Kopinėti medaus autostopu į Gruziją (II dalis)

Autorius: Raminta Žalkauskaitė , 2011, Spalio 11d.

Kopinėti medaus į Gruziją (I dalis)

 

Pirmoji pažintis su Gruzija

Paskutinę naktį prieš įvažiuodami į Gruziją ir neturėdami pasirinkimo miegojome pajūryje ant akmenų. Bet tai netrukdė kitą dieną būti geros nuotaikos ir nekantraujant kirsti Turkijos-Gruzijos sieną. Taip per daugiau nei savaitę pasiekėme šalį, apie kurią svajojome ir kuri mums žadėjo nuotykius, vyno upes ir naujus draugus.

Pasak keliautojo Dainiaus Kinderio, Gruzija yra geriausia šalis keliauti autostopu. Ir mes netrukome tai pajusti. Greitai pasiekę Batumi kurortą išėjome pasižvalgyti. Tikrai gražiai sutvarkytas centras ir pasivaikščiojimų takai prie jūros, tačiau vos žengus kelis žingsnius tolėliau atrandi baisiai duobėtas gatves ir beveik neegzistuojančius šaligatvius. Taip pat į akis krenta kontrastas tarp senų sovietinių automobilių ir naujų prabangių visureigių. Kadangi kai kuriuose labai prastos būklės keliuose Gruzijoje galima pravažiuoti tik su visureigiu, nemažai tokių automobilių galima pamatyti ir miestų gatvėse bei keliuose.

Batumi verta aplankyti įspūdingą Botanikos sodą, kuris buvo didžiausias sodas Tarybų Sąjungoje. Šiame sode mes pirmą kartą patyrėme gruzinišką vaišingumą, kai pradėjus lyti prie mūsų prisistatė sodo prižiūrėtojai ir pakvietė pas juos padegustuoti gruziniškos degtinės čiačios.


Adžarijos vilionės

Toliau mūsų kelionė tęsėsi prastais keliais per Adžarijos regiono kaimus, kur automobiliai važiuodavo nuo kaimelio iki kaimelio, o nuolatinis vietinių dėmesys tapo mūsų kasdienybe. Šiuo keliu labai lėtai judėjome net kelias dienas, bet nuostabūs kalnai ir maži kaimeliai su kas vakarą nakvynę siūlančiais gyventojais viliojo čia pasilikti dar ilgiau. Jau pirmą vakarą dvi gruzinės nusivežė mus nakvynės pas savo tetą, kuri gyveno kaime aukštai kalnuose.

Kaime gruzinai gyveno nuo žemės pakeltuose namuose, kur pirmame aukšte yra rūsys, o antrame – gyvenamos patalpos. Šių namų galva buvo moteris, kas taip neįprasta Gruzijoje, kur svarbesnis vaidmuo dažniausiai tenka vyrui. Jos pagalbininkės buvo dukros, kurioms dengiant stalą mūsų šeimininkė apgailestavo, kad Mindaugas jau vedęs, sakė, kad vis neranda vyrų savo dukroms. Kituose kaimuose, kur keliavome ir apsistodavome pas žmones, gruzinų moterys pasirodė kaip tikros namų šeimininkės, kurios tik ruošia maistą ir nešioja jį ant stalo, prie stalo net neprisėsdamos. Su svečiais bendrauja vyras.

Mūsų aplankytame kaimelyje Adžarijoje buvo daug jaunų merginų, kurios kitą dieną susirinko prie mūsų šeimininkės trobos ir nedrąsiai mus nužiūrinėjo. Tiesa, vėliau vienas gruzinas pasakė, kad Gruzijoje šeimose labiau laukiami berniukai. Pastebėjome, kad ši šeima neturėjo automobilio, nors 10 km kelias aukštyn į kalnus iki jų kaimelio vedė sunkiai pravažiuojamu keliu, kurį įveiktų tikrai ne kiekviena transporto priemonė.

