Pasaulį apkeliauti pasiryžusi Evelina: kelionės gydo nuo depresijos, pavydo ir intrigų

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2012, Sausio 04d.

Transsibirinis traukinys

 

Neseniai iš Didžiosios Britanijos grįžusi Evelina Savickaitė šiuo metu, kai skaitote interviu su draugu Karoliu jau žengia pirmuosius žingsnius savo kelionėje aplink pasaulį. Daugybę žemynų ir paslaptingų kraštų aplankiusi mergina neabejoja, kad geriausia gyvenimo mokykla – kelionės, todėl ragina visus nustoti leisti pinigus nereikalingiems daiktams, įkvėpti drąsos ir atidaryti vartus į mūsų laukiantį nuostabų pasaulį. 

 

Kada pradėjai keliauti ne iki artimiausio miesto, o į tolimesnius kraštus? Iš kur atsirado meilė kelionėms?

Kai mokykloje patekau tarp tų laimingųjų, galėjusių su grupe iškeliauti į Vakarų Europą, man akys atsivėrė. Žavėjo viskas: seni skersgatviai, ledus smaguriaujantys ir besišypsantys žmonės. 

Tokios išvykos žavėjo tam tikrą laiką, tačiau po kurio laiko pajutau, kad norisi įdomesnių nuotykių, stipresnių išgyvenimų. Iššūkių troškimas atsirado gyvenant Izraelyje, kai drauge su  kitais savanoriais ryžomės patys pažinti naują kultūrą ir magišką Izraelio gamtos įvairovę. Netikėti susitikimai su vietiniais gyventojais, jų vaišingumas ir atvirumas, spalvingi skirtumai, tūkstančiai klausimų „kodėl” ir „kaip” mane pavergė nuolatiniams ieškojimams. „Ko gi tu dar keliauji? Juk tiek svieto pamatei” linguoja galva mano artimieji, bet ne taip lengva atsispirti norui sužinoti, pamatyti ir patirti dar daugiau. (Šypsosi.)

 

Kokiu tikslu iš pradžių keliaudavai?

Keliaudama po Europą žavėdavausi miestų architektūra ir jaukia atsipalaidavusia urbanistine atmosfera. Kava lauko kavinukėje Paryžiuje, kažkur skambant akordeonui, ir atrodo, kad netikėtai  patekai į kino ekraną.

 

Tačiau keliaudama po neeuropines šalis, susiduri su kultūromis, kurios tave stebina, baugina, džiugina, norom nenorom skatina priartėti ir susipažinti. Esi kur kas labiau atviresnis, o jei esi drąsus ir žingeidus, gali atrasti tokius turtingus mūsų planetos klodus, kad iki šiol nenustoju žavėtis, koks juokingas, ypatingas ir gražus tas mūsų pasaulis. (Juokiasi.)

 

Kokias šalis esi iki šiol aplankiusi ir kurios sužavėjo – žmonėmis, kultūra, gamta ar tradicijomis?

Keliavau po Pietų Amerikos šalis – Čilę, Boliviją ir Peru. Bolivijoje atlikau meno psichoterapijos praktiką vienoje ligoninių, o laisvu laiku keliavau po džiungles ar dykumas. Čilėje gaudžiau kvapą, tikrąja to žodžio prasme, aukštai kalnuose stebėdama trykštančius karšto vandens geizerius. (Šypsosi.) Pietryčių Azijoje blaškiausi po Vietnamą, Tailandą, Kambodžą ir Laosą, Afrikoje išmaišiau Keniją, apkeliavau Egiptą, Jordaniją ir Izraelį, transsibiriniu traukiniu prapūškavau Rusiją, Mongoliją ir Kiniją, apsukau nemažą ratą Meksikoje.

 

meksika.jpg

Meksika


 

Nors mano svajonių kraštas buvo Afrika, vis tik sugrįžti labiausiai noriu į Pietų Ameriką. Įdomios kalnų viršūnės, nuo kurių dviračiu leistis gali visą dieną, vietos gyventojų gyvybingumas ir paprastumas, dykumos su gigantiškais kaktusais ir nuliūdusiomis lamomis bei alpakomis, džiunglės su niekada nenutylančiomis cikadomis. Kai maža klausydavau močiutės lopšinių apie cikadų serenadas, svajojau, kad vieną dieną nukeliausiu jų pasiklausyti. Svajonė išsipildė. Mėnulis, atsispindintis kiek bauginančioje džiunglių upėje, naktinių paukščių ir vabzdžių chorai. Jei dabar užsimerkčiau, vėl jausčiau lengvą vėjelį ir ryškiaspalves plaštakes, uosčiau aštrius augalų kvapus, jausčiau tą pačią įtampą, sužinojus, kad džiunglių kiaulės, nors mažos, bet būriu gali būti labai pavojingos. (Šypsosi.)

