Autostopu iki Tailando: žmogiškumo ir vilties pamokos išprotėjusiame pasaulyje

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2014, Spalio 23d.
Dalia ir Lukas mane dar kartą įtikino tikėti pasauliu ir jo žmonėmis. Jų atsakymai į, rodos, paprastus klausimus parodė, kad kelionės yra pat tikriausias būdas pažinti kitų kultūrų žmones, juos suprasti ir neprarasti vilties, kad žmonijoje dar esti gerumo. 

Du lietuviai šias pamokas išmoko keliaudami autostopu iki paties Tailando, kirsdami tokių šalių kaip Rusija, Mongolija, Kinija, Laosas sienas. Savo kelionės įžvalgomis ir patirtimis jie noriai pasidalijo ir su keliautojų portalo kelioniumanija.lt skaitytojais.  

Planais keliauti autostopu po Europą jau nieko nenustebinsite, tačiau jūs nusprendėte praplėsti ribas ir keliauti iki pačios Azijos. Iš kur tiek drąsos? 
Lukas: Daug spręsti nereikėjo, nes abu esame ganėtinai dideli nutrūktgalviai. Tiesiog sumanėme, kad šią vasarą, kuri galbūt paskutinė tokia laisva, reikia praleisti kaip nors įdomiau. Nei vienam neteko būti Rusijoje, tad ir šovė idėja keliauti ten, o tolimesnės kelionės vietos išsirutuliojo vėliau. Anksčiau keliauti autostopu teko ne kartą, tačiau, žinoma, ne taip toli, o tik Europos ribose, bet patirties jau turėjome. Gal dėl to ir neatrodė tai taip baisu. (Šypsosi.) 

Dalia: Anksčiau esame tranzavę per Portugaliją, Ispanijos pakrantę, Prancūziją, užsukome į Ženevą ir nukakome iki Paryžiaus. Taip pat su draugais tranzavome po Graikiją ir Gruziją. O štai į Rytus mažai kas traukia, nes reikalingos vizos. Nors politinė situacija yra labai neaiški, nutarėme, kad geriau dabar, nes nežinia, kas bus vėliau. Pradinis tikslas buvo pasiekti Baikalą, o kaip seksis ir kiek toli spėsime nuvažiuoti, negalėjome prognozuoti. 

 

 
Kaip planavote maršrutą ir kodėl pasirinkote būtent šias šalis? 
Lukas: Maršruto daug neplanavome, tačiau, kai nusprendėme vykti į Rusiją, pamaniau, kad jau ir Kinija netoli. (Juokiasi.) Tad iš anksto pasidarėme šių šalių vizas ir leidomės į kelią. Prieš pat išvykdami sužinojome, kad ir į Mongoliją nereikia vizų, tad į savo maršrutą įtraukėme ir ją.
Dalia: Vienas vaikinas iš VU Žygeivių klubo rašė, jog keliaus iki Tailando, tad draugas pagalvojo – o kodėl gi nepabandžius ir mums? Tuo labiau, kad Laoso ir Tailando vizas galima gauti kertant sieną, iš anksto jų turėti nebūtina. Na, o kai jau pamatėme, kad tranzuoti sekasi neblogai, patikėjome, jog spėsime pasiekti ir Bankoką. Prieš porą savaičių, būdami Kinijoje, nusipirkome bilietus atgal, nes kitaip nebūtume spėję susitvarkyti savo akademinių reikalų. Pigiausia skristi buvo į Stokholmą, iš ten pasiekti namus galima dviem keliais – pietiniu, per Daniją, Vokietiją, Lenkiją, ir šiauriniu (Švedija, Suomija, Estija, Latvija). Abu variantai panašaus kilometražo. Kadangi per Lenkiją tranzavome daugybę kartų, patraukliau atrodė keliauti į šiaurę. O tada ir poliarinis ratas nebe toli, ir Kalėdų senelis… (Juokiasi.)