Adžarijoje taip pat aplankėme turizmo informacijos centrą, kuris turistų, atrodo, sulaukia gana retai. Čia dirbantys du vyresnio amžiaus vyrai, regis, nuobodžiavo ir mums pasirodžius rado puikią progą paplepėti. Mano vyro jie išklausinėjo apie kainas Lietuvoje, minimalų atlyginimą, pensijas ir mūsų priklausomybę ES.


Sūri gruziniška virtuvė

Palikę Adžariją pasiekėme Borjomi miestelį, kuris garsėja mineraliniais vandenimis. Jame paragavę gruziniškos virtuvės abu apsinuodijome maistu. Vėliau aš apsinuodijusi buvau ir dar kartą, kai nuo karščio mano skrandis visai atsisakė dirbti. Gruziniška virtuvė mums pasirodė tikrai soti ir labai sūri. Ypatingai sūrūs jų garsieji sūriai, kurių dėl druskos kiekio beveik neįmanoma valgyti. Suprantama, kad daug druskos tenka dėti dėl labai karšto klimato, kuriame maistas greitai genda.

Porcijos čia didelės, tad kartais vieno patiekalo užtekdavo ir dviems. Populiariausi yra gruziniški koldūnai kinkaliai, kurie daug didesni už mūsiškius ir virti valgomi be grietinės. Dar žinomas jų paplotėlis arba pica chačapuri, ant kurio tešlos pagrindo įmušamas kiaušinis. Aš labai pamėgau gruzinišką saldumyną čiurčelas, kurios daromos iš riešutų, džiovintų vaisių ir apliejus vynuogių sirupu džiovinamos saulėje. Puikiai tinka kaip lauktuvės namo.


Keliavimo ypatumai

Vienas pagrindinių mūsų kelionės tikslų buvo Kachetijos regionas, kuris garsėja savo vynais. Kai atvykome į regiono sostinę Telavi, termometro stulpelis rodė daugiau nei 40 laipsnių karščio. Tada galvojome, kokia kvaila mintis buvo keliauti po Gruziją vidurvasarį. Tačiau gruzinai šiuo klausimu supratingi. Kartais jie sustodavo net nestabdyti, kai vidurdienį su kurpinėmis eidavome keliu. Ir klausdavo, kur keliaujame tokiame karštyje. Kartą sustojo keturi azerbaidžaniečiai, aš atsisėdau savo vyrui ant kelių ir taip sutilpome, bet važiuodami toliau jie pamatė dar vieną pažįstamą, šį irgi paėmė dviese susigrūdę priekyje. Gerai, kad gruziniški automobiliai pripratę prie tokios grūsties, nes jų salonuose vežiojami arbūzai, melionai ir viskas, ką reikia pervežti.

Vėliau šie vyrai mus nusivežė į savo fermą, kur rūpestingos šeimininkės buvome pavaišinti arbata ir pietumis, kartu su daugybe musių ant maisto ir stalo. Ir, žinoma, bent keli arbūzai desertui, nes kaip gi be jų. Jie čia valgomi net ir su duona. Kartą viename parke teko stebėti į pikniką išsiruošusius jaunuolius, kur kiekviena kompanija šalia gėrimų nešdavosi ir arbūzą. Svarbiausias pikniko užkandis!

Panašiai buvo ir fermoje pas azerbaidžaniečius, kurioje arbūzai buvo pjaustomi vienas po kito. Nors vyrai tikino, kad sustosime tik išgerti arbatos ir pavalgyti, mūsų sustojimas išsitęsė iki pusdienio, o jie toliau ramiai žaidė domino, kuris čia labai populiarus, ir net nesiruošė judėti toliau. Juk Gruzijoje niekas neskuba ir laiko neskaičiuoja!

7Tbilisi.jpg

Tbilisis


Kachetijos vyno upės

Kachetijoje mes ir vėliau sulaukėme kvietimų į svečius ir gausiai apkrautų stalų su vynu. Po kelių tokių vakarų net nebesinorėdavo priimti dar vieno kvietimo, nes šitaip „vaišintis“ kas vakarą nebuvo jokio noro. Gal būsiu apkaltinta nenoru suprasti ir priimti kitos kultūros tradicijas, bet čia vyno vartojimas visai kitoks nei pietų šalyse, kur šiuo yra mėgaujamasi.

Gruzijoje vakarui vadovauja vadinamasis tamada, kuris pilsto vyną, sako tostus ir rūpinasi, kad visi ištuštintų savo taures. Kas kelios ar keliolika minučių sakomi tostai, po kurių tikimasi, kad pripiltos taurės bus išgertos iki dugno, visai nepalieka galimybės gerti sau tinkamu tempu ir išgerti priimtiną kiekį alkoholio.

Vis galvojau, kas svarbiau – ar parodyti tariamą pagarbą svetimai kultūrai ir greičiausiai apsinuodyti alkoholiu, ar pasirūpinti savo sveikata taip galbūt įžeidžiant gruziniškų tradicijų propaguotojus. Stebėjomės sužinoję, kad per vakarą gruzinas vidutiniškai išgeria apie 2 litrus vyno. Pastebėjome, kad kartais jie maišo vyną, gruzinišką degtinę ir alų, kuris čia taip pat 12 laipsnių.

7Pusdykume-Gruzijoje3.jpg

Pusdykumė Gruzijoje


Trys arbūzai, dvi kuprinės ir mes

Iš Kachetijos sostinės mūsų kelias pasuko į Signachi miestelį, į kurį buvo investuota daug pinigų siekiant jį padaryti turistų traukos centru. Gražiai sutvarkytame miestelyje su jaukiai grįstomis gatvelėmis didelis pasirinkimas įvairių svečių namų. Tokių išpuoselėtų vietų Gruzijoje tikrai nėra daug. Tačiau mus labiau traukė gamta, todėl kitą dieną patraukėme į Lagodechi nacionalinį parką.

Pakeliui pirmą kartą pamatėme, kaip auga arbūzai. Visur matydami parduodamus arbūzus vis galvojome, kur gi jie auga. O šiame kelyje mus paėmė vienas menininkas, parodęs pakelės arbūzų daržus. Prie vieno jų jis stabtelėjo, vikriai įšoko į daržą, griebė kelis arbūzus ir greitai grįžo prie automobilio. „Suprantate, daržas tai ne mano,“ – nekaltai pasiteisino jis. Ir pavaišinęs vienu iš nušvilptųjų arbūzų davė suprasti, kad kitus turėsime pasiimti su savimi į kelionę.

Mindaugas bandė paaiškinti, kad mums per sunku nešti dvi kuprines ir dar tris arbūzus, bet šis nenorėjo nieko girdėti. Tačiau netrukus sustojome prie įėjimo į parką, kuris buvo šalia miestelio. Tik išlipus iš automobilio mūsų globėjas pamatė griovį su jame čiurlenančiu vandeniu. Į šį upelį jis ir įmurkdė visus tris arbūzus, pamokydamas, kad tai geriausias būdas norint išlaikyti arbūzus šaltus. Sako „Gruzijoje niekas nevagia, atėję net po kelių dienų rasite čia arbūzus“. Apsidžiaugę, kad gavome leidimą pasidėti arbūzus, atsisveikinome ir patraukėme link parko direkcijos. Tiesa, po kurio laiko grįžę atgal, arbūzų neradome nė kvapo.

7Tbilisi3.jpg

Tbilisis


Gruzinų turizmo supratimas

Reikia pastebėti, kad dauguma nacionalinių parkų Gruzijoje puikiai įrengti, sužymėti vaikščiojimo takai, pievelės palapinėms statyti ir piknikams rengti, galimybė palikti kuprines, nameliai turistams, palapinių, kuprinių ir miegmaišių nuoma, nauji direkcijų pastatai ir keliomis kalbomis kalbantys darbuotojai.

