Kopinėti medaus autostopu į Gruziją (I dalis)

Autorius: Raminta Žalkauskaitė , 2011, Spalio 05d.

Nors dauguma jaunavedžių medaus mėnesiui renkasi Graikijos arba Turkijos kurortus, mes atšokę savo vestuves troškome nuotykių ir ilgai nedvejoję susidėjome kuprines kelionei į Gruziją. Kelionė autostopu per penkias šalis įveikiant apie 4 tūkst. kilometrų dovanojo puikius vaizdus keliaujant Juodosios jūros pakrante, o žmonių svetingumas stebino ne tik Gruzijoje.


Kelionės pradžia

Peržvelgus skrydžių kainas į Gruziją, jos mūsų ypatingai nesužavėjo, būdas sumažinti atstumą keliantis per jūrą keltu taip pat, tad nusprendėme pataupyti ir Gruziją pasiekti autostopu. Kadangi po Rusijos-Gruzijos karo sienos kirtimas iš Rusijos pusės yra neįmanomas, mūsų kelias driekėsi per Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją. Visada galvojusi, kad Lietuva – gera šalis keliauti autostopu, pamačiau, kad keliauti autostopu beveik visose mūsų aplankytose šalyse daug lengviau nei tėvynėje. Panašiai kaip Lietuvoje „sekėsi“ ir Lenkijoje, tad per porą dienų įveikę sunkius kaimynų kelius įvažiavome į Ukrainą, kuri mus pasitiko pamirštomis eilėmis pasienyje.


Ukraina: prasti keliai ir vainikais nuklotos pakelės

Lenkijos-Ukrainos pasienyje paaiškėjo, kad pėsčiomis kirsti sienos negalime, tad teko prašytis į eilėje stovinčių vairuotojų automobilius. Mus priėmusių ukrainiečių mašinos dugne pastebėjome nemažą skylutę, kuri tąsyk prajuokino, bet judant toliau šioje šalyje pripratome ir prie prastų kelių, ir prie labai senų sudėvėtų transporto priemonių.

Ukrainiečiai paliko smalsių, draugiškų ir labai religingų žmonių įspūdį. Kirsdami šalį pakeleivingais automobiliais pastebėjome, kad dauguma vairuotojų žegnojasi pravažiuodami kiekvieną cerkvę, o taip pat jų automobilius puošia gausybė šventųjų paveikslėlių. Tačiau labai liūdną vaizdą paliko tikrai daug vainikų pakelėse, tiek miestuose, tiek užmiestyje. Kai kur jie net kas keli metrai. Buvo sunku patikėti, kad tiek daug žmonių čia žūva keliuose.

Jau Ukrainoje prasidėjo ir kitose šalyse tęsėsi klausimai, ko mes važiuojame į Gruziją, bei įtikinėjimai, kad galime pasilikti ir čia, nes pas juos taip pat yra ir jūra, ir didžiulė vaisių įvairovė, ir draugiški žmonės. Tiesa, Ukrainoje prasidėję arbūzų ir įvairių vaisių prekeiviai pakelėse nesibaigė iki pačios Gruzijos. Bet mes pralenkdami juos keliavome toliau.


Rumunija: kiaušinių, vyno ir šluotų kaimai

Tik įvažiavus į Rumuniją mums pradėjo sektis, nes netrukus sustojo vairuotojas važiavęs iki pat Bulgarijos sienos. Važiuojant pagrindiniu keliu nuo šiaurės į pietus susidarė įspūdis, kad čia žmonės gyvena tik kaimuose bei miesteliuose ir dauguma verčiasi žemės ūkiu, augina gyvulius, kažkuo prekiauja.

Pro langus keičiantis vaizdams buvo smagu stebėti kiekvienoje gyvenvietėje kuo nors prekiaujančius žmones. Pakelėje prekiaudavo beveik kas antras namas ir, įdomiausia, kad dažniausiai parduodami produktai pas visus būdavo vienodi. Viename kaime visi prekiaudavo kiaušiniais, kitame – pomidorais, trečiame – vynu, kur gausu vynuogynų aplinkui, ir galiausiai net šluotomis.

Vis mąsčiau, kodėl jie nesugalvoja prekiauti skirtingomis prekėmis, nes tokių iš tiesų buvo nedaug. Šiame kelyje nebuvo didmiesčių, daugiabučių namų, o tik namai su suoliukais prie jų, kad galėtum prisėsti su kaimynu, ir kiaušinių, šluotų bei vyno kaimai.