Taigi, visas maršrutas atrodė taip: Lietuva – Latvija – Estija – Rusija – Mongolija – Kinija – Laosas – Tailandas – Švedija – Suomija – Estija – Latvija – Lietuva. Per 7 savaites nuvažiavome apie 9 tūkst. kilometrų, sustabdėme apie 190 automobilių.

 

17autostopas.jpg 

Ką apie jūsų kelionę sakė jūs draugai ir šeima? Ar patiems nebuvo nerimo, nes kelionė gan tolima ir toli gražu ne per gerai pažįstamus kraštus?
Lukas: Kaip galite spėti, tėvai tikrai nebuvo labai patenkinti. (Šypsosi.) Iš tikro, jie visaip kaip bandė mus atkalbėti nuo šios keliones, bet mes juos jau seniai pratiname prie tokių išvykų. Tad šiaip ne taip pavyko sutarti. Na padėjo dar ir tai, kad jie netikėjo, kad mes nuvyksime taip toli ir galvojo, jog pusiaukelėje apsisuksime ir grįšime. 
Patiems nerimo visgi buvo, galvojau net ir apie tai, kad iš kelionės galime ir negrįžti. Viskas atrodė taip tolima, tačiau prisiminiau prieš tai gyvenimo duotus išbandymus, buvusias keliones ir būtinybę išlįsti iš komforto zonos.

Dalia: Draugai žinojo, kad vykstame į Rusiją, tačiau tolimesnių planų neatskleidėme. Juos nustebinome į „feisbuką“ įkeldami nuotraukas su bambukais, o po kelių savaičių – nuotrauką su ženklu, žyminčiu poliarinį ratą. Juk patys tiksliai nežinojome, kokį pasaulio kampą pasieksime. Kaip ir minėjo Lukas, tėvai labiausiai nerimavo dėl Rusijos, dėl joje susidariusios padėties. Tad jie stengėsi mus atkalbėti nuo kelionės, siūlė apsiriboti Peterburgu ir Maskva. Iš senų kelionių po Sovietų Sąjungą jie susidarė nekokį įspūdį apie kelius, gąsdino, jog neįmanoma taip toli nuvažiuoti, nes „kelių nėra“. Iš tiesų tie keliai ne kažin kokie, tačiau yra. Patys tikėjome, kad pavyks, mokėjome rusų kalbą, turėjome atsispausdinę kelias frazes iš „hitchwiki“ puslapyje esančio Azijos tautų žodynėlio. O ir šiaip tikime, kad žmonės visuose kraštuose vienodi, tiek gerų, tiek blogų pasitaiko. Nors sustojęs dažnas vairuotojas sakydavo, kad mums pasisekė, kad jis sustojo, nes esą blogų žmonių reikia saugotis, ar kad „jums čia niekas nesustos“. Viena iš priežasčių, kodėl tranzuojame, ir yra ta, jog pajunti, koks geras, įvarius ir įdomus pasaulis, kai išdrįsti iškelti koją iš namų ir pažvelgti, kas dedasi už kampo. Žinoma, reikia saugotis, bet protingai rizikuoti dabar pats laikas. Kaip draugas sako –  bus ką anūkams papasakoti.

 

Ką buvote suplanavę aplankyti kiekvienoje šalyje? Ar jūsų tikslas buvo tiesiog per jas pertranzuoti?
Lukas: Planas buvo tiesiog judėti, nes savo kelionių be judėjimo neįsivaizduojame, nes mums patinka pats procesas. Miestuose niekada ilgai neužsibūname, nes nematome tame prasmės, tad kelionės tikslas buvo žmonės. Man atrodo, kad būtent žmonės padeda keliauti per skirtingas valstybes ir kultūras. Tačiau visgi, Rusijoje buvome numatę aplankyti Sankt Peterburgą ir Baikalą, o lankytinas vietas Kinijoje suplanavome pakeliui. Buvome tokiose vietose kaip Kinų siena, Hua kalnas, Li upė ir Kunmingo akmenų miškas. Laose ir Tailande vietas pasirinkome jau keliaudami per pačias valstybes.

