Dykuma, padėjusi surasti namus

Autorius: Daiva Zaveckienė | Kelionių manija , 2011, Birželio 28d.

„Čia prasideda kelionė“ – taip savo blog‘e prisistato Ieva ir Tomas Malukai, save vadinantys vilageriais ir gyvenantys „Žemėje“, pusantro šimto metų senumo rąstinėje troboje. Pabėgę nuo „skubančio“ pasaulio šiandien šie jauni žmonės gyvena Bryzgių kaime, senovinėje duonkepėje kepa duoną, žiemą trobą šildosi krosnimi, valgo šviežią ir tikrą maistą, tyrinėja ir atranda gamtą ir save. Tačiau tai, ką dabar „Žemės“ šeimininkai vadina namais, jie atrado dar būdami toli toli nuo Lietuvos.

Į dykumą – pažinti savęs

„Ilgai gyvenome „skubančiame“ pasaulyje. Vieną dieną viską metėme ir išvykome į Turkiją“ – prisimena Ieva ir Tomas. Tačiau, tiek Turkijoje, tiek ir vėliau Egipte, kur abu dirbo gidais, skubėjimas nesiliovė. „Turėjome galimybę iš arčiau pažinti vietinius žmones, išragauti tradicinius jų patiekalus, pamatyti turistų nematomas vietas, tačiau tai vis dar buvo „skubantis“ gyvenimas,“ – savo gyvenimo istoriją pasakoja pora.

Vieną dieną trumpam palikę darbus Ieva ir Tomas išvyko į Negevo dykumą Izraelyje. Šioje šalyje pabėgimas į dykumą – gana įprastas reiškinys. „Pavargę nuo karinės tarnybos, nuo streso ir skubos, šios šalies jaunuoliai bėga į dykumas ir kuria jose nedideles komunas,“ – tikina Ieva ir priduria, kad Izraelyje toks gyvenimo stilius turi senas ir gilias šaknis.

„Du mėnesiai gyvenimo be elektros, be mums įprastų patogumų, laukiniai gyvūnai, karštis, varantis iš proto, ir daugybė laiko apmąstymams atvedė mus į „Žemę“, – taip dabartinius savo namus kaime vadina vilageriai.

Ieškoti laimės – būtina, įsitikinę Ieva ir Tomas. Ir visai nesvarbu, ar tai svetimi kraštai, svarbiausia yra pats ieškojimo faktas. „Mūsų kelias mus vedė į tolimus kraštus, į dykumą, kad sugrįžtume į „Žemę“, – aiškina pora.

negevo-dykuma1.JPG

Nepaisant mėnulio paviršių primenančioje dykumoje patirtų nepatogumų, iki šiol ją abu prisimena su džiugesiu ir ilgesiu. Būtent Negevo dykumoje gimė idėja susikurti tokius namus, kur galėtumei gyventi ramiai, neskubėdamas. Gal dėl to sodybai ir prigijo vardas „Žemė“: Žemė maitintoja, Žemė gyvybės davėja, Žemė visa ko pradžia. „Pamanėme, kad būtent tokie bus mūsų namai – teikiantys gyvybę,“ – sako Ieva, kurios vardas, išvertus iš hebrajų kalbos taipogi reiškia „duodanti gyvenimą, gyvybinga“.

„Kelionė į dykumą, visų pirma, buvo kelionė į save,“ – tvirtina „Žemės“ gyventojai. „Išmokome girdėti savo mintis ir klausyti širdies. Ilgai svajojome kurti kažką toli nuo Lietuvos, bet dabar supratome – mes esame tokie, kokius pagimdė mūsų tėvai, tokie, kokius išaugino mūsų šalis, ir tokie, kokius išauklėjo mūsų kultūra. Dabar, kai dauguma bėga iš savo Žemės, mes į ją grįžtame“.

vilageriai-dykuma.jpeg

Gyvenimas kaime būna visoks

Miesto patogumus į gyvenimą kaime iškeitę Ieva ir Tomas nelinkę žmonių skirstyti į miestiečius ir kaimiečius. Jie įsitikinę, jog svarbu yra ne kur gyveni, o kaip gyveni. Būtent apsigyvenę kaime vilageriai atrado laiko užsiimti tokia veikla, kuriai anksčiau jo pristigdavo. O svarbiausia – atrado ramybę.

„Vieną gūdų rudens vakarą vilagerių vardą sugalvojo Tomas,“ – apie naujojo termino kilmę pasakoja Ieva. „Pirmiausia tai siejosi su „village“ – kaimu, tačiau vėliau įžvelgėme, kad žodžio prasmė gerokai platesnė: išvertus iš anglų kalbos, „will“ – trokšti, norėti ir „age“ – karta. Sujungėm ir gavome „trokštanti karta“ – tai žmonės, kurie trokšta gyventi paprasčiau, neskubėdami, tyrinėdami“.

