Karjera po „karjeros pertraukos“: kai atostogos kelyje užtrunka daugiau nei metus

Autorius: Interviu parengė Daiva Zaveckienė | kelioniumanija.lt , 2013, Vasario 25d.

Vilniečiai Eglė ir Andrius kelioniumanija.lt skaitytojams jau pažįstami, nes jau dalijosi savo „gyvenimo“ kelionės įspūdžiais iš aplankytų Pietų Amerikos šalių. Šįkart keliautojų pora mums pasakoja apie gyvenimo pokyčius ir darbdavių reakciją sugrįžus po 13 mėnesių trukusios kelionės.

Šiemet Vilniaus knygų mugėje Pietų Ameriką išmaišę keliautojai pristatė ir savo naująją knygą „Pietų Amerika. 394 dienos“.

Kaip kilo mintis daryti karjeros pertrauką?

Eglė: Dar paauglystėje norėjau nuveikti ką nors netikėto ir įdomaus. Visada domėjausi kitomis šalimis, skirtingais žmonėmis. Pamenu kaip vienas draugas pasakojo važiuosiantis į Afriką padėti vaikams. Tuo metu man tai atrodė sunkiai įgyvendinama svajonė. Tačiau dėkoju tėvams, kurie visada skatino svajoti ir improvizuoti, o svarbiausia – nekurti sau papildomų problemų ten, kur jų nėra. Nebūtina gyventi racionaliai, kad būtum laimingas, pavyzdžiui, mes su mama dažnai išsiruošdavom į „žygį“ net kur nors  skubiai su reikalais važiuodamos. Tiesiog, nusukdavome kokiu miško ar plento keliuku ir važiuodavom, kur akys mato. Tai buvo vienos smagiausių vaikystės akimirkų.

Lietuvių patarlė „Devynis kart pamatuok, o dešimtą pjauk“ man visai netinka. Esu labai nekantri, todėl kai su vyru sumąstėme keliauti, be klausimų rinkomės pačią artimiausią datą, kada finansai jau leido imti ir išvykti.

Andrius: Aš priešingai. Išankstinių norų daryti karjeros pertrauką neturėjau. Paauglystėje buvau didelis materialistas, todėl visi planai buvo susiję su darbu ir karjera. Karjerai įsibėgėjus, pajutau, kad viskas labai prognozuojama ir standartinis kelias vaikai-paskolos-namai man neatrodė prie širdies. Ilga kelionė pirmą kartą buvo tik mintis, vėliau prie jos vis grįždavome, vėliau rimtai svarstėme, kol galiausiai išvykome. Manau, kad svarbiausia čia buvo stipri svajonė.

Kaip reagavo jūsų darbdaviai, sužinoję apie tokią idėją?

Eglė: Mano darbdavys šiuo klausimu buvo labai supratingas. Gavau logišką klausimą, ar planuoju sugrįžti ir, teigiamai atsakius, gavau galimybę išlaikyti savo darbo poziciją. Esu dėkinga, nes keliaudama jaučiausi galinti ištuštinti piniginę maksimaliai, juk grįžusi turėjau darbą.

Andrius: Man prisipažinti apie kelionę teko likus keturiems mėnesiams iki išvykimo datos. Tuo metu kaip tik gavau pasiūlymą kiek pakeisti atsakomybę, gauti šiek tiek daugiau pinigų. Galėjau pasiūlymu savanaudiškai pasinaudoti, bet taip darytų tik nevykėliai ir kvailiai. Buvau sau nusibrėžęs tikslą darbdavį informuoti prieš kelis mėnesius. Užuot priėmęs pasiūlymą pasakiau apie planuojamą kelionę ir kad po kelių mėnesių paliksiu kompaniją. Mane kolegos skatino ir palaikė. Ankstyvas pasisakymas yra pagarba darbdaviui, o savąjį gerbiu labai. Matyt tai turi kažką bendro, kad grįžęs dirbu ten pat.

Kaip manote, kada yra geriausias metas daryti karjeros pertrauką ar ryžtis ilgalaikei kelionei po pasaulį?