 

Drąsios bulgarės

Su smalsumu laukėme įvažiavimo į šalį, kur nemažai lietuvių važiuoja atostogauti, ir kur mūsų laukė pirmasis kelionės tikslas – Juodoji jūra. Tik atvykę į Bulgariją pastebėjome, kad benzino kainos čia aukštesnės nei Lietuvoje, nors minimalus atlyginimas, kaip sakė mus pavežusi jaunuolių kompanija, mūsų valiuta būtų tik apie 400 litų.

Daug kam dar nuo sovietmečio žinomas Varnos kurortas mums pasirodė tikrai patraukli vieta atostogauti, nes be šiltos jūros ir daugybės restoranų paplūdimyje, čia taip pat yra zoologijos sodas, delfinariumas, akvariumas, gamtos, medicinos ir dar daug įvairių muziejų bei pramogų. Šiame mieste gyveno ir dirbo J. Basanavičius, tad yra jo vardu pavadinta gatvė.

Apsilankę paplūdimyje pamatėme, kad dauguma merginų ir moterų čia drąsiai deginasi be liemenėlių. O vakarais labai populiarūs paplūdimio vakarėliai, pritraukiantys daugybę lankytojų į paplūdimyje veikiančias kavines ir restoranus, kurie dienos metu dažniausiai būna tušti. Tiesa, dauguma paplūdimių čia yra mokami, nors yra ir nemokamų vietų.

Varnos-katedra-soboras.jpg

Varnos soboras


Užjūrio paslaptis

Praleidę šiame mieste porą dienų susiradome ir draugų. Mus užkalbinę gatvės prekeiviai netruko pakviesti pas juos pavakaroti ir pernakvoti. Svečiuose vienas jų pasiteiravo, ko mes važiuojame į Gruziją. Bevardinant, kad ten pigu, geras vynas, gražūs kalnai, staiga pertraukė klausimas „O ar ten yra jūra?“. „Aišku, juk ta pati jūsų jūra,“ – atsakėme, o pamatę nustebusį jo žvilgsnį ant stalo dar išlankstėme ir žemėlapį. „Čia yra Bulgarija, važiuojame pajūriu per visą Turkiją ir štai Gruzija,“ – parodėme, kad būtų aiškiau mūsų naujajam draugui.

Lankantis Varnoje ir keliaujant toliau teko priprasti, kad Bulgarijoje visi rūko. Rūko paplūdimyje, kavinėse, automobiliuose, rūko ir nėščios moterys. Per visą kelionę mes nesutikome nei vieno nerūkančio bulgaro. Tačiau keliauti šioje šalyje buvo lengva, nes dauguma žmonių čia kalba angliškai arba rusiškai.


Turkija: mečetė vietoj žadintuvo

Kirtę Bulgarijos ir Turkijos sieną pradėjome pratintis prie didelio aplinkinių dėmesio, kuris mus lydėjo visą likusią kelionę. O taip pat triukšmingų maldos garsų, sklindančių iš artimiausios mečetės kiekvieną ankstyvą rytą. „Nuo šiol nebereikės nustatinėti žadintuvo“ – pirmą rytą Turkijoje nuo tokio triukšmo pabudęs pareiškė mano vyras.

Turkijoje visą laiką planavome keliauti Juodosios jūros pakrante ir šiame ruože mums reikėjo įveikti daugiau nei 1000 kilometrų. Pasiekę Stambulą vieną vakarą miegojome ir prie Marmuro jūros, nes atstumas tarp jūrų šioje vietoje nėra didelis. „Ryte maudėmės Juodojoje jūroje, o vakare – Marmuro,“ – gyrėmės artimiesiems ir draugams pasakodami kelionės įspūdžius.

Buvo įdomu sužinoti, kad net 80 proc. Turkijos yra zonoje, kur dažniausiai kyla žemės drebėjimai, o šalies šiaurinė dalis priskiriama regionams, kuriuose žemės drebėjimų rizika didžiausia pasaulyje. Kadangi paskutinių didesnių drebėjimų židiniai nuo Stambulo buvo nutolę tik 100 km, ekspertai pranašauja, kad ateityje stiprus žemės drebėjimas sudrebins ir šį miestą.