Vis dėlto, dauguma, išgirdę vilagerių pavadinimą, ne visuomet atspėja, kas slypi už šio vardo. „Sykį išgirdome ir tokią interpretaciją: „vilties lageris“, – pasakoja Ieva neslėpdama, kad ši netikėta versija jai patinka. „Lageris – tai laikina stovykla, stotelė kelyje, kelionėje. Tad ir šis žodžių junginys tarsi įgauna svarią reikšmę.“

vilageriai2.JPG

„Gyvenimo be miesto“ idėja anaiptol nėra nauja. Vilageriai sako sutinkantys nemažai panašiai mąstančių ir gyvenančių bendraamžių bei svajoja ateityje sukurti bendraminčių tinklą. Iš miesto pabėgę jauni žmonės sulaukia ir palaikymo. „Mūsų draugai labai mus palaiko, aplanko, skatina. Daug kas sako, kad norėtų taip gyventi, bet kol kas nesiryžta,“ – pasakoja pora ir pripažįsta, jog mieste gimusiems ir užaugusiems žmonėms pradžioje atvykus į kaimą ne viskas buvo taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk daugumą tradicinių „kaimiškų“ darbų teko išmokti patiems, klausti vyresniųjų patarimo.

„Mūsų tikslas išmokti džiaugtis kiekviena smulkmena, norime, kad gyvendami veiktume, o ne dirbtume,“ – vilagerių gyvenimo filosofija dalijasi Tomas. „Todėl stengiamės nesiimti veiklos, jei ji teikia skausmą, liūdina,“ – jam antrina Ieva, įsitikinusi, jog šienauti pievą, sodinti daržoves ar kitus augalus, kepti duoną yra įdomu ir teikia malonumą.

vilageriai3.JPG

Pasak Ievos, duonos kepimas duonkepėje – labai smagus ir prasmingas užsiėmimas. „Duonos kepimas – tai galimybė suprasti, jog nesi tik paskubomis valgantis greitą maistą, bet sugebi pats sau ir savo šeimai iškepti duonos, sugebi rauginti, minkyti, kildinti, formuoti dailius kepaliukus, iškūrenti krosnį ir t.t.,“ – samprotauja trobos šeimininkė.

„Esame miesto vaikai. Ir mano, ir Tomo tėvai augę didmiesčiuose, mes patys tik vaikystėje lankydavome močiutes kaime, tačiau troboje niekada neteko gyventi,“ – prisipažįsta Ieva, tačiau tuoj pat priduria miesto nepasiilgstanti. Anot jos, noras pažinti, įgyti naujos patirties, pamatyti naujas vietas visuomet yra, tačiau kol kas sugrįžti į miesto patogumus pora neplanuoja. Atvirkščiai, kviečia „užkietėjusius“ miestiečius pabėgti nuo kasdieninio skubėjimo, atvykti į svečius ir tiesiog pabūti „Žemėje“.

„Pirmą dieną suprasi, kad tavo mintys klega, gąsdina tave, antrą dieną jau pradėsi rimti, o trečiąją kils daugybė naujų minčių – švarių, skaidrių ir tikrų,“ – žada vilageriai.

vilageriai4.JPG

Kelionė nėra konkreti vieta

Nemažai laiko praleidę Egipte ir Turkijoje, kurie lietuviams, visų pirma, asocijuojasi su kurortais ir tingiomis paplūdimio atostogoms, Ieva ir Tomas džiaugiasi galėję šias šalis pažinti „iš vidaus“. „Galvodami apie Egiptą dažniausiai prisimename beduinus, jų gyvenimo ir garbės kodeksą,“ – pasakoja vilageriai.

„Nesvetimas mums ir koptiškasis Egiptas, įdomu šnekėti su žmonėmis, kurių krikščioniška tradicija persipynusi su musulmoniška. Be to, teko nemažai sužinoti esminių islamo principų, pamatyti kaip ten gyvena ir kokių vertybių tikintieji laikosi. Taip pat Egiptas mums primena ir arabišką kultūrą, bendravimo principus, mitybos įpročius,“ – skirtingus šios šalies veidus vardija pora.

Kalbėdami apie Turkiją, Ieva ir Tomas įsitikinę, jog visiškai neteisinga šį spalvingą kraštą sieti tik su Viduržemio jūros kurortais. O paklausti, kur norėtų nuvykti labiausiai, vienbalsiai ištaria: į Maroką. „Niekada nebuvome Maroke, tačiau ilgą laiką įsivaizdavome, kad toje šalyje norėtume gyventi. Sunku paaiškinti, nes tai intuityvus jausmas,“ – svajonėmis dalijasi Žemės“ šeimininkai. „Kelionė mums nėra konkreti vieta. Labiausiai norime keliauti per gyvenimą ir kasdieną atrasti vis naujai,“ – sako jie.

Vilageriai džiaugiasi iš Turkijos ir Egipto parsivežę kur kas daugiau, nei dauguma lietuvių: ne tik įdegį, bet ir kitokį požiūrį į gyvenimą. „Ten žmonės moka neskubėti ir myli gyvenimą. Stengiamės ir mes taip“.

vilageriai5.JPG

Nuotraukos iš Ievos ir Tomo asmeninio archyvo

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos
Kelionių idėjos