 

Papasakok plačiau apie tranzavimą Izraelyje. Kas buvo įdomu ir netikėta?

Izraelyje savanoriavau vietiniame menų centre ir bendruomenės televizijoje. Programos koordinatoriai kratė galvas – „šiukštu netranzuokite”. Tačiau argi maištaujančios sielos paklausys vietinės išminties? (Juokiasi.) Kai tik ateidavo savaitgalis, su keliais savanoriais įsimetame būtiniausius daiktus ir į kelią.

Žmonės čia buvo draugiški – nesvarbu, ar izraeliečiai, ar Izraelyje gyvenantys palestiniečiai. Jie jau įpratę, kad jaunimas tranzuoja dažnai, o ypač namo ar į tarnybą grįžtantys kareiviai. Gal ta pirmųjų tranzavimų sėkmė ar tiesiog žmonių paslaugumas niekada ir neleido suabejoti, kad viskas bus gerai. Tranzuodavau ir pati viena.

Pasitaikė gal tik vienas netikėtas atvejis, iš kurio gudriai išsisukau. Vieną kartą sustojo arabas. Jo iš  pradžių mandagi maniera ilgainiui virto įkyriu siūlymųsi užsukti į pakelės restoraną, jo rankos jau siekė mano kojų ir mano tvirtas prašymas nelįsti buvo ignoruojamas. Išsigandau ir turėjau greit nuspręsti, kaip čia išsisukti. „Aš tikiu, kad jūs doras žmogus, – sakiau mane bauginančiam vairuotojui. – Žinote, aš už jus pasimelsiu”. Staiga jo rankos sustingo ant vairo, mašinoje įsivyravo tyla, o aš nustebusi žiūrėjau į kelią ir nesupratau, kaip tai pavyko. Atvežė jis mane į reikiamą vietą, padėkojo ir nuvažiavo.

Izraelyje požiūris į moteris priklauso nuo religinės grupės, kurios dalimi esi iš prigimties. Ultraortodoksai į moteris žiūri kaip į žemesnes būtybes – prie Raudų Sienos ar namuose joms negalima šokti, dainuoti, o telieka atlikti namų ruošos darbus. Tuo tarpu vyrai rateliais smagiai šoka pagal žydiškas giesmes. Nereligingi žydai į moteris žiūri kaip vakariečiai – jokios diskriminacijos, pagarba ir pernelyg didelė lygybė. Juk moterys Izraelyje tarnauja armijoje taip pat, kaip ir jų bendraamžiai vyrai. Tik tarnavimo laikas trumpesnis – dveji metai. Todėl tranzuojant daugiausiai ir stodavo vakarietiškai mąstantys izraeliečiai arba palestiniečiai. Arabiškos prigimties žmonių požiūris į ne vietos moteris ypač atsiskleisdavo turguose, plepant su prekeiviais. Kai kurie nebėra nustebę, o netgi tikisi dviprasmiškų pasiūlymų.

 

kenija.jpg

Kenija

 

O kaip atsidūrei Kenijoje? Daug skaitome apie Afrikos šalis žiniasklaidos priemonėse, bet gal ne viskas tiesa?

Nukeliauti į Afriką svajojau nuo pat vaikystės. Su draugu per tris savaites spėjome aplankyti įvairias Kenijos dalis. Gyvenome tik pas vietines šeimas, su kuriomis susisiekėme per „Hospitality club“ internetinį portalą.

Mūsų kelionė pakibo ant plauko, kai prieš išvykstant kelis mėnesius toje šalyje tarp genčių vyko neramumai, nes dviejų pagrindinių genčių atstovai susipyko dėl rinkimų rezultatų neskaidrumo. Tada jie sukėlė didžiulius gaisrus ir puldinėjo vieni kitus. Ir tie neramumai regis galėjo peraugti į pilietinį karą. Laimei, atėjus laikui, viskas buvo pasibaigę, tačiau apdegę pastatai vaiduokliai liudijo apie čia vykusius neramumus. Mes nakvojome tiek pas kikujus, tiek pas luojus ar lihujus, bet apie savo viešnagės detales nutylėdavome. Žinoma, istorijų išgirsdavome iš abiejų barikados pusių.

