Agra: vienas didelis „tai bent“

Autorius: Justina Poškevičiūtė | Kelionių manija , 2013, Birželio 10d.

Kai dar (minimaliai) planavau savo trumpos kelionės po Indiją maršrutą, rinkausi tarp dviejų galimų variantų: Kalkuta – Bombėjus, arba Kalkuta – Naujasis Delis. „Hmmm, skristi iš Delio namo daug pigiau nei iš Bombėjaus“, galvojau, nors apsispręsti padėjo dar ir kitas veiksnys: antruoju atveju galėčiau sustoti Agroje ir apžiūrėti Tadž Mahalą. Pigesni bilietai ir pasaulio stebuklas?  Yes sir! 

Tiesą sakant, nesustojau Agroje pakeliui į Delį, ją pasilikau kiek vėlesniam laikui ir…vos nepraleidau savo traukinio, kadangi Rišikeše, kur buvau prieš tai, užsibuvau daug ilgiau, nei planavau. Taigi turėjau kelių valandų paniką, skubėdama iš autobusų stoties į savo couchsurfing‘o draugų namus, greitai iškeisdama kuprinę į kažką mažesnio, ir tada jau skubėdama atgal į traukinių stotį. Vagonas: mano. Gultas: rastas. Numigimas visos kelionės metu: užskaityta. Dar ir spėjau nusifotografuoti su moterimi, kurios paprašiau pažadinti prieš Agrą, tuo metu naiviai tikėdamasi, kad galbūt nors prie Tadž Mahalo nebus žmonių, kurie norės su manim nusifotografuoti (čia, beje, joks ne arogantiškas gyrimasis: ne vienas keliautojas susilaukia tokių prašymų).

Taigi, palieku traukinį, ir, po kokio pusvalandžio klaidžiojimų ir abejonių, nepasitikėjimo net žmonėmis, kurie turi oficialiai atrodančias vyriausybės išduotas ID korteles, visgi leidžiuosi įtikinama, kad pasiekti miesto centrą nuo stoties pigiausia autorikša. Susipažįstu su vairuotoju ir patraukiam Tadž Mahalo link. Sustojam netoli to, kas, atrodo, nesitiki, kad gali būti vartai jau į Tadž Mahalą. Kiek sutrikusi pradedu eiti eilės link ir išgirstu vieną sakinį, kurio, dabar juokiuosi prisiminusi, geriau būčiau negirdėjusi.

Kas tai buvo per sakinys? Taigi, pati už įėjimą sumokėjau 750 rupijų (apie 35 litus, kas Indijoje yra, na, pusė velnio suma; man atrodo, trijų valandų kelionė traukiniu pirmyn ir atgal iš Delio buvo tik apie 15 litų), ir, sakau, sau, „ech, gerai, kaina gal ne pati mažiausia, bet…čia gi visgi pasaulio stebuklas, tai gal nereikia skųstis…“. Ir tada, man benueinant nuo kasos, išgirstu, kiek tas pats bilietas kainuoja ne užsieniečiams, bet patiems indams. „Bus dvidešimt rupijų…“ (mažiau nei vienas litas). Atsisuku į kasą, pažiūriu, taip – tikrai! Vyras sumoka dvidešimt rupijų ir gauna kiek kitokį bilietą, tačiau jis garantuoja tokį patį įėjimą. „Dvidešimt rupijų…. Kąąąąąąąą? Kieeeeeek?“, negaliu patikėti. Jau anksčiau, kitose šalyse, buvau pastebėjusi kiek įkyrų kainų skirtumą tarp vietinių ir nevietinių, bet…šitoks skirtumas? Ech, na ką gi, susitaikau su užsienietės dalia, susikaupiu, ir žengiu pro vartus, galvoje skambant „dvidešimt rupijų…“. 

 

Agra-indija1.JPG 

 

Įžengiu pro vartus, kiek sustingstu, ir tuojau pat prisimenu neseniai kelionėje įgyto draugo žodžius: „Žinai, Tadž Mahalas turi vieną įdomų dalyką. Tu žinai, ko tikėtis, tiksliai žinai, ką pamatysi, ir čia negali būti kažkokios staigmenos. Bet vis tiek, kiekvieną kartą, kai prie jo nuvykstu, pagalvoju: oho.“ 

Nebandysiu nupasakoti šventyklos ir ją supančių pastatų didybės, tenoriu pasakyti, kad įspūdį pastatas tikrai palieka. Ir dar ta mintis, kad tai , aš prie Tadž Mahalo, kurio nuotrauką mokyklos laikais kiekvienas geografijos vadovėlis pridėdavo prie bet kokios tematikos straipsnių apie Indiją. Įeinam į vidų, apžiūrim iš išorės, apžiūrim kitus statinius, sugrįžtam prie Tadž Mahalo, pailsim pavėsy, pailsim kitam pavėsy… 

Kitas kiek juokingas ir absurdiškas dalykas yra susijęs jau su anksčiau minėtom nuotraukom. Nuo pat kelionės pradžios, vis susilaukdavau prašymų kartu nusifotografuoti, ir, sakau, kodėl gi nesuteikus žmogui laimės ta nuotrauka, nes juk pastovėti prieš kamerą dvi sekundes nėra taip ir sunku (tiesiog turėjau taip galvoti, ypač, jei kada sutikčiau kokią garsenybę ir pati norėčiau nuotraukos). Na, per tas kelionės dienas tų sekundžių skaičius, pasirodo, jau buvo bevirstantis į valandas! Ir kai prie paties Tadž Mahalo sulaukiau tokių užklausimų, turbūt pasiekiau tą ribą, kurią kažkada pasiekia kiekvienas keliautojas Indijoje: „Rimtai? Atvykot prie vieno pasaulio stebuklų, ir norit nuotraukos su kažkokiu nepažįstamu žmogum??? Nesąmonė!“, pagalvojau ir mandagiai atsisakiau (nors, tiesą sakant, keliaujant niekad neatsisakiau nusifotografuoti su vaikais, nes jie man visad primindavo mano pačios mokinius Tailande. Slaptas nuotraukų ginklas – vaikai!).

 

Agra-indija3.JPG 

 

Taigi pamačiau Tadž Mahalą, apžiūrėjau ir paties miesto kažkiek, ir patraukėm, su tuo pačiu vairuotoju, traukinių stoties link. Pakeliui dar sustojom jo mėgstamoj kavinėj, begurkšnodami arbatą pakalbėjom apie jo šeimą, aš, pratęsdama tematiką, pasijuokiau iš savo asmeninio gyvenimo trūkumo, apsikeitėm atsisveikinimais ir patraukiau, vėlgi, ieškoti savo vagono. Greitai, po ganėtinai intensyvios dienos – vien kaitri saulė atima energijos – ne itin patogus gultas pavirto pačia patogiausia lova.

Jei ne nuotraukos, turbūt net nepatikėčiau, kad tikrai buvau Agroje ir tikrai mačiau Tadž Mahalą. Užteko pirmų sekundžių įžengus pro vartus, kad dabar irgi sakyčiau savo draugams: nors ir žinai, kaip jis atrodo, žinai, ko tikėtis, bet neįmanoma, jį pamačius, nepasakyt „tai bent“.  

 

Agra-indija2.JPG

Nuotraukos Justinos Poškevičiūtės
Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos