Juodkalnijos pakerėti arba atostogauti su kūdikiu tikrai galima

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2012, Liepos 11d.

Vilnietė Inga su vyru Roku ir dviem vaikais šios vasaros atostogų tikslu žemėlapyje pažymėjo lietuvių dar neatrastą Juodkalniją. Tačiau šios šeimos atostogos nebuvo vien ramus pasivaikščiojimas kalnais ar lepinimasis saulės voniomis. Juk mažiausioji šeimos narė su šiuo pasauliu pažindinasi dar tik devintą mėnesį. Kuomet tėvai, turintys labiausiai miego ir valgyti norinčius kūdikius vasaras leidžia tik pas močiutę kaime, Ingos ir Roko šeima spaudžia gazą ir drąsiai važiuoja į pirmąsias savo papilnėjusios šeimos atostogas.

 

Paieškos nuvedė į Juodkalniją

„Iš tikrųjų, šią vasarą buvome paskyrę Portugalijai, bet, kai laukiausi, pagalvojau ir nusprendžiau, kad važiuoti 4 tūkst. kilometrų tik į vieną pusę su devynių mėnesių kūdikiu bus per sunku. Tuomet internete pradėjau ieškoti kažko įdomaus. Mes esame išmaišę beveik visą Europą, todėl norėjosi kažko naujo”, – pasakojimą apie įsimintiną viešnagę Juodkalnijoje pradėjo Inga.

Iš pradžių poros mintis užvaldė Kroatija, tačiau vėliau moteris viename interneto forume rado daug atsiliepimų ir pasakojimų apie Juodkalniją. Nors vieni šia šalimi žavėjosi, kiti skundėsi joje karaliaujančiais šiukšlynais ir betvarke. O paskaičius rusų interneto forumus, bet kuriam keliautojui būtų praėjęs noras bent kartą gyvenime kelti koją į Juodkalniją.

„Ten buvo prirašyta daug siaubingų dalykų, kad jūroje plaukioja išmestos sauskelnės, visi sisioja į jūrą ir panašiai. O štai kitų užsieniečių atsiliepimai buvo kur kas geresni”, – gąsdinančius forumų lankytojų pasakojimus ir perspėjimus prisiminė Inga.

Tačiau visas poros baimes ir abejones nugalėjo nepaprastas gamtos grožis. O ir laimingas sutapimas, kad Ingos mamos bendradarbio brolis turi vilą Juodkalnijoje, todėl šeimyna nedvejodama priėmė kvietimą apsistoti ir kitų atostogų maršrutų net nesvarstė.

 

09juodkalnija-kelione.jpg

 

Keliauti – tik nuosavu automobiliu

„Į Juodkalniją vykome savo automobiliu, nes į tokią kelionę autobusu tikrai niekam nerekomenduoju važiuoti. Aš apskritai nesu kelionių autobusu gerbėja, tačiau į Juodkalniją važiuoti autobusu būtų beprotybė – čia kelių praktiškai nėra. Yra viena vienintelė autostrada, bet ir tai ji tik jų supratimu autostrada“, – pasakodama apie kelionę juokėsi Inga ir detaliai apibūdino pagrindinį kelią – standartinis dviejų juostų kelias, pakankamai siauras, maksimalus greitis 80 kilometrų per valandą, o keliai į kalną tokie siauri, jog išsitenka vos vienas automobilis.

„Nemanau, kad autobusai, bent jau vairuojami lietuvių vairuotojų, ryžtųsi turistus nuvežti į gražias vietoves, esančias aukštai kalnuose. Tiesa, į Juodkalniją nėra ir tiesioginių skrydžių, o skrendant su keliais persėdimais – kainos kosminės. Šiek tiek pigiau būtų skristi į Dubrovniką, o nuo ten automobiliu keliauti, bet vėl gi – reikia nuomotis automobilį“, – būsimus keliautojus perspėjo Inga ir iš patirties dar kartą patarė – geriausia keliauti nuosavu automobiliu.

