„Couchsurfing‘o“ svečiai pasaulį atgabena į namus

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2011, Spalio 24d.

Su svečiais iš Lenkijos ir Vokietijos. Nuotr. autorės

 

Tikrieji pasaulio mylėtojai ir nuotykių ieškantys keliautojai žino, kad netikėtos kelionės ir pažintys slepiasi po vienu žodžiu – „couchsurfing“. Išvertus į lietuvių kalbą, tai skambėtų lyg lovos paieška, tačiau keliautojų kalba tai – nuotykiai, iššūkiai, draugais tampantys svetimi žmonės ir tikrasis svečių šalių gyvenimas iš vidaus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti apie kitokią patirtį. Ne „couchsurfer‘ės“, o priėmėjos.

 

Nuotykių pradžia

Nepriklausomų ir kelionių agentūrų vengiančių keliautojų rojumi tapusią „Couchsurfing“ bendruomenę atradau prieš trejus metus, tačiau iki šio rudens buvau tik keletą kartų per metus užklystanti prašalaitė. Viskas pasikeitė po kelionės į Pasaulines jaunimo dienas Ispanijoje, kur susipažinau su žmonėmis iš keliasdešimties pasaulio šalių ir supratau, kad anketos statusas „negaliu priimti nieko“ buvo tik nežinojimo padarinys. Nežinojimo, kaip bendrauti su svetimais žmonėmis, kaip su jais gyventi, ar jiems tiks mano kuklus butas, ar žinosiu, kur juos nuvesti, kuo pavaišinti ir ką papasakoti. Galbūt daugelis dėl šių priežasčių taip ir nepakeičia savo statuso, bet aš surizikavau. Nesusikalbėsime – kalbėsiu ženklais, girgždančią lovą atstos mano šypsena, kuklias vaišes – ekskursija po Vilnių, tylos minutes praskaidrins mano „super“ entuziastinga katė.

Tad vieną vakarą grįžusi iš darbo savo anketoje padariau perversmą. „Turiu lovą, galiu priimti du žmones!“ skelbė mano anketa ir vos po keleto valandų sulaukiau pirmos viešnios užklausos. Tada prasidėjo mano nuotykių, įtraukiančių pašnekesių ir kaimyninių šalių pažinimo istorija.

 

Trys viename: lenkiškai vokiškas savaitgalis

Kaip bebūtų keista, stebint lietuvių ir lenkų nesutarimus Vilniuje, pirmasis mano svečias buvo iš Lenkijos. Vos dieną prieš viešnagę man parašiusi lenkaitė Marta prašė tik vieno – priimti ją kelioms naktims, nes ją turėjęs pas save apgyvendinti lietuvis paskutinę minutę pakeitė planus ir mergina liko „ant ledo“.

Savo laiške Marta rašė, kad į Lietuvą atvyko pamatyti krašto, kuriame prieš karą gyveno jos močiutė. Nuvykusi į Lentvarį mergina ne tik savo akimis pamatė močiutės paliktą gimtinę, tačiau rado ir tolimus giminaičius. Iš karto po viešnagės pas giminaičius Marta planavo vykti į Vilnių, tačiau jos planus sujaukė netikėtas priėmėjo persigalvojimas.

Perskaičiusi laišką supratau, kad, jei jau pasikeičiau statusą, kad galiu pas save priimti keletą žmonių, turiu taip ir padaryti. Mano teigiamas atsakymas Martai turbūt prilygo anksčiau laiko atėjusioms Kalėdoms, tačiau vos sutikusi ją priimti gavau užklausą iš vaikino vokiečio, kuris su draugu keliauja po Baltijos šalis ir norėtų savaitgalį aplankyti Vilnių ir žinoma – apsistoti pas mane.

Kaip bebūtų gaila atsisakyti pažinties ir jų laiške pažadėtos pagaminti vakarienės, vienos viešnios pirmam kartui man – sočiai.

