Atsipūčiu, padėkoju berniukui, metusiam virvę, užlipu prie baro, apsidairau, prisėdu prie dviejų nepažįstamų vaikinų, ir sakau: „Gal galiu prie jūsų prisijungt? Pamečiau drauges.“ 

laosas-kelione4.JPG 

Kas nutiko vėliau? Už valandos ar daugiau, mano draugės pasiekė mano barą, kur, pasirodo, valandos su trupučiu užteko ne vienai naujai draugystei užmegzti, pasijuokėm iš tos absurdiškos situacijos, ir, jau pradedant pavojingai tempti, leidomės – tikrąja šio žodžio prasme, leidomės pasroviui – namo. 

Ar rekomenduočiau šitokią dieną, jei esat Vang Vienge? Tikrai taip, kad ir kiek daug žmonių mane slaptai ar neslaptai teistų už šitokį pasakymą. Vienas geriausių dalykų apie šitokį patyrimą yra ir tai, kad jei tik pakeli akis nuo to viskio ar kažin kokių ingredientų turinčio kokteilio, pamatai, kad tave supa pasakiško grožio kalnai, ir, kad tarp būrio žmonių, kuriems tie gėrimai rūpi labiausiai, yra ir tokių, su kuriais gali labai mielai praleisti laiką. Kalnai, upė, gera kompanija ir istorija apie nenusisekusį sandėrį: Vang Viengas, kodėl gi ne?

 

Kiti Justinos nuotykiai Laose: Mėlynosios lagūnos paieškos ir ne visai pavykęs urvų eksperimentas 

 

laosas-kelione1.JPG 

© Nuotraukos Justinos Poškevičiūtės 
Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.