Tuscias-svajoniu-papludimys-Turkijoje.jpg

Tuščias svajonių paplūdimys Turkijoje


Atrasti privalumai ir trūkumai

Tik privažiavus dešimt milijonų gyventojų turintį Stambulą mūsų laukė nelengva užduotis – kaip jį pravažiuoti, kad galėtume judėti toliau. Daugybė juostų, gausybė žiedinių sankryžų, šimtai mašinų, įkyrūs vyrų žvilgsniai, nuolat pypsinantys geltonieji taksi automobiliai, angliškai nekalbantys taksistai ir didžiulis triukšmas greitai susuko galvą ir troškome kuo greičiau dingti iš šio chaotiško miesto.

Stambulo apvažiavimas yra tikras iššūkis kiekvienam autostopininkui, tačiau po kelių nesėkmingų bandymų mes pasukome stoties link. Kadangi keliaujant per Turkiją beveik nesutikome angliškai kalbančių žmonių, išsiaiškinti, kaip išvažiuoti iš vieno ar kito miesto, būdavo sudėtinga. Tad išvažiavimui iš didesnių miestų mes ne kartą pasinaudojome autobusais arba mikroautobusais.

Šioje šalyje maloniai stebino geri keliai, patogus susisiekimas tarp miestų ir nauji autobusai bei mikroautobusai su puikiais oro kondicionieriais. Tik juose bilietų pardavėjais ir kontrolieriais dirbo vien vyrai, kaip ir daug kur kitur aptarnavimo srityje. Buvo nelengva priprasti, kad aplinkui dažniausiai yra tik vyrai arba jų yra didžioji dauguma.

Keliaudami Juodosios jūros pakrante džiaugiamės galimybe kas vakarą paplūdimyje pasistatyti palapinę ir prieš užmiegant klausytis ošiančios jūros. Pasirodo, kad ši pakrantė nėra tokia populiari tarp užsienio turistų kaip Viduržemio jūros kurortai, tad daugiausia čia atostogauja patys turkai. Ir nors, pasak jų, pietuose daug gražiau, mes ir čia gėrėjomės palei jūrą besidriekiančiais kalnais, nepaprasto grožio vaizdais ir tuščiais svajonių paplūdimiais. O ir žmonių čia gerokai mažiau. Keliaudami per Turkiją atradome, kad kalnuotose vietovėse daug kur yra vandens šaltiniai su įrengtais kraneliais, o prie mečečių visada rasi geriamo vandens.

AmasraTurkijoje.jpg

Amasra, Turkija


Dorovingi turkai

Dar prieš šią kelionę teko girdėti, kad Anatolijos regiono žmonės yra labai svetingi. Ir nežinia, ar tai buvo sutapimas, ar to svetingumo apraiškos, bet nuo vidurio Turkijos mums sustojantys turkai pasidarė labai draugiški. Vieni už savo pinigus pripirkę užkandžių surengė pikniką, kiti pavaišino ledais ir pakvietė arbatos, o treti net pasiūlė nakvynę savo namuose.

Nors buvo puiku miegoti minkštoje lovoje, vaikinai, pas kuriuos apsistojome, aiškiai jautėsi nepatogiai. Moters buvimas jų namuose šiuos jaunuolius akivaizdžiai trikdė. Juokingiausia, kai vienas jų pamatęs persirenginėti bepradedantį mano vyrą, staiga išstūmė šį į kitą kambarį greitai uždarydamas duris. Mindaugas suprato, kad taip yra bandomas paslėpti nuo mano akių. Ir nors šiuos universiteto studentus mes sustabdėme su krūva merginų, jie juokavo, flirtavo ir atrodė, kaip bet kuri kita jaunuolių kompanija Europoje, vakare visos merginos buvo išvežiotos namo ir jokio vakarėlio namuose kaip greičiausiai būtų pas mus.

Įveikdami paskutinius šimtus kilometrų Turkijoje sustabdėme vairuotoją, kuris kalbėjo rusiškai. Jis papasakojo, kad dalis dabartinės Turkijos iki Trabzono miesto anksčiau priklausė Gruzijai. Šiaurės rytuose dar gyvena nemažai gruzinų ir apie 50 tūkst. lazų – tai Kaukazo tautelė, kuri atsispyrė turkų asimiliacijai.

Palapines-Turkijos-papludimyje.jpg

Palapinės paplūdimyje, Turkija

Nuotraukos autorės


Kopinėti medaus autostopu į Gruziją (II dalis)

 

Taip pat skaitykite:

Medaus mėnesio – į Sardinijos salą

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.