Su Marta susitikome netoli mano namų ir pasijutusios, lyg viena kitą pažintume jau seniai, po truputį pradėjome pažindintis. Po pirmųjų tradicinių klausimų „ką mokaisi?“ ir „ką dirbi“, atėjo laikas artimesnei pažinčiai, tad su Marta patraukėme į artimiausią barą, kur tą vakarą lankytojai sulaikę kvėpavimą stebėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės varžybas. Neatsimenu, su kokia šalimi žaidėme, tačiau, deja, pralaimėjome. Mano laimei, Marta yra užkietėjusi krepšinio gerbėja, kuri savanoriavo Lenkijoje vykusiame krepšinio čempionate, tad varžybas stebėjome nenuleisdamos akių nuo TV ekrano ir abi šaukdamos iš laimės, lietuviams įmetus tritaškį. Svečių iš užsienio ir įsismarkavusių vietinių krepšinio gerbėjų apsuptyje įsišnekėjome kaip tikros draugės. Grįžusios namo dar ilgai plepėjome ir pirmą kartą po tokios trumpos pažinties pajutau, kad šiai merginai, kuri, ką tik buvo svetima, galėčiau išpasakoti pusę gyvenimo. Ir nereikia jokių kaukių ar tobulos anglų kalbos, užtenka nuoširdumo. Tad juo mes jau kitą rytą nusprendėme pasidalinti ir su man rašiusiais vokiečių vaikinais.

Šeštadienio rytą ilgai nesivartėme lovoje, juk Marta turi nedaug laiko, o Vilniuje noriu jai aprodyti tiek daug. Aš pagavau tokį „kablį“ svečiams iš užsienio, kad parašiau laišką minėtiems vokiečių vaikinams su pasiūlymu – „Per pietus einame susipažinti su Vilniumi. Jei norite – prisijunkite“. Atsakymo sulaukiau iškart – „Norime“!

Pusryčiams sukirtusios kiaušinienės, kuri, kaip juokėsi Marta, yra mėgstamiausias lietuvių patiekalas, patraukėme prie Aušros Vartų. Tai vieta, kurią iš Lenkijos atvažiavę turistai labiausiai nori pamatyti. Vėliau sutartoje vietoje sutikome du užsimiegojusius kardinaliai tarpusavyje besiskiriančius vaikinus – tiek išvaizda, tiek, kaip supratome vėliau, temperamentu. Markas ir Simonas neslėpė, penktadienio vakarą praleido viename sostinės bare, tad šį rytą vos atsikėlė. Be abejo, į susitikimą irgi vėlavo. Tačiau pykti niekas neketino, nes vokiečiai iškart pradėjo bendrauti kaip su seniai pažįstamomis draugėmis. Tad visa mūsų ketveriukė pradėjo turą po Vilniaus centrą ir senamiestį. Kaip paskui suskaičiavo vokiečiai, mano ekskursija truko net šešias valandas. Po jos, net ištvermingais atrodę svečiai svajojo tik apie vieną – vakarienę namuose ir miegą.

Prakalbus apie vakarienę, mes su Marta iškart prisiminėme vaikinų laiške duotą pažadą, kad už nakvynę jie gali atsilyginti vakariene. Palikę vaikinų daiktus mano namuose, patraukėme į artimiausią maisto prekių parduotuvę, kur vos spėjome iš paskos užkariauti lietuvišką virtuvę pasiryžusiems vokiečiams. O ir vakarienė buvo beveik lietuviška – blyneliai su voveraitėmis ir pomidorų salotomis. Pirmą kartą mano namų virtuvėje šeimininkavo vaikinai, kurie neleido nė pirštu prisiliesti prie gaminimo proceso.

Vokiečių gaminta vakarienė, mano ispaniškas vynas ir viešnia iš Lenkijos mane pakerėjo. Pasirodo, nereikia bėgti toli į užsienį, kad pasijustum tikrame internacionaliniame vakarėlyje.

 

6As-ir-Kasia-prie-Vilniaus-ikurejo.JPG

Aš ir Kasia prie Vilniaus įkūrėjo. Nuotr. autorės

 

Taisyklių laužytojai baltarusiai

Praėjus savaitei po lenkiškai vokiško savaitgalio gavau laišką iš baltarusės. Kadangi savo profilyje esu parašiusi, jog moku rusų kalbą, mergina parašė laišką rusiškai, nes angliškai nemoka, tačiau visi žino, kad rašyti rusiškai kompiuteriu yra tikras išbandymas, tad atsakymą jai parašiau angliškai ir, žinoma, sutikau priimti ją ir jos vaikiną pas save.

Nastia ir Antonas – porelė būsimų studentų, kurių universitetas prieš dešimtmetį iš Minsko perkeltas į mūsų sostinės Valakupių rajoną, į tą patį pastatą, kuriame glaudžiasi ir Mykolo Romerio universiteto II rūmai. Šiame universitete mokausi ir aš, tad labai smagus sutapimas, kad ir mano svečiai vaikščios tais pačiai koridoriais kaip ir aš.