 

09juodkalnija-kelione1.jpg

 

Ramybės oazė kaime

Į Juodkalniją atvykę lietuviai apsigyveno mažame Krašičio kaimelyje, kur žiemos metu gyvena vos penkios šeimos, tačiau vasarą čia suguža tūkstančiai turistų. Didžioji jų dalis yra rusai, kurie yra daugumos kaimelyje stovinčių vilų savininkai. Yra tik kelios vietos, kur galima išsinuomoti kambarius, bei kelios numojamos vilos.

„Nors kaimelis atrodo visiškas užkampis, nes gatvės čia neturi pavadinimų, namai numerių, o rasti patį kaimelį galima tik turint specialią Balkanams skirtą navigaciją, vieta yra fantastiška. O kokia ramybė! Tik reikia turėti omenyje, kad tokį poilsį galima rasti tik tokiuose kaimeliuose, nes didžiuosiuose kurortuose yra pilna turistų, o kurortas Budva apskritai yra analogiškas mūsų Palangai – kavinės, barai, restoranai, diskotekos, aktyvus naktinis gyvenimas, visur muzika ir panašiai“, – ramybės ieškotojus nesuklysti perspėja Inga. 

Savaitę Juodkalnijoje su šeima praleidusi Inga pokalbio metu prisipažįsta, jog tiesiog įsimylėjo kvapą gniaužiančią šalį ir patikina, kad susižavėjo viskuo. „Būna – atvažiuoji ir jautiesi kaip namie, nesijauti įsibrovėliu turistu. Gal tiesiog kiekvienam reikia atrasti savo šalį. Man Juodkalnija tiko ir patiko“, – pasakojo vis dar atostogų prisiminimais gyvenanti pašnekovė. 

 

09juodkalnija-kelione2.jpg

 

Malonūs ir nepriekabūs vietiniai

Nuostabūs ir, regis, vis skirtingi kalnai, gausybė įlankų, skaidri šilta jūra, žavi architektūra, daugybė salų, fantastiškas klimatas. Tokiais žodžiais Juodkalniją apibūdina moteris ir neslepia, žavūs čia ir vietiniai žmonės. Niekas nekreipia dėmesio į atvykėlius, jų nenužiūrinėja ir neaptarinėja.

„Įsivaizduojate, įstrigome kartą automobilių kamštyje, kuris buvo susidaręs dėl kelio remonto darbų. Stovi kelininkas, kuris reguliuoja eismą, ir staiga visas kamštis pajuda pirmyn, tik vienintelis automobilis priešais mus – ne. Iš galo jau pradeda pypsėti kiti vairuotojai, o mašinytė vis tiek tebestovi. Žiūrime, tos mašinos vairuotojas moja tam kelininkui. Šis prieina, uždaro kapotą ir atsitraukia. Pasirodo, diedukas vairuotojas pastebėjo, kad ne iki galo uždarytas jo automobilio kapotas ir patingėjo lipt lauk, dėl to pasikvietė kelininką. Tada jie susimojavo, susimojavome ir mes, nors buvome ne prie ko, ir visi besišypsodami išsiskirstėme“, – kuriozinę situaciją, parodančią vietinių toleranciją, papasakojo Inga.

Nors pašnekovės širdis ir liko Juodkalnijoje, ji prisipažįsta negalinti tiksliai įvardyti, kas labiausiai šioje šalyje patiko. „Sėdėdavome vakarais terasoje ir vis bandydavau įsiminti tą nuostabų vaizdą kitoje įlankos pusėje – kalnai, pakalnėje mažyčiai namelių žiburiukai, nuo jūros dvelkianti gaiva, čiulbantys paukščiai ir visiška ramybė, – jaukias akimirkas prisiminė Inga. – Galbūt likau taip sužavėta šia šalimi ir dėl žmonių, kurių namuose apsistojome. Jie buvusios Jugoslavijos kraštuose gyvena jau labai seniai ir juos dievina. Mus priėmę žmonės labai daug mums pasakojo, patarė, kur nuvažiuoti, ką pamatyti, plukdė savo laivu po įlankėles. Todėl ir pamatėme ir sužinojome kur kas daugiau nei eiliniai turistai. Išvažiavau rami, nes tikrai žinau, kad ten dar sugrįšiu.“