Pastebėjome, kad Gruzijoje beveik nėra rašytinės informacijos rusų kalba, nors ja bendrauja beveik visi, o ir rusiškai kalbančių turistų čia nemažai. Atrodo, kad gruzinai labai supykę ant Rusijos ir apsimeta, kad niekada nebuvo jos sudėtyje. Ir apskritai daug kur šios šalies žmonės dar tik mokosi, kaip reikia plėtoti turizmą. O kad supratimas apie tai kai kur labai savotiškas įrodo autobusiukas, kurį mes matėme viename turistiniame miestelyje. Ant jo angliškai buvo parašyta excursions, o žemiau gruzinų kalba išvardyti vietų, į kurias vežama, pavadinimai. Taip pat gruzinų kalba parašyti miestų pavadinimai ant mikroautobusiukų ir gatvių pavadinimai miestuose labai apsunkina keliavimą Gruzijoje.

Gruzijoje pastebėjome, kad kai kurių turizmo srityje dirbančių gruzinų anglų kalbos žinios buvo gana prastos. Kachetijoje aplankėme garsiąją Kindzmarauli vyno gamyklą, kurioje ekskursiją vedusi gidė angliškai kalbėjo prasčiau beveik už visus ekskursijos dalyvius. Tad ir į kai kuriuos klausimus jai atsakyti buvo gana sudėtinga.

Palikę vyno regioną aplankėme vieną labiausiai turistų lankomų vienuolynų kompleksą uolose. Iki šios netoli Azerbaidžano sienos įsikūrusios ir pusdykumėje esančios vietos nevažiuoja joks visuomeninis transportas, o artimiausias miestelis nutolęs apie 50 km. Atvykus dar reikia ropštis į labai statų kalną, kad kitoje jo pusėje apžiūrėtum dalį vienuolynų komplekso. Ir dar būtina kažkaip žinoti, kad ten yra ta svarbi lankytino objekto dalis, nes į tą pusę nėra visai jokių nuorodų.

Maža to, tai dar ir pati karščiausia vieta Gruzijoje, kurioje karštomis dienomis būna ir per 50 laipsnių karščio. Būtent dėl to buvome išvadinti išprotėjusiais ir išklausėme moralą, kai mums tranzuojant atgal sustojo pasiturinčius prancūzus ir jų gidę vežęs vairuotojas. Pasak jo, kelyje, kuriame beveik nėra gyvenviečių, o aplinkui plyti tušti plotai, rizikavome iškepti saulėje, nes kelias veda tik į tą vienuolynų kompleksą bei atgal ir mus paimti gali tik šią vietą lankantys turistai. Automobilių šiame kelyje tikrai buvo mažai, tačiau reikia pastebėti, kad tokiose vietose žmonės beveik visada būna draugiški. Tad mums sekėsi, o ir saulė tą dieną labai nekaitino.

7Vienuolynas-uolose.jpg

Vienuolynas uolose


Nemokami džiaugsmai Gruzijoje

Gruzinus pagal jų santykį su turistais galima būtų suskirstyti į kelias grupes, dalis jų jau yra supratę, kad iš turistų galima daryti didelius pinigus. Šie kuria į pasiturinčius turistus orientuotas vynines, kuriose degustacijų bei vynų kainos yra europietiškos ir šalies kontekste labai aukštos. Arba atidaro viešbučius su brangiais kambariais su vaizdu į vynuogynus, terasomis ar panašiai.

