Baltarusijos veido beieškant

Autorius: Aurelija Meškaitė | kelioniumanija.lt , 2011, Birželio 13d.

 

„Atsargiai, durys užsidaro“, – aš taip pavadinčiau reportažą iš mūsų kelionės (sako kelionės draugas). O pačią frazę galima išgirsti Baltarusijos viešajame transporte, pavyzdžiui, metro, kur įeinant reikia įmesti žetonėlį, bet jokio bilieto negauni. Tą frazę, beje, ištaria rimtas dėdė, kuris gyvena garsiakalbyje – šaltu, gal bejausmiu, o gal su ironija, kaip iš to filmo, balsu. Bet aš taip ir nepavadinau. Net galvojau pavadinti „Šalis, kur labai lengva būti milijonieriumi“, nes dažnam gali apsisukti smegenėlės, kai už ledų porciją reikia sumokėti tūkstantį, o už kepaliuką duonos ir porą. Neduok dieve, perkate skalbimo mašiną. Tūkstantis Baltarusijos rublių mūsų kelionės metu buvo maždaug vienas litas (dabar jų rublis – perpus pigesnis). Paskaičiuokite. Na, net ir vykstant ekonominiams pokyčiams, mūsų slavų kaimynėje pakankamai pigu.

Koks mūsų kelionės tikslas? Ką norime pamatyti? Rašiausi tokius ir panašius klausimus prieš kelionę. Aplankyti lietuviškas pilis Baltarusijos teritorijoje, pamatyti Minską (kaipgi be jo), rasti prieš dvidešimt metų „dingusią“ kolegos mamos draugę ir tiesiog patirti santykį su Baltarusija. Vienas komiškas atsitikimas įvyko dar pasienyje. Ten galima laisvai pasiklysti tarp punktelių ir kioskelių, kol gauni visus antspaudus ir susitvarkai dokumentus, o pasieniečiai vaikšto išdidūs ir nelabai nori paaiškinti. Rusiškai kalbantis mano kolega nuėjo pasiklausti prie kito kioskelio, kol aš laukiau eilėje prie pirmo. Tačiau atėjo mano eilė, kolega negrįžta, o aš rusiškai nemoku, tad pradėjau kalbėti angliškai. Mane palydėjo skambus juokas – angliškai ten nekalba. Vis dėlto vėliau, pamatę, kad keliaujame autostopu ir esame nepavojingi, besišypsodami lengvai, net „nepurtę“ praleido per sieną.  

baltarusija-Myro-pilis.JPG

Myro pilis

 

Taigi, aplankėme lietuviškas pilis Lydoje, Naugarduke, Myre, Nesvyžiuje, Krėvoje. Pilys, beje, kaip pilys, daugiausia griuvėsiai, vienintelės padoriai atrodančios, atstatytos – Myro ir Nesvyžiaus. Keisčiausia mums pasirodė tai, kad pievose prie pilių ganosi karvės, arkliai, ožkos. Gal tai būdas natūraliai šienauti, o gal tiesiog svetimos istorijos ir kultūros nevertinimas? Nors šiaip jie ginčijasi – kieno čia istorija, jei žemės jų? Ir Mindaugas gal buvęs gudų, ne lietuvių karalius. Kodėl Viliją mes vadiname Nerimi, jei turime sostinę Vilnių – gal visgi ne mums jis priklausė ir ne mūsų valstybė tai buvo? Naugarduke netgi aplankėme „jų valdovo“ Mindaugo kapą. Na, bent jau istoriją jie studijuoja. Gaila, kad štai baltarusių kalbą mokiniai dažnai mokosi vos dukart per savaitę. O kai kurie išvis ja nekalba.  


Baltarusijoje žmonės svetingi

Neretai keliautojai naudoja vieną gudrybę – paprašo pasistatyti palapinę žmonių kieme. Dažniausiai, jei žmogus norės pagelbėti, jis pakvies ir į vidų, o jei nenorės – nesutiks nė į kiemą įsileisti. Tuomet tiesiog lieka prašytis kitur.

Kai nuvykome į Krėvą, nedidelį ramų kaimuką, būtent tokiu nekaltu būdu apsistojome pas lietuvį Tadą, kuris labai apsidžaugė mus pamatęs, mielai priėmė nakvoti ir privaišino, kuo tik turėjo. Vėliau išvažiuojant ne tik pasiūlė savo sukonstruotu saulės šildomu dušu pasinaudoti, bet dar ir lauktuvių pridėjo. Ir apskritai visi kelyje sutikti žmonės rodė tik geranoriškumą ir nuoširdžias pastangas padėti.

Na, o kai galų gale radome kolegos mamos draugę, lengviau atsipūtėme – dar vienas tikslas pasiektas. Vėlgi – priėmė ji mus maloniai, privaišino, apnakvindino, laišką draugei įdėjo ir maisto kelionei neužmiršo. Gaila tik, kad lietuviškai nebemoka. Gyvena ji tokiame dievų užmirštame kaime Maškany, kurį radome taip sunkiai, kaip tik buvo įmanoma. Bet užtat pakeliui (atlikdami paiešką) aplankėme jų bene žymiausią kurortą prie didžiausio Naručio ežero. Ten įsikūrusios sanatorijos, viešbučiai, gydymosi centrai. Ten jų „Palanga“, ten važiuoja naujieji rusai ir lietuviai nuo streso gydytis, o vakarais šėlsta pasipuošę geriausiais drabužiais sanatorijų diskotekose. Tik, sako, tų žmonių jau tiek ten privažiuoja, kad ežeras nebeišsivalo, todėl po maudynių patariama iškart nusiprausti po dušu.