Sutikus priimti baltarusių porelę, iškilo problema. Jie atvažiuoja penktadienio dieną, o aš tuo metu būsiu pakeliui į Nidą, kur bus švenčiamas vienos įmonės gimtadienis. Atsisakyti kelionės negaliu, palikti vargšų angliškai nekalbančių baltarusių irgi nedera. Tad man į pagalbą atskubėjo draugė.

Vakare, prieš atvykstant Nastiai ir Antonui, užėjau į turizmo informacijos centrą, pririnkau žemėlapių ir Vilniaus aprašymų rusų kalba, o kitą rytą ant stalo palikau raštelį su instrukcija, kur kas padėta namuose, kuo galima naudotis, kur miegoti ir pan. Viskas anglų kalba, net mano svečiai juokėsi – mano laiškus skaityti jiems padeda „Google translate‘as“.

Prieš sėdant į autobusą, perdaviau draugei buto raktus ir paprašiau sutikti mano baltarusius traukinių stotyje. Kiek įmanoma aiškiai nupasakojau, kaip atrodo svečiai ir paprašiau juos pagloboti, kol aš grįšiu iš pajūrio. Tačiau vos po pusvalandžio sulaukiau skambučio, kad traukinys iš Minsko atvažiavo, tačiau mano porelės nematyti. Numeris, iš kurio man skambino baltarusiai – išjungtas. Laimei, už draugės kantrybę buvo atlyginta ir po pusvalandžio ji jau vedė baltarusius pas mane namo.

Šeštadienį ryte atsikėlusi nekantravau sėsti į autobusą ir grįžti į Vilnių, tačiau planuok neplanavęs – viskas gaunasi atvirkščiai. Vietoje to, kad išvažiuotume sutartu laiku, namuose atsidūriau apie dešimtą valandą vakaro, o savo svečius sutikau tarpduryje. Nusijuokę, kad pagaliau pamačiau, kas pas mane gyvena, o jie – pas ką gyvena, pasukome savais keliais: aš miegoti, jie – į klubą. Jiems namo grįžus trečią valandą ryto, persimetėme keliais žodžiais, tačiau ilgesnius pašnekesius palikome rytui.

Kitą dieną visi trys „baliavotojai“ atsikėlėme tik apie pietus, tad vietoje pusryčių sukirtome pietus ir leidomės šturmuoti Vilniaus. Šį kartą mano ekskursija truko trumpiau nei šešias valandas, tačiau gerokai pakopinėjome mūsų Užupio kalneliais. Sportinei Vilniaus pusei nepasiruošę baltarusiai greit pavargo, tad teko jėgas atstatyti lietuviškos virtuvės pasididžiavimu – cepelinais. Po jų sekė visai ne turistiška, o greičiau mergaitiška popietė – apsipirkinėjimas. Teko pereiti pusės miesto parduotuves, kol Nastia išsirinko odinę striukę. Tačiau kai ji įsigijo tiek ieškotą pirkinį, parduotuvės pasiglemžė Antoną. Nebeturėdamos jėgų bėgioti iš paskos apsipirkinėjančiam vaikinui, išgriuvome ant suoliuko ir iš alkio gurgiančiais pilvais svajojome apie vakarienę. Vėliau man baltarusis prisipažino, kad savaitgalis Vilniuje jam jau kainavo visą mėnesio algą. O jų dar laukė savaitė gyvenimo Vilniuje, kuomet su draugais iš Baltarusijos nuomosis butą ir eis į įžangines paskaitas universitete.

Mano svečiai stebėjosi, jog Vilniuje tiek mažai policijos pareigūnų, nes jų šalyje pareigūnai – ant kiekvieno kampo. Porelė taip pat papasakojo apie mitingus kaimyninėje šalyje, apie tai, kaip per taikią demonstraciją Antono vos nesuėmė policija, o kad jų kraujyje teka noras laužyti taisykles, įrodė pasiūlymas perlipti tvorą, juosiančią Gedimino pilį. Mat ant jos buvo pakabintas užrašas, jog eiti draudžiama dėl vykstančių remonto darbų. Jie mintyse jau piešė vaizdą ir nuotykius, kai juos vejasi policija. Toks tas baltarusiškas mentalitetas.

O paskutinis vakaras, kaip jau tapo tradicija, baigėsi vakariene namuose. Šį kartą svečiams gaminau aš ir toliau tęsiau vokiečių tradiciją – jokios pašalinių pagalbos, o vakarienei – grybų patiekalas. Spagečius su lietuviškais miško grybais baltarusiai sukirto kaipmat, o vėliau dar mane ir apdovanojo. Nuo tada ant mano lentynos stovi ir apie svečius primena baltarusių mergaitė ir berniukas – Nastia ir Antonas.