 

Žmonės, pas kuriuos apsistodavome, buvo labai draugiški bei paslaugūs. Jų dėka aplankėme vietines organizacijas, vaikų namus, susipažinome su šeimos nariais ar draugais. Kadangi nemažai dirbau su jaunimu tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, norėjosi pasidalinti žaidimų ar diskusijų patirtimi. Vaikai ten žingeidūs, nori mokytis, yra labai išmanūs. Vaikų namuose mačiau rūpestį vienas kitu, žaismingumą bei darbštumą.

Tačiau keliaujantiems po Afriką, kaip ir kituose žemynuose, reikia būti atsargiems. Gali pakliūti į apgavikų rankas, turguose prie tavęs gali įkyriai lįsti priekabūs prekeiviai, o sutemus, pavyzdžiui, Nairobyje geriau nevaikščioti. Vieną kartą ir mums buvo baugu. Aplankę vieno adventistų pastoriaus namus, pavalgę vakarienę su gausia jo šeima, staiga naktį išgirdome šūvius. Draugas bandė raminti, kad gal tai tik fejerverkai. Tačiau ryte mes nejuokais išsigandome – buvo nušautas kaimynas mokytojas. Dėl pinigų, kurių jis buvo truputį susitaupęs. Mes susirinkome savo daiktus ir maloniai atsisveikinę sprukome. Greitai juk sklinda kalbos, kad kaime apsistoję baltaodžiai. Nesinorėjo būti kitomis aukomis…

 

Taigi tokia ta Afrika. Ji akina savo gamta – turtinga žaluma ir savanomis. Žmonės gali būti be galo linksmi, draugiški ir paslaugūs, bet yra ir kita pusė, kuri yra skaudi ir gąsdinanti.

 

kambodza.jpg

Kambodža

 

O toliau sekė Pietryčių Azija. Kokie įspūdžiai iš tų kraštų?

Pietryčių Azija – paslaptinga, draugiška, turtinga savo kultūriniu paveldu, bet tokios šalys kaip Kambodža ar Vietnamas turi skaudžią istoriją, kurios padarinius dar ir dabar galima jausti. Kambodžoje vis dar turi būti atsargus, nes ryžių laukuose po lietaus dar galima užlipti ant minos, o nukentėjusius suaugusius ir vaikus dažnai gali matyti turistų lankomose vietose. Jų tiek daug, kad nespėsi sušelpti visus išmaldos prašančius.

Tiek Tailande, tiek Kambodžoje teko apsistoti pas vietinius, todėl patirtis buvo tikrai ypatinga. Stebėti vietinį tailandietį, besupantį dukrą hamake ir dainuojantį lopšinę, valgyti naminius patiekalus iš ryžių ir drauge prie laužo vakaroti, yra praturtinanti patirtis. Tačiau dauguma turistų Tailandą žino visai kitokį – daugybė moterimis persirengusių jaunuolių. Bet ilgainiui pradedi stebėti rankas – mat iš jų matosi, vyras tai ar moteris. Iš tiesų, man buvo kiek nemalonu matyti pagyvenusius vyrus, besivedančius jaunas, kiek apsvaigusias tailandietes.

O Kambodža yra labai neturtinga šalis ir tai jaučiasi vos tik įvažiavus. Keliai, regis, jau taisomi, bet plaukiant laivu palei upę, matai daugybę skurstančiųjų.

O tuo tarpu Vietnamo gamta, ypač šiaurėje, yra atimanti amą. Tačiau vietiniai pasirodė grubūs, o rėkti gatvėje jiems tiesiog įprasta. Niekaip nesupratau, kodėl moteris, man tik išlipus iš autobuso, šaukia. Pasirodo, ji siūlė būstą, tačiau jos maniera stebino. Autobusuose vairuotojas gali pradėti rėkti, kad nenusiavei batų, nors iš kur gali tai žinoti pirmą kartą važiuodamas. Kartą vienas australas auklėjo įtūžusį dėl smulkmenos vietinį vairuotoją, sakydamas, kad pas mus niekas taip nešaukia.  Atrodo, vairuotojas kiek nurimo. O autobusais važiuoti šiose šalyse gali būti malonumas, kurio nesi patyręs vakaruose. Pavyzdžiui, yra autobusai su elektriniais masažais. Bet gali pakliūti ir į tariamai „liuksinį“ autobusą, kurį vėliau teks stumti į kalną.