 

baltarusija-Narucio-ezeras.JPG

Naručio ežeras

 

Teko mums susidurti ir su baltarusiška milicija. Bet ne „bananais“ per kuprą, o tuo, geruoju, būdu. Stovime kelyje, jokių automobilių. Galiausiai sustoja milicininkas, kuris šiaip jau tuo metu dirbo, važiavo į artimiausią kaimą atiduoti žmogui pamesto telefono. Keliaujame ir mes, nes paskui pažadėjo pavežti į geresnį kelią. Mūsų ieškomas žmogus, kaip informuoja kaimynai, alkoholikas. Sekame jo pėdomis, kitų žmonių klausiame – kur „pijokauja“ tas ir anas? Nurodo ten, arba ten. Galiausiai randame. Mums labai įdomu, o milicininkas patenkintas, atlikęs užduotį, duoda šiam pasirašyti raštą „Esu labai laimingas, atgavęs telefoną…“ Važiuojant atgal sako: norit obuolių? Aišku, norim! Užsuko į pirmą pasitaikiusią sodybą, priraškė priraškė, išlindusiam šeimininkui sako – aš pasiėmiau obuolių, ir atidavė visus mums. Ką čia ir bepridursi. Nebent ačiū. O kaimuko gyventojams tik šypsotis lieka, juk aišku, kas čia „šefas“.


Sovietmetis – gyvas

Prisiklausėme ir apie kolūkių sistemą. Taip taip, tokie dar ten yra. Na, iš tiesų, persitvarkę, bet esmė ta pati, kaip mus patikino vieni senukai. Važiuodami laukuose matome moderniai įrengtus, labai gražiai atrodančius namelius, ir vairuotojo klausiame – kas ten? Sako, ten kolūkiečiams. Valstybė įrengia gražiausius būstus, siūlo itin didelį atlyginimą, kad tik žmonės ten eitų. Bet eina nedaug kas – kaip mums paaiškino, tik tie, kurie jau nebeturi kur eiti. Algos, beje, pas juos nedidelės, vidutinė – apie trys šimtai litų. Dėl korupcijos ir šiaip netvarkos valstybėje baltarusiai burnoja (o kas gi neburnoja), bet prezidentą ne kiekvienas sutiktas peikia. Na, bet neverta gilintis, kodėl per TV žinias rodomas iš esmės tik vienas asmuo (ryte aplanko vaikučius, dieną – darbininkus fabrike, o vakare paprasčiausiai gyventi moko).

O šiaip sovietmečio ženklų netrūksta. Pas mus seniai panaikinta telegrafo sistema ten puikiausiai veikia. Nori paskambinti mamai – ateini į paštą, susimoki kasoje, gauni popieriuką, nueini į būdelę, paskambini, pakalbi, grįžti pas kasininkę su popieriuku ir arba primoki, arba pasiimi grąžą. Kaimuose ir miesteliuose individualių namų tvoros nudažytos vienodai – kad gražiau būtų. Miesto lėšomis. Nori nenori nudažytos (kai kurie, matyt, iš to pasipiktinimo, dar ir antrą tvorą pasistatę – savo, kitokią).

 

baltarusija-karves.JPG

 

Norvegijoje studijuojantis, bet vis atostogoms namo grįžtantis Maksas skundėsi dėl nuolatinių kvietimų į KGB – vis klausinėja „kvailiausių“ klausimų: ko tu ten važiuoji, ką ten veiki, kokios tavo studijos, ką darysi paskui… Tuo tarpu kitas vaikinas Vitalijus, studijuojantis ten istoriją, į KGB nežiūri su tokia lengva ironija, nes yra girdėjęs apie susidorojimo atvejus.

Parduotuvėse (net Minske tokių yra) – toli gražu ne savitarna. Turi mandagiai paprašyti, ko tau reikia, ir pardavėja pasvers, atpjaus, paduos. Ir mandagios, jos, žinoma, nežmoniškai, kaip ir sovietiniais laikais (kaip man pasakojo). Dar vienas pastebėjimas – Baltarusijoje nedarbo beveik nėra. Jei registruojiesi bedarbiu, kol tau suras darbą, tave nusiunčia dirbti viešųjų darbų, kurie labai, labai neapsimoka. Ir šiaip jau dirbančiųjų tikrai daug: modernesniame prekybos centre prie sveriamų produktų stovi bent penkios pardavėjos (pakuotojos?), kurios pasveria prekę ir užlipdo lipduką kasininkei. Tiesa, keturios iš jų dažniausiai tik žiovauja.

 

baltarusija-Naugarduko-pilis.JPG

Naugarduko pilis

 

Kad ir kaip ten būtų, man patiko tas Baltarusijos veidas. Man patiko matyti neprišiukšlintus miškus (vėliau kirtus Ukrainos sieną iškart prasidėjo šiukšlės visuose pašaliuose), tai, kad žmonės stengiasi ir dirba, ir beveik nesiskundžia, nors gyvena vargingiau nei lietuviai. Buvo įdomu išvysti iš ganyklos pačias paržygiuojančias karves, o vėliau iš ryto ten pat išeinančias. Tokį patriotizmą, kokį rodo jie, retai kur pamatysi. Nežinau, kaip nuoširdžiai, bet man Baltarusija šypsosi. Ir ne Lukašenkos, o visų tų paprastų, gerų, svetingų žmonių, kuriuos sutikome kelionėje, šypsena.

 

Nuotraukos Aurelijos Meškaitės

 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.