Kiti gruzinai kuklius svečių namus įsirengia savo namuose, kuriuose gali nustebinti sutrinti baldai, bet ir kaina nebus aukšta. Daugelis siūlo ir maitinimą arba ekskursijas po aplinkines žymias vietas. Vienuose namuose, kuriuose buvome apsistoję, į kambario kainą buvo įskaičiuotas ir vynas bei vaisiai. Neįprastas jausmas, kai tik atvykus esi pavaišinamas kava ir ką tik iškeptu pyragu, už kurį nieko papildomai mokėti nereikia. Kiek keista po Lietuvos ir Europos, kur už kiekvieną pyragėlį tenka susimokėti. Čia taip pat populiarūs privatūs muziejai, kuriuose gali būti imama nustatyta neaukšta kaina arba mokama, kiek nori. Taip mums atsitiko viename kaimelyje, kuriame apžiūrėję labai seną vieno gruzino vyno rūsį ir paragavę vyno iš rūsyje laikomų indų buvome paprašyti sumokėti tiek, kiek norime.

O dar kiti gruzinai neišduoda savo svetingų žmonių įvaizdžio ir pinigų iš svečių neima. Teko girdėti, kad pasiūlyti pinigai juos netgi įžeistų. Keliaudami po Kachetiją viename kaimelyje vietinio pasiteiravome, kaip rasti jų gyvenvietėje esančius svečių namus. Ukrainietiško kraujo turintis vaikinas draugiškai atsakė „kam mokėti, jei galima nemokėti“ ir pakvietė nakvoti pas jį. Tada pagalvojau, kad tokie geriečiai ir trukdo iš turistų bandantiems pelnytis savo kaimynams.

7Tbilisi5.jpg

Tbilisis


Gruziniški vakarėliai Tbilisyje

Kadangi namo vis tik skridome lėktuvu, paskutines dienas praleidome Tbilisyje, kuriame gyvenome jaunimo hostelyje. Šiuos namus prižiūrintys du dreduoti jaunuoliai turbūt jautė pareigą visus apsistojančius supažindinti su gruzinų gėrimo tradicijomis, tad kas vakarą čia vykdavo triukšmingi gruziniškos degtinės čiačios arba vyno vakarėliai. Pirmojo aukšto kambariuose tai gerai girdėdavosi kiekvieną naktį. Įdomu buvo stebėti, kaip žmonės į kitą šalį atvyksta pagerti ir kai kurie jų dėl blogos savijautos visą kitą dieną praleidžia lovoje.

Svarbu paminėti, kad vidurvasarį dauguma hostelių ir svečių namų Tbilisyje gali būti užimti. Tačiau išeitis tokiu atveju galėtų būti terasa, kurioje reiktų miegoti savame miegmaišyje. Panašioje situacijoje mums buvo pasiūlyta dalintis viena vienviete lova, nes daugiau jų nebuvo. Vėliau atsirado, bet mums ši taupymo programa taip patiko, kad ir toliau miegojome tik vienoje.

Šis hostelis taip pat buvo įrengtas tipiškame gruziniškame name su vynuogėmis apaugusia terasa. Dauguma gruzinų gyvena dideliuose namuose keliomis kartomis, tėvai su vaikais ir anūkais. Tačiau ir tada dideliuose namuose dar lieka vietos kelis kambarius pritaikyti svečių priėmimui. Nakvojant įvairiose vietose daug kur stebino apsilupinėję tapetai ar lubų dažai, labai sudėvėti baldai, ypač geležinės spyruoklinės ir kitos išgulėtos lovos. Atrodo, kad čia namai pastatomi, įrengiami ir daugiau juose niekada nedaromi jokie vidaus ar išorės remontai, nekeičiami baldai.

Manau, kad Gruzija yra viena iš nedaugelio šalių, kur žmonės taip lengvai atveria namų duris. Ir ne tik duris, bet ir širdis, nes neturėdamas čia draugų, labai lengvai gali jų susirasti. Gruziją svarbu ne tik pamatyti, bet ir pajausti, kad apsilankius bent kartą svajotum sugrįžti vėl ir vėl.

 

Nuotraukos autorės

 

Skaitykite pirmąją pasakojimo dalį

Taip pat skaitykite: Gruzija – turistų dar nenusiaubtas kraštas

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.