Įspūdžiai iš Italijos, arba kaip išvengti turistinio šurmulio

Ne pirmąkart Italijoje viešėjusi Dalia ir jos vyras Aistis šįkart pasirinko mažiau turistų lankomą Abruzzo regioną. Bergamo oro uoste išsinuomoję automobilį sutuoktiniai patraukė į Bucchianico miestelį, kur praleido pirmąsias tris naktis.

Gyvenimas vienkiemyje 

„Apsistojome vienkiemyje, viešbutuke „La Locanda Degli Asinelli“, kurio savininkė Laura – nuostabi moteris. Nemėgstame didelių miestų, prikimštų turistų, kur nieko negalima pamatyti. Tad pirmąsias kelias naktis praleidome kaimo turizmo sodyboje. Kaip suprantu, norėdami taip vadintis, jie turi laikyti gyvulius, tad Laura augino asiliukus ir vištas“, – keliautojų portalui kelioniumanija.lt pasakojo Dalia. Tačiau dar ieškodami viešbučio keliautojai pasiklydo. 

Iš pradžių važiavome normaliais keliais, netrukus navigacijos jie buvo nuvesti į neasfaltuotus keliukus, o dar vėliau – per pievas. Regione, kur beveik niekas nekalba angliškai, teisingo kelio pasiklausti gana sudėtinga. 

Naktis vos keturis kambarius turinčiame viešbutuke kainavo 35 eurus. Vakarais šeimininkė svečius vaišindavo sode užaugintomis uogomis, o paskutinį vakarą iškepė blynų su citrina ir anyžiais.  

Apsigyvenę gražioje vietoje tarp kalnų, kitą dieną lietuviai aplankė Sulmonos miestą. „Miestas – labai gražus, kalnų apsuptyje, todėl visiems, kas bus netoliese, rekomenduoju jį aplankyti. Taip pat, čia labai skaniai pavalgėme – avinžirnių su padažu. Patekome į miesto šventę, kur nusipirkome „nesveiko“ dydžio datulių ir alyvuogių“, – džiaugėsi Dalia.

Keliaudami po mažus miestukus, pašnekovai pastebėjo, kad jiems visai nereikia laikrodžio. Visuose juose laiką praneša bažnyčių varpai. Valandos skamba vienu garsu, minutės, kas penkiolika, kitu. 

 

 

„Kitą dieną aplankėme aukštai kalnuose įsikūrusį Castrovalva miestuką, taip pat Scanno ir Barrera ežerus. Paskui vieno kalno viršūnėje pamatėme sniegą ir užsimanėme iki jo nuvažiuoti, tad kitą dieną taip ir padarėme. Deja, išsinuomojome gana prastą mašiną – „Fiat Panda“. Jos variklis labai silpnas, tad į kalnus vos užvažiuodavome“, – neslėpė Dalia. 

 

Tikslas – Amalfio pakrantė

Atsisveikinę su Laura, Dalia ir Aistis patraukė link Neapolio, vėliau – Sorento pakrante ir apsigyveno San Lazzaro miestuke pas Emą ir Miguelį, viešbutyje „Agriturismo La Baita“. Čia viena naktis kainavo jau 49 eurus, tačiau per balkoną matėsi jūra, o šeimininkai ruošė nuostabų maistą. Kadangi porai nereikėjo apsistoti konkrečioje vietoje, jie ir vėl apsigyveno toliau nuo turistinio šurmulio. Šeimininkai savo ūkyje augino kiauliukus, povus bei vištas.

„Nuo San Lazzaro iki Amalfio pakrante veda keliukas su laiptais, tad vieną dieną išsiruošėme į ilgą kelionę. Tądien nuėjome 18 kilometrų, o pakeliui dar ir gyvatę sutikome“, – apie ne itin smagią pažintį pasakojo Dalia. Na, o pats Amalfis porai pasirodė labai turistinis – pilnas automobilių, parduotuvių ir žmonių, tad trumpai apsižvalgę jie patraukė į kitą miestelį. 

Pailsėję po ilgos dienos, sekančią dieną lietuviai aplankė Pozitano ir Sorento miestus, tačiau ir vėl – minios turistų. Automobilį teko palikti už kelių kilometrų nuo Pozitano, kuris garsus savo paplūdimiu ir „kabančiais“ namais. 

„Tačiau vos išlendi iš paplūdimio, vėl turistai ir restoranai. Vėliau važiavome į Sorentą, kur vietiniai mums parodė apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į Kaprio salą“, – pasakojo Dalia.

Na, o paskutinę dieną San Lazzare pora aplankė Vezuvijaus ugnikalnį. Nors viešbutyje apsigyvenę vokiečiai sakė, kad ten vykti neverta, lietuviai išvyka prie ugnikalnio liko patenkinti. „Tiesa, jei jums pasakys, kad už stovėjimo aikštelę reikia mokėti – neklausykite, ji nemokama. Tiesiog vietinė „mafija“ taip bando užsidirbti“, – perspėjo Dalia.

 

 

Puikus maistas? Tik ne Romoje

Prakalbus apie maistą, pašnekovė ilgesingai pradėjo vardyti, ką skanaus ragavo. „Pas Emą ir Miguelį valgėme skaniausią maistą ne tik Italijoje, bet apskritai gyvenime. Jie viska kepa malkomis kūrenamoje krosnyje. Valgėme lazaniją su rikotos sūriu ir baklažanais, naminius makaronus su įvairiais padažais ir naminę picą. Dar gėrėme nuostabias persikų sultis“, – naminį itališką maistą gyrė Dalia. 

O štai Romoje maistu keliautojai nusivylė. Turistų daug, tad, anot keliautojų, ir kokybė ten nėra svarbi. O ir kainos daug aukštesnės. „Štai mūsų kaimuko kavinėje kava kainavo 80 euro centu, o Romoje – jau 2 eurus. Ir dar buvo karti“, – neslėpė Dalia.

 

 

Nuotraukos iš Dalios asmeninio archyvo