Dalia: Dažniausiai leidžiame kelionei mus įtraukti ir spontaniškai įvykti įdomiems dalykams. Kelionės planavimas būtų atėmęs daug laiko, be to, visuomet apie lankomas vietas galima paklausti vietinių. Rusijoje didžiąją dalį laiko užėmė tranzavimas, kartais nukeliaudavome po 1 tūkst. kilometrų  per dieną.

 

17kelione-tailandas1.jpg 

 

Per kurią šalį buvo sunkiausia keliauti, o kuri nustebino labiausiai?
Lukas: Sunkiausia buvo „tranzuoti“ Laose. Visų pirma, dėl mašinų stygiaus, o antra – kad visi norėjo už pavežėjimą gauti pinigų. Labai sunku buvo ir Šiaurės Kinijoje, nes niekaip negalėjome susikalbėti su vairuotojais ir todėl patekdavome į keblias situacijas – kai mus palikdavo kur nors nepažįstamoje vietoje ir tada tekdavo kapstytis patiems. Kinijos žemėlapio taip pat neturėjome, o šalyje tokios svetainės kaip „Google“ yra blokuojamos, tad žemėlapį lotyniškomis raidėmis surasti būdavo tikrai sunku. Tačiau Kinija mane nustebino ir gerąja prasme – žmonių gerumu. Jie mums visada norėdavo padėti, nors kartais ta pagalba ir pakenkdavo mums. (Juokiasi.) Bet jų nuoširdumas tikrai sužavėjo. Dėl jų gerumo ne kartą teko miegoti viešbučiuose ar pas pačius vietinius namuose bei pilnu skrandžiu keliauti toliau.

Dalia: Taip, sunkiausia buvo Kinijoje. Dažnai nežinojome, kur esame, nes kelio ženklai užrašyti hieroglifais, vairuotojai nesupranta, ko mes iš jų norime, niekas nežino net žodžio „Europa“. Tiesa, kai kurie kinai Lietuvą žinojo, nes mūsų krepšinio treneris Jonas Kazlauskas treniravo jų rinktinę. Patys kinai labai paslaugūs, ateidavo pas mus ant kelio ir bandydavo išsiaiškinti, ką mes darome, stengdavosi padėti ir paaiškinti, ką daryti, nors tai darė kinų kalba. (Juokiasi.) Kai sakydavome, kad nesuprantame kiniškai, jie to nepaisydavo ir bandė įrodyti, jog stengiasi dėl užsieniečių. Dažniausiai tai mums trukdė sustabdyti mašiną, bet kelis sykius dėl to policija sustabdė mums autobusą ir įsodino nemokamai, o tai buvo visai neblogai. (Juokiasi.) Kaip ir sakė Lukas, Kinija mus labiausiai nustebino dėl žmonių gerumo. Vieną kartą tiesiog ėjome gatve, o mopedu važiavęs vaikinas sustojo ir padavė maišelį su dviem vištos kulšelėm ir dviem „Red Bull“ skardinėm. (Šypsosi.)

 