Žinojome, kad kelionė iš Vietnamo į Laosą prailgs, todėl nutarėme palepinti save „geresniu“ autobusu. Drauge su kitais likimo draugais įlipę į mūsų autobusą, mums nukaro žandikaulis. Ant grindų sukrauti keli sluoksniai kažkokio akmeninio krovinio, tad sėdint galva kone pasislepia tarp kelių. Autobusas vos stena ir į vieną statesnių kalnų nebeužpūškavo. Teko keleiviams lipti lauk ir stumti šią senieną, tačiau keleivių humoro jausmas neleido keikti kelionės. (Juokiasi.)

 

vietnamas.jpg

Vietnamas

 

Sudėjus visas keliones į vieną vietą, rodosi, kad jos turėjo pareikalauti daug laiko, pinigų ir nuotykių, taip?

Kelionės iš tiesų reikalauja pasiryžimo. Reikia ir pinigų, bet jei žmonės paskaičiuotų, kiek jų išleidžia niekniekiams, lūžtantiems ir nereikalingiems daiktams, apie keliavimą svajojantys tikrai galėtų nukeliauti bent į vieną savo svajonių šalių.

O nuotykiai matyt ateina pas tuos, kurie jų nebijo, o kartais net ir siekia. Juk gali saugiai nuvažiuoti iš vieno viešbučio į kitą, bet tada vargu, ar gersi sūrią močiutės arbatą Mongolijos jurtoje, matysi vaikų nuostabą tavo lygiais švelniais plaukais Kenijoje ar valgysi gausią vakarienę bei nakvosi po atviru dangumi pas vietinį Jordanijos beduiną.

 

Ar gali drąsiai teigti, kad kartą pakeliavusi, negali sustoti?

Juokauju, kad kelionės yra virusas, nuo kurio skiepų nėra. Nuovargis, įtampa pasimiršta, o išgyventi nuotykiai turtina vidinį pasaulį, ugdo toleranciją, moko apie pasaulio įvairovę.

 

Ką patartum žmonėms, kurie nori keliauti, bet vis nedrįsta – neranda tai laiko, tai pinigų, kompanijos ar galimybių?

Svajonės kartais yra įnoringos, todėl joms šį tą reikia ir paaukoti. Nerandantiems pinigų norėtųsi priminti stebėti, kur nueina visos išlaidos ir suprasti, kad atidėta suma svajonei, vėliau atsipirks nauja energija,  įžvalgumu ir mąstymo lankstumu. Nerandantiems laiko norisi priminti kai kurių žmonių prieš mirtį pasakytas mintis. Baigę gyvenimo kelionę, jie nusimena, kad neskyrė laiko svajonėms – kelionėms ir artimiems žmonėms. Pasiekimai nebetenka prasmės, o be atostogų pradirbtas laikas skaudžiai primena apie vienintelį mums duotą gyvenimą.

 

mongolija.jpg

Mongolija


  

O kelionėms reikia tik drąsos ir pasiryžimo. Bendrakeleiviai atsiranda netikėtai, nes panašūs interesai traukia, ir, jei esi atviras, labai greitai atrasi grupių, organizacijų ar draugų, pasirengusių nuotykiams ir pasaulio pažinimui. Neseniai pabuvojau ir Lietuvos kalnų filmų festivalyje (prieš tai teko pabūti Edinburgo kalnų filmų festivalyje), kur nudžiugau pamačiusi, kad ir lietuviai keliauja, ieško nuotykių, juos filmuoja ir dalijasi įspūdžiais. Tegul tai būna ir kelionė į artimiausią mišką, tik kad žmonės judėtų. Mažiau depresijos ir nereikalingų intrigų. Gamta ir kelionės gydo nuo pavydo, pakviečia į artimą ryšį su aplinka, išgryniną. Tampi geresniu, atviresniu. Taigi galimybės prasideda žengus už savo namų vartelių.

 

Kokie tavo tolimesni planai?

Dabar kraunu kuprinę naujam iššūkiui – kelionei aplink pasaulį. Su vienu brangiu draugu Karoliu pasiryžome įgyvendinti savo svajonę – autostopu apkeliauti žemės rutulį. Išvykti žadame pirmomis sausio dienomis, o savo patirtimis dalinsimės bloge www.itervitae.me  Mes tai pavadinome „Gyvenimo kelione“. Tikimės daug ko išmokti. Juk kelionės – tai intensyviausia gyvenimo mokykla.

 

Nuotraukos iš Evelinos asmeninio archyvo





Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.


 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.