 

09juodkalnija-kelione3.jpg

 

Juodkalniečiai taip pat labai myli mažus vaikus, todėl jiems rodo daug dėmesio. „Dėmesys ne komercinis, o paprastas ir nuoširdus. Būdavo sunku su mažąja nueiti į parduotuvę, nes visos pardavėjos mesdavo savo darbus ir apspisdavo mūsų vaiką – šnekindavo savo kalba, glostydavo. Namo valytoja irgi negalėdavo praeiti nepakalbinusi, stengdavosi netgi Etmės tariamus žodžius atkartoti, kad tik galėtų su ja pabūti“, – neįkyriu dėmesiu mažiausiai šeimos narei džiaugėsi Inga.


Kainos – draugiškos piniginei

Prakalbus apie atostogų kainą, Inga patikino, kad kainos Juodkalnijoje nesikandžioja. Maisto kainos parduotuvėse, pašnekovės teigimu, tokios pačios kaip ir pas mus. „Maistas mūsų skrandžiams tinkamas, o pasirinkimas platus. Visokie suvenyrai, kaip ir visur, kiek brangesni. Apartamentų nuomos kainos irgi nėra didelės. Aišku, viskas priklauso nuo to, kur apsistosi ir kokių sąlygų reikia“, – aiškino Inga ir pateikė pavyzdį. Juodkalnijos kurortiniame miestelyje Petrovace šį birželį (ne sezono metu, nes sezonas pas juos prasideda birželio pabaigoje ir tęsiasi iki rugpjūčio pabaigos – aut.) kambarys šeimai 4 žvaigždučių viešbutyje, su vaizdu į jūrą, be maitinimo kainavo 50 eurų už parą.

„Šiaip paprastą kambarį be didelių patogumų galima išsinuomoti už 10 eurų žmogui. Kaip ir mūsų Palangoje, kambarius nuomoja ir visokios bobutės, nuomojamos ir vilos. Visada sakiau, kad poilsis užsienyje kainuoja pigiau nei Lietuvoje, bet aš tai vertinu ne materialine prasme. Pavyzdžiui, kur nors Neringoje ar Palangoje moki nerealius pinigus už kambarį, nuvažiuoji ir sėdi namuose per lietų visą savaitę, o lauke tik 16 laipsnių šilumos. Tokios atostogos man kainuoja labai brangiai. O šiltuose kraštuose bent jau turi garantuotai gerą orą ir kokybiškas atostogas. Be to, kokios atostogos, jei niekur iš namų neišvažiuoji“, – nusijuokė pašnekovė.

Juodkalnijoje galima ne tik mėgautis visuomet geru oru, bet ir leistis į gausiai organizuojamas ekskursijas po jūrą ar įlankas. Visos dienos ekskursija laivu po Kotoro įlanką su maistu ir gėrimais žmogui atsieis apie 30 eurų. Tačiau Inga iš karto pataria – niekada neverskite vietinės valiutos į litus, nes tada viskas atrodys labai brangu. 

 

09juodkalnija-kelione7.jpg

 

Vietinės pramogos ir maistas

„Paplūdimyje gulėjome tik pirmą atostogų dieną, nes reikėjo šiek tiek poilsio, o visas kitas keliavome po šalį. Būtų gaila atvažiavus savo automobiliu taip ir likti nepamačius Juodkalnijos. Aišku, visų įžymių lankytinų vietų neaplankėme, bet pamatėme šiek tiek daugiau tikrosios šalies“, – džiaugėsi Inga ir sakė už patarimus esanti dėkinga šeimai, kurios namuose apsistojo. 

