Žaislų muziejus Vilniuje: sugrįžimas į vaikystės pasaką

Autorius: Daiva Zaveckienė | Kelionių manija , 2013, Lapkričio 05d.

Tvirtai delnuose spausdama po mažą rankutę žengiau blausia šviesa nutvieksta Senamiesčio gatve. Spalio vėjas pažeme gainiojo pavienius nurudusius lapus. Pro šalį šiltuose automobiliuose nutaisę abejingus veidus skubėjo į spūstį nenorintys patekti biurų darbuotojai. Sustojusi prie vieno iš namų spustelėjau mygtuką šalia masyvių medinių durų ir jos prasivėrė. Durys į spalvingą ir jaukų vaikystės bei pasakų pasaulį, kuriame emocijų neslepia ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Durys į Žaislų muziejų. 

Mažųjų rankutės nejučia paleido manąsias, o netrukus savo abu smalsuolius pamačiau šurmuliuojančiame būrelyje vaikų, kurie tyrinėjo ir klausėsi nuotaikingų žaislų istorijų.

Paliesti, patampyti, paspausti, įsiklausyti, patikrinti kaip veikia, pažvelgti pro rakto skylutę, atverti spalvingas dureles, atversti istorijos puslapį. Ši Vilniuje įsikūrusio Žaislų muziejaus koncepcija atitiko ir dvimečių pyplių, ir visus atsakymus į muziejininkės užduodamus klausimus išdidžiai beriančių dešimtmečių, ir mūsų, kasdieniniuose rūpesčiuose paskendusių mamų ir tėčių, lūkesčius. 

Po žaismingos ekskursijos po seniausių Lietuvos žaislų – medinukų, molinukų – karaliją, mažiausieji muziejaus tyrinėtojai netruko susirasti savo mėgstamus žaislus „XX a. prisiminimų“ kambaryje, kurio lentynose lūkuriavo girgždantys skardiniai sunkvežimiai, snaudė guminiai ančiukai ir kiti padarėliai. Nuo lentynų žvelgė holivudinių šypsenų nesugadintos plastikinės lėlės pabalusiais veidais, liūdnas Buratinas, vienaakis spragtukas ir sunkūs pliušiniai meškiai. Tokie, kokius turbūt kas antras iš mūsų, dabartinių tėvų ir senelių, kadaise migdė ant savo vaikiškos pagalvėlės ir į nieką nebūtų iškeitęs. 

Didesnieji muziejaus lankytojai, trumpam pamiršę namie laukiančius išmaniuosius įrenginius, pasišokinėdami pro žaidimo „klasė“ laukelius, nuskubėjo užsiimti vietų prie griozdiškų (ir tebeveikiančių!) tarybinių žaidimų automatų. O mamos ir tėčiai, neslėpdami šypsenų veiduose, stebėjo atradimo džiaugsmu žibančias savo mažylių akutes ir aikčiojo tarp muziejaus eksponatų atradę vaikystėje mėgtus, o dabar lentynose išrikiuotus ir seniai pamirštus žaislus.

Ir tada pamačiau savo dvimetę dukrytę, dėliojančią metalines lėkštutes žaislinėje virtuvėlėje. Lygiai tokioje pačioje, kokią prieš daugelį metų, atsisėdusi ant grindų vienoje iš pramoninių prekių parduotuvių pustuštėmis lentynomis, kone pasikūkčiodama mamos prašiau nupirkti. Tai buvo bene vienintelis žaislas, kurio taip drastiškai reikalavau vaikystėje. Ir štai dabar mano mažoji su neapsakomu susižavėjimu varstė metalines išklerusias dureles apsitrynusiais dažais.  

Praeidama pro šalį kita mama tarstelėjo: „turbūt sunku išprašyti vaikus namo?“

Nuoširdžiai šyptelėjau. „Mes niekur neskubam“, – pratariau nugrimzdusi į vaikystės prisiminimus. 

 

1zaislu-muziejus4.jpg 

Nuotraukos autorės

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos