Istorija apie mergaitę su mėlynu dviračiu arba lietuvės kelionė Šv. Jokūbo keliu

Autorius: Rūta Juozapaitytė | Kelionių manija , 2013, Liepos 02d.
Odeta Riškutė praėjusią vasarą leidosi į lietuviams neįprastą kelionę – jauna mergina dviračiu įveikė maždaug 1000 kilometrų važiuodama Camino de Santiago, arba Šv. Jokūbo keliu. Anot keliautojos, ši kelionė buvo labai asmeniška ir kupina įspūdžių, kurie turbūt niekada neišdils iš atminties.

Šv. Jokūbo kelias, žinomas jau nuo viduramžių, tęsiasi per visą šiaurinę Ispanijos dalį iki Santiago de Compostela katedros, kurioje yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Tai bene vienintelis piligrimų kelias, įtrauktas į UNESCO kultūros žmonijos paveldą. Palei jį yra daug istoriškai svarbių pastatų. Sakoma, jog šitame kalyje yra užkasta labai daug energetinių „lobių“, per kuriuos praėjęs žmogus juos įsisavina ir įgauna tokių savybių, kurių jam labiausiai trūko. Pastarųjų ir leidosi ieškoti Odeta.

 

Norėjo pabėgti nuo kasdienybės
Mergina pasakojo, kad bene pagrindinis argumentas, paskatinęs ją tokiai kelionei buvo noras pajusti šiek tiek laukinės laisvės. Penkiolikos metų kartu su tėvais į Londoną išvykusi Odeta pajuto, kad įprastas gyvenimas pradėjo ją sekinti.
„Keliu pradėjau domėtis, kai visiškai netikėtai į rankas pakliuvo filmas „The Way“ („Kelias“ – aut.). Peržiūrėjusi jau tą pačią dieną pradėjau ieškoti, kas tai yra. Gyvenimas Londone šiek tiek išsekino, o dar ir paskutiniai metai koledže, atsiskaitymai ir t.t. Tad mažyčių depresijų iškamuota mano siela pasiprašė laisvės. Nusprendžiau „truputį“ pasivažinėti. Ilgai netrukus iš vieno internetinio aukciono nusipirkau seną „Peugeot“ dviratį. Draugai dviratininkai patarė kokias detales pasikeisti ir kokių įrankių įsigyti. Treniravimuisi laiko irgi neliko, tad buvau, galima sakyti, visiškai nepasiruošus. Bet draugų ir pažįstamų skeptiškas požiūris tik dar labiau motyvavo“, – apie pradinį pasiruošimą kelionei pasakojo Odeta.
Pasirodo, dėl dviračio paprašiusi patarimo iš draugų ji tikrai nesuklydo – kelionėje tvarkė ne tik saviškę transporto priemonę, bet ir padėdavo kitiems.

Visi merginos daiktai kartu su visa rankine kuprine svėrė vos 6 kilogramus. Su savimi ji teturėjo  dviračio pompą, atsargines padangų kameras, spyną, kišeninių įrankių komplektą, du juostinius fotoaparatus, juosteles, knygą „Sidharta“, užrašų knygutę, prožektorių ir ūkinį muilą rūbams plauti. Iš drabužių tepasiėmė šortus, palaidinę, lietpaltį, megztinį ir, vardan netikėto atsargumo, raudoną suknelę.

 

8camino-santjago4.jpeg 

Nesutiko nė vieno lietuvio
Kelionės metu Odeta nesutiko nė vieno lietuvio. Tiesa, dėl to pernelyg neliūdėjo. Prie užsieniečių pripratusi mergina lengvai rasdavo kalbą su bendrakeleiviais.
„Supratau, kad žmonės Jokūbo kelyje yra magiški. Niekas čia neatklysta šiaip sau. Visi su savo istorijomis ir savo išgyvenimais. Ir tie kelyje sutikti žmonės atveria savo širdį nepažįstamiems. Buvau apstulbusi nuo pačios savęs, kad dalinuosi savo gyvenimu su pirmą kartą sutiktu žmogumi. Bet čia kelyje – visi broliai ir sesės“, – pasakojo mergina ir sutiko pasidalyti viena gana neįprasta jai nutikusia istorija.
„Vieną vakarą bemiegant mane pažadino vaikinas, kuris buvo įsikūręs ant gretimo čiužinio. Tik pramerkiau akis ir jis iškart sako: žinai, aš nekaip jaučiuosi, ar gali mane išklausyti? Linktelėjau galvą ir daviau jam ženklą, kad gali pradėti. Pasakojo jis apie savo netektis, apie savo skaudančią širdį. Uždėjau ranką jam ant peties ir palinkėjau labos nakties. Atrodo, ko gi žmonėms reikia. Nereikia juk nei prašmatnių rūbų, nei mašinų. Žmonėms reikia išsikalbėti ir būti išklausytiems“, – pagrindinę bendravimo su žmonėmis subtilybę kelionėje suprato mergina.