Vilniečiai aplankė Sveti Stefan – viešbutį saloje, į kurį paprastiems mirtingiesiems patekti beveik neįmanoma. Buvusiame vienuolyne ilsisi įvairios užsienio žvaigždės, o kainos čia eiliniam turistui yra sunkiai suvokiamos.

„Buvome ir Lovčeno  nacionaliniame parke, kurio kalno viršūnėje yra mauzoliejus valdovui ir poetui Petarui Petrovičiui II Njegošui. Nuo šios viršūnės atsiveria nepakartojamas vaizdas. Tokių vaizdų apstu ir kylant į patį kalną, nors imk ir stok kiekvienoje vietoje su fotoaparatu rankose“, – pasakojo kiekvieną viešnagės akimirką norėjusi įamžinti Inga. Šeimyna buvo nukeliavę ir iki pat Albanijos sienos.

„Malėmės ir po kalnus netoli namų, kuriuose gyvenome, ir po kalnų kaimelius, bažnytėles. Plaukiojome ir laivu po įlankas. Buvome Budvoje, Kotore, o į sostinę Podgoricą nevažiavome, nes daugelio tikinimu sostinė neverta daug dėmesio“, – kelionės maršrutą nupasakojo Inga ir patikino, kad visų kitų įžymių vietų pamatyti būtinai atvažiuos kitą kartą.

Vietiniuose tradiciniuose restoranuose šeimai pietauti taip pat neteko, nes reikėjo derintis prie mažosios dukters poreikių ir ritmo. „Kiekvieną rytą 11 valandą į namus ateidavo moteriškė, kuri atnešdavo ką tik iškeptų karštų bandelių. Po pietų prie namų atvažiuodavo vaisių ir daržovių autobusiukas, todėl maistą dažniausiai gamindavomės patys“, – paaiškino Inga. Tačiau savaitę praleidusi Juodkalnijoje, ji pastebėjo, kad vietiniai valgo labai daug avienos bei kitos mėsos, viską dažniausiai kepa ant žarijų. Sako, labai skanu.

Juodkalnijoje taip pat labai populiarūs vytinti kumpiai. Už 8 eurus galima nusipirkti visą kumpį. Lauktuvėms jie puikiai tiks, nes, pašnekovės tikinimu, yra labai skanūs. Taip pat lauktuvių galima atvežti sūrio, medaus ar megztų vilnos gaminių.

 

09juodkalnija-kelione6.jpg

 

Pirmyn, tėveliai!

Jau pasibaigus kelionei ir susigulėjus įspūdžiams Ingos paklausiu, tai kaip gi sekėsi keliauti su vos devynių mėnesių kūdikių? „Žinoma, iš dalies buvo sunku. To tikrojo poilsio praktiškai ir nebuvo, bet pabėgome nuo rutinos, nes sėdėdama su vaiku namie vis tiek užsisuki kaip voverė rate. Ryžtis keliauti nebuvo sunku, nes kelionė buvo suplanuota dar kai mažoji pilve buvo. Tad kaip ir nebeliko kur trauktis“, – linksmai ir be didelių skundų kelionę prisiminė pašnekovė.

Ji taip pat nusijuokė, kad buvo nusiteikusi kur kas blogesnei įvykių eigai, o viskas gavosi tikrai puikiai ir kur kas lengviau, nei tikėjosi. „Galiu paskatinti ir visus kitus tėvus nebijoti ir pasiryžti pakeliauti. Mano vaikui nebuvo jokių bėdų dėl karščių, nuolatinio trynimosi pirmyn atgal iš automobilio. Viską kompensuodavo pietų miegas ant jūros kranto. Miegodavo kaip užmušta, vos pažadindavome, o juk namuose taip nebūdavo“, – juokėsi Inga ir atviravo, kad automobilyje net sauskelnes galėdavo pakeisti ir košę prireikus išvirdavo.

 

Nuotraukos iš Ingos asmeninio archyvo


Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Kelionių idėjos