Kelyje sutikote labai daug žmonių. Kai dabar jaučiamas vis didėjantis žmonių susvetimėjimas, gal turėtumėt pasakyti ką nors įkvepiančio ir viltingo? 
Lukas: Sutikome tikrai daug žmonių. Paskaičiavau, kad iš viso „sutranzavome“ 189 mašinas, todėl tikrai teko pabendrauti su daug skirtingų žmonių. Ir žinot ką, nei vieno vienintelio karto neteko pasijusti nemaloniai! Visi žmonės buvo mieli ir nuoširdūs, davė mums patarimų, maitino mus, apnakvindino, pasakojo savo istorijas, rodė šeimos nuotraukas, vežėsi maudytis ar tiesiog pasivaikščioti. Taip pat daug žmonių sutikome tiesiog gatvėje. Vos mus pamate jie prieidavo ir norėdavo padėti – kai kurie siūlydavo pinigų ar pagaudavo mums autobusą. Tikriausiai šiais laikais stovėdamas didelio miesto centre gali pasijausti labai vienišas, tačiau išvykęs į nutrūktgalvišką kelionę pamatai, kad žmonės yra nuostabūs, iš prigimties geri ir nuoširdūs. O kiek daug iš jų galima išmokti, o kiek daug mes nežinom… Taip kad viltis žmonijoje dar neprarasta!
Dalia: Dažnai „tranzuodami“ klausiame žmonių, kodėl jie nutarė sustoti. „O, jaunystėje pats tranzavau, žinau, ką reiškia kelyje laukti kelias valandas“, sako vienas. Kitas štai prisipažįsta: „žinot, dar niekad niekam nebuvau sustojęs. Bet pagalvojau – šįkart vienas važiuoju, kodėl gi ne…“. Būna, sako, kad pagailo mūsų, stovinčių po lietumi. Būna, jog išdidžiai teigia visuomet sustojantys. Be galo džiaugiesi kiekvienu žmogumi ir sustojus bėgi lyg akis išdegęs, o langui prasivėrus su viltimi klausi: „Kur važiuojat?“

Tačiau pasitaiko dienų lyg tyčia, kai po septynių valandų, praleistų lietuje iškėlus nykštį, kelkraštyje sustojusios mašinos vairuotojas paprasčiausiai kalba telefonu ir tavęs priimti po stogu visiškai nenori. Būna, kad dar ir paerzinti sugalvoja, apsimeta, kad stabdo, bet prisiartinus nuvažiuoja. Arba net pro lango stiklą nežiūri ir jautiesi visiškai nematomas – rodos, bent jau nusišypsotų ar pamotų ranka. Jei dar pamažu temsta, tikslas dar toli ir iš šiandien numatytų nuvažiuoti 500 kilometrų vargais negalais pavyko nukakti penktadalį… Beveik prarandi viltį. Beveik norisi keiksnoti ir tą šalį, ir tuos žmones, ir žmoniją apskritai, ir šiuos laikus, ir tą minimą susvetimėjimą… Beveik. Bet atsimeni žodžius: „Tik bijok netikėt“, kitaip nebūtum išėjęs į kelią. Tuomet paprasčiausiai tiki pasauliu ir per daug negalvoji. Tuomet ir vienintelio praeivio šypsena priverčia nusijuokti iš tariamų savo bėdų, tokių kaip šlapi batai, ar šeštą kartą iš eilės valgomos konservuotos pupelės. Tą iš tiesų labiausiai vertini keliaudamas – ne sustojusias mašinas, bet neabejingus žmones. Tiek vairuotojus, tiek gatvėje sutiktus, tiek netikėtai užkalbinusius. Ir tuos, kurie vaišina sumuštiniu, ir tuos, kurie tiesiog pamoja ranka.

Kai tiki, nebijai apsistoti reabilitacijos centre pas buvusius alkoholikus ir narkomanus, kurie priima tave kaip brolį ar sesę, pasiūlo išsimaudyti po dušu ir maitina koldūnais, nebijai važiuoti pas nepažįstamą žmogų į namus, nebijai kalbėti apie gyvenimą ir nesigėdiji daug daug kartų dėkoti.

Būna gi, kad mums bedėkojant, žmonės nesupranta, ką gero padarę. O padarė iš tiesų neapsakomai daug – suteikė vilties ir tikėjimo. Todėl ir keliaujam. Tiek visko būna, kad pagalvoji, jog tikrai gyvenimas yra gražus, o žmonės geri. Ir vertini dalykus kitaip. Pamatai, jog laimei tereikia trupučio žmogiško dėmesio. Ir ne tik kelionių metu, o kiekvieną dieną.

 

17kelione-tailandas.jpg 

Nuotraukos iš asmeninio Dalios ir Lukos archyvo 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.