 

Lietuviška poezija lenkams

Deja, artėjant žiemai užklausų dėl apsistojimo sulaukiu vis mažiau. Lietuvos šalčiai retą kurį traukia, tačiau dar prieš prasidedant tikrajam šaltajam sezonui, priėmiau turbūt paskutinius šių metų svečius. Ir vėl lenkus. Ir kas pasakys, kad mūsų tautos nedraugauja?

6As-ir-Piotras-prie-Bernardinu.JPG

Aš ir Piotras prie Bernardinų bažnyčios. Nuotr. autorės

 

Per Baltijos ir Skandinavijos šalis keliavę Kasia ir Piotras pas mane užsuko tik vienai nakčiai, tad jaučiausi įsipareigojusi parodyti, paskanauti, sužinoti ir susižavėti kiek įmanoma daugiau.

Ketvirtadienio vakarą lenkų porelę pasikviečiau į netoli namų esanti BIX barą, kur vyko skaitomosios poezijos vakaras. Neįtikėtina, tačiau jiems, nesuprantantiems nei žodžio lietuviškai, poezija sklido iš skaitovų gestikuliacijos, veido išraiškų, balso intonacijų ir iš klausytojų emocijų. Bandžiau jiems išversti kelis man pačiai sunkiai suprantamus eilėraščius, tačiau vėliau tiesiog tylomis stebėjome veiksmą scenoje.

Į svečius priimdama antrus svečius iš Lenkijos dar kartą įsitikinau, kad tai be proto mieli ir draugiški žmonės, kuriuos jaudina įvykiai Lietuvoje, kuomet jų tautiečiai skundžiasi čionykštėmis gyvenimo sąlygomis. Lenkai apgailestavo, kad jų tautiečiai yra tokie nemandagūs ir netolerantiški šaliai, kurioje gyvena.

Kitą dieną, penktadienį, man nereikėjo į darbą, tad visą laiką galėjau skirti Kasiai ir Piotrui. Vedžiau juos jau tradiciniu tapusiu maršrutu po Vilnių, tačiau šį kartą aplankėme vietą, kurioje buvau tik mokyklos laikais koncertuodama su choru, o rasti kelią link jos padėjo tik logika. Kirtę Sereikiškių parką ir perėję tiltelį prie teniso kortų patraukėme į kalną, ant kurio didingai į miestą žvelgia trys kryžiai. Šis nuotykis mums virto tikra treniruote – kopėme sutręšusiais mediniais laipteliais, ilsėjomės žvelgdami į upės vingius ir sutelkę visas jėgas siekėme viršūnes. Ir galiausiai žvelgėme į rudenėjantį Vilnių, spalvingus pastatų stogus ir tolumoje linguojančius miškus. „Buvo verta tiek kopti“ juokėsi vos kvapą gaudydami mano draugai lenkai.

Galiausiai, išalkę ir pavargę prisėdome Pilies gatvės kavinukėje ir mėgavomės paskutiniais saulės spinduliais. Besigardžiuodami skaniais cepelinais, įsitraukėme į diskusijas ir pokalbius apie mūsų gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Lyg trys seniai matęsi draugai su trimis porcijomis cepelinų taip žavėjome praeivius, kad užsieniečiai, vienas po kito, sėdo toje lauko kavinėje ir užsisakinėjo cepelinus. Juokavome, jog kavinė mus už reklamą turėjo pavaišinti tais taip užsieniečiams patinkančiais cepelinais.

6As-ir-Kasia-Uzupyje.JPG

Aš ir Kasia Užupyje. Nuotr. autorės

 

O Jūs ar esate Couchsurfing’o narys ir priimate svečius iš užsienio?

Pasidalinkite patirtimi! Rašykite mums adresu info@kelioniumanija.lt.

Įdomiausių pasakojimų autorius apdovanosime!

Nuo kada naudojatės Couchsurfing’u? Kiek žmonių ir iš kokių šalių esate priėmę? Kokie ir iš kur buvo įdomiausi Jūsų priimti svečiai? Ar su svečiais bendrai leidžiate laiką – rodote miestą, lankotės baruose, gaminate lietuviškus patiekalus? Ar apsikeičiate simbolinėmis dovanėlėmis?

 

 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.