Pasak Odetos, kiekviena diena kelyje buvo tokia stebuklinga, kad gauto gėrio užteko ne tik jai, bet ir dalyboms su kitais.

 

8camino-santjago3.jpeg 

Kovojo su sunkiasvorėmis mašinomis
Devintą kelionės dieną keliautoja įvažiavo į autostradą. Ji niekaip nerado išvažiavimo, kad kelią su sunkiasvorėmis mašinomis dalijosi net 30 kilometrų ruože.
„Vėjas buvo stiprus, todėl negalėjau išgirsti atvažiuojančių mašinų. Kaskart sunkiasvorei mašinai mane pralenkiant, būdavau įtraukiama į vėjo gūsį. Įsivaizduokite, aš viduryje gatvės bandau suvaldyti dviratį, o iš paskos jau signalizuoja kita, milžinišką krovinį tempianti mašina“, – apie neįprastus potyrius pasakojo Odeta.
Po kelių valandų važiavimo tokioje įtampoje, ji sustojo kelkraštyje ir, kaip pasakoja, pradėjo verkti tarsi mažas vaikas. Ji kaltino save, kad nusprendė leistis į tokią aklą kelionę.

„Baimė papulti po mašinos ratais, karštis ir nuovargis privertė susimąstyti, ar tikrai tai yra tai, ko norėjau ir tikėjausi. Po geros valandos teko suimti save į rankas, nusivalyti ašarotą veidą ir važiuoti toliau. Tik sutemus pasiekiau kaimą, kur radau piligrimų nakvynės namus. Palikau dviratį ir įžengiau į kiemą, kur mane pasitiko kelios dešimtys kitų piligrimų. Nieko nelaukę jie mane pasodino į savo gretas, pastūmė pilną lėkštę maisto ir įpylė raudono vyno. Sėdėjau, klausiausi pokalbių įvairiausiomis temomis ir kalbomis. Gėriau į save malonų ausiai triukšmą ir tyliai tyliai savim didžiavausi. Ši autostrada davė tiek daug išgyvenimų ir apmąstymų apie savo asmeninį gyvenimą. Gėriau raudoną vyną ir pažadėjau sau niekada nepasiduoti, nesvarbu, kokie sunkumai laukia mano gyvenime“, – laiminga istorijos pabaiga džiaugėsi Odeta.

 

8camino-santjago1.jpeg 

Nenorėjo baigti kelionės
Mergina pasakojo, kad likus trims dienoms iki kelionės pabaigos ją aplankė stiprus nerimas, kad viskas, ką iki šiol patyrė, greitai baigsis. Ji patikino paskutines dienas praleidusi neskubėdama, kuo mažiau miegodama ir laisvą laiką skirdama ilgiems pokalbiams su pakelėje sutiktais žmonėmis.
„Taigi kelionė baigėsi. Prieš mane – didžioji Santiago de Compostela katedra. Jeigu atvirai, tai ši katedra tiesiog didelis gražus pastatas ir nepasakyčiau, kad būtų kažkuo išskirtinis. Tiesiog didelė bažnyčia…. Bet žmonių veidai… Veidai, žiūrintys į katedrą. Veidai, čia ėję pėsčiomis mėnesį ar kelis… Tai yra magija. Ne miestas, ne bažnyčia, bet žmonės. Žmonės priėję piligrimystės pabaigą, bet tuo pačiu pradedantys naują savo gyvenimo etapą“, – tikino pagaliau kelionės tikslą pasiekusi mergina.
Odeta patikino, kad Camino de Santiago kelio turbūt nebūtų įveikusi, jei ne artimųjų atsiųstos žinutės ir pakelėje sutiktų žmonių palaikymas.

„Visi labai nustebdavo, kad man tik 19 metų, ir kad kelyje esu viena. Netgi sklaidė kelios istorijos apie jauną mergaitę su mėlynu senovišku dviračiu“, – pasakojo mergina ir patikino, kad ateityje žada šį kelią įveikti pėsčiomis.

 

8camino-santjago5.jpeg 

Nuotraukos iš Odetos asmeninio archyvo 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.