Eglė: Lietuvoje jaunimas skuba „įsėsti“ į suaugusio piliečio kelnes. Po mokyklos būtina studijuoti, antrame kurse dirbti, po studijų pasiimti paskolą, po paskolos pasigimdyti vaiką. O kas toliau? Jei toks modelis teikia malonumą ir pasitenkinimą gyvenimu – tai tiesiog nuostabu! Tačiau iš savo ir aplinkos patirties matau, kad abiturientai vos ne ekspromtu nusprendžia ir nulemia sau likimus pasirinkdami iškart po mokyklos visą tolimesnį kelią. Dažnai gailisi, bet trečiame kurse jau jaučia, kad per vėlu kardinaliai kažką keisti. Vėliau jaučiasi, kad per vėlu keisti darbą ir taip toliau. Gyvenamo girnos įsuko ir pamirštame, kad gyvename vieną kartą.

Vis prisimenu vieno filmo citatą: „Gyvenimo nesirenki, gyvenimą gyveni“. Manau, pakeisti aplinką ir pagalvoti, ką ir kaip daryti toliau, pravartu bet kuriame gyvenimo etape, kai širdis sako, kad to reikia.

Andrius: Pradėti reikia nuo to, kad niekada nėra blogas metas daryti karjeros pertrauką. Ją galima daryti bet kada. Kitas dalykas yra finansinės galimybės – pertrauką darai tada, kai turi pakankamai santaupų savo planui. Labai svarbu daryti pertrauką tada, kai jau esi pasiruošęs ir susiplanavęs, ką tiksliai nori daryti.

Vadinamieji „Gap year“, arba metai po mokyklos, manau, yra geriausias laikas, bet čia koją dažnai pakiša nebrandus požiūris į kelionę: abiturientai tiesiog nieko neveikia ir tikisi, kad sugalvos, ką nori daryti. Taip nebus. „Gap year“ būtina susiplanuoti ir išsikelti sau tikslus, ką per juos turi nuveikti, pamatyti, išbandyti – tik tada ateis mintys, ką nori veikti gyvenime.

 

titikaka-ezeras.jpg

Prie Titikakos ežero


Ar savo kelionės metu sutikote žmonių, darančių tą patį, ką ir jūs? Kokios jų istorijos?

Eglė: Sutikome labai daug skirtingų žmonių: nuo keliaujančių mėnesį iki trejus metus klajojančių po pasaulį, nuo prasilošusių keliautojų iki garbaus amžiaus pasaulį išmaišiusio ir antrą kartą aplink pasaulį sukančio buvusio žurnalisto. Pietų Amerika tampa vis populiaresnė tarp ilgalaikių keliautojų. Kai kurie pašventė savo gyvenimą savanorystei ir toks gyvenimo būdas jiems praktiškai nieko nekainuoja. Kai kurie tiesiog norėjo ištrūkti iš tėvų ir gerai „paūžti“ tuos metus. Kai kas rašo knygą ar, tiesiog, ieško laimės. Istorijos įvairios, bet svarbiausia, kad kelionė daro žmogų laimingesnį, plėsdama jo akiratį.

Andrius: Man labiausiai įstrigo keli. Anglas John'as metė savo pardavimų vadybininko darbą ir savanoriauja Peru, vėliau planuoja susitranzuoti laivą (!) ir plaukti iki Australijos, kur gyvena jo sesuo, kažką veiks ten. Jam viskas paprasta ir atstumas neatrodo problema, jis gyvena kaip nori pats, o ne laviruoja tarp aplinkybių. Franchesco iš Niujorko man buvo puikus planavimo pavyzdys, jis žinojo, ką nori pamatyti, buvo susiplanavęs sezonus ir kuriuo metu kurioje pasaulio vietoje geriausiai atsidurti, jis žinojo, ko tikisi iš kurios šalies ir kodėl ten važiuoja. Artimiausius kelionės žingsnius jis planavo detaliai, bet tuo pat metu jautėsi laisvas juos keisti ir improvizuoti, kai tik nori. Esu tikras, kad jo kelionė pavyko ir davė daugiau nei nuotraukos prie gražių objektų.

 

Ar grįžus po kelionės nebuvo sunku vėl „įsivažiuoti“ į darbus? Minėjote, jog grįžote į tuos pačius darbus. Ar nekildavo noras viską mesti ir vėl nerti į nuotykius?

Eglė: Buvome labai pasiilgę Lietuvos: tėvų, draugų, Vilniaus. Įsivažiuoti buvo labai lengva, nejautėme tuštumos, kurios, prisipažinsiu, kažkiek bijojau. Dar keliaudami supratome, kad ši kelionė radikaliai pakeitė mūsų gyvenimo būdą, norus ir poreikius. Ėmėme tiesiog gyventi dar labiau atsipalaidavę, tuo pačiu turėjome ir tebeturime prisiplanavę daug naujų projektų, kurie neleidžia liūdėti. Dirbame tuose pačiuose darbuose kaip ir prieš kelionę, po darbų stengiamės įgyvendinti kitas savo idėjas, tad net su draugais ir tėvais ne visada užtenka laiko susitikti. Į Pietų Amerika visada norisi sugrįžti. Ir sugrįšime, esame sau pažadėję. Tik nebe tokiam ilgam laikui. (Šypsosi)

Andrius: Viename darbo pokalbyje dalyvavau per Skype iš Argentinos. Už nugaros buvo baseinas, švietė saulė, buvo keistas jausmas. Grįžęs bedarbiu pabuvau vos porą mėnesių ir viskas negalėjo susidėlioti puikiau. Grįžau ten, kur ir dirbau, tik darbas dabar dar įdomesnis. Negi gali būti blogai dirbti su alumi? Viskas negalėjo įvykti geriau.

 

 amazonija.jpg

Kruizas Amazone

Ar siejate savo karjeros planus su kelionėmis? Ar žmonės klausia patarimų, kaip susiplanuoti panašią kelionę?

Eglė: Konsultuojame tuos, kurie nori keliauti po Pietų Ameriką individualiai, be kelionių gido. Labai gerai įsiklausę į žmonių poreikius, sudarome kelionės planą: kaip ir kur keliauti, ką pamatyti ir suvalgyti. Tai labai naudinga informacija, nes Pietų Amerika didelė ir galimybių ten daug, o kelionių agentūros, net ir pačios mažiausios, niekada neatsižvelgs ir neįsiklausys į jūsų asmeninius poreikius ir norus. Mes keliautume tik individualiai. Tai populiarėjantis kelionių modelis. Tai mūsų darbas po darbo.

Kokių privalumų kelionės metu įgyta patirtis suteikia dabartinėje jūsų veikloje ar darbe?

Andrius: Kelionė man buvo sprendimų treniruotė, kai visada turėjai susidėlioti savo argumentų, privalumų ir trūkumų lygtį ir pasielgti vienaip ar kitaip. Tai paprasti dalykai – kur važiuoti, kuo važiuoti, kur nakvoti, kaip daryti – visada reikėjo išsigryninti pagrindinius privalumus ir trūkumus, o tuomet juos palyginti. Man atrodo, kad tai padeda ir darbe, ir kitoje veikloje.

Ar bus dar viena karjeros pertrauka – juk pasaulis didelis!

Eglė: Ilgalaikė kelionė yra puiku, ir aš kažkiek pavydžiu tiems, kurių gyvenimo būdas yra gyvenimas kelyje. Visgi, man vienos tokios ilgos kelionės kol kas pakanka. Noras keliauti niekur nedingo, tačiau savaitė, mėnuo, ar du mėnesiai yra pats tas šiuo metu. Kai būsime seneliai, sėsime į kemperį ir išleisime visą susikaupusią pensiją Italijos vynuogynuose. Toks mūsų tolimas planas. (Šypsosi)

Andrius: Aš esu tikras, kad ilgesniam mes dar išlėksime. Ne metams, bet kokiems trims mėnesiams tikrai. Tai greičiausiai bus ne šiemet, gal dar ir ne kitąmet, nes turime prisigalvoję, ką nuveikti čia. Kai dėl tų senelių, aš abejoju, ar gausim pensijas, galvoju gal kemperis bus ne kemperis, o nedidelė jachta, gal ne vynuogynuose, o alaus ir viskio daryklose, bet esmė ta pati, supratote.

 

ekvadoras.jpg 

Ekvadoras 

 

Nuotraukos iš Eglės ir Andriaus asmeninio archyvo.


Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.