„Keliauti būtina, nes tik keliaudamas pajunti pilnatvę ir iš arti prisilieti prie kultūrinių skirtumų. Kelionių metu žmogus „įkrauna“ savo pasaulį naujomis emocijomis, įdomia patirtimi bei įspūdžiais, kurie atmintyje išlieka visam likusiam gyvenimui“, – sutartinai tvirtino Nadia ir Ugnius.
„Keliaudamas savarankiškai automobiliu jautiesi laisvas. Pats gali nuspręsti, kiek kilometrų šiandien važiuosi, kur sustosi, ką aplankysi, o esant poreikiui planus gali lengvai keisti ir priimti tam momentui tinkamiausią sprendimą. Esi nepriklausomas nuo kelionės grafiko bei lankytinų objektų sąrašo. Tai suteikia kelionei žavesio, o ir pats įgauni naudingų patirčių. Kelionė automobiliu Kenijoje mums buvo ir iššūkis, nes iki šiol priešinga eismo puse neteko važiuoti“, – patikino Nadia antrindama, kad kelionėje teko apsieiti be navigacijos. Kenijoje tik 40 proc. kelių yra asfaltuoti.
Kelias Masai Mara nacionaliniame parke
„Liūdniausias nutikimas įvyko paskutinę mūsų kelionės dieną. Su viešbučio administratore sutarėme, kad į oro uostą mus nugabens viešbučio vairuotojas. Atvykus į oro uostą, vairuotojas sustojo draudžiamoje vietoje ir pradėjo mus skubinti – greičiau pasiimti daiktus ir lipti iš automobilio. Ta skuba ir stresas, kaip paaiškėjo po 5 minučių, baigėsi tuo, kad tame automobilyje palikome savo kelioninę kuprinę, kurioje buvo apie 1000 dolerių, nešiojamas kompiuteris su visomis kelionės nuotraukomis ir kitos smulkmenomis. Streso apimti puolėme skambinti į viešbutį, bet viskas buvo veltui, teko išskristi be kuprinės. Nusileidus Amsterdame pavyko susisiekti su viešbučiu ir jie patvirtino, kad vairuotojas parvežė kuprinę į registratūrą. O tai labai netikėtas sąžiningumas. Tiesa, kai vėliau pargabeno mūsų kuprinę, pinigų joje nebebuvo. Tačiau kompiuteris su visomis nuotraukomis liko, o tai ir yra svarbiausia“, – džiaugėsi Nadia.
Sostinės turgus
„Mes važiuodavome nustatytomis valandomis – iki pradedant temti. Jokių pasivaikščiojimų vakarais neaiškiose vietose, automobilis visada užrakintas iš vidaus, net vienam išlipus iš automobilio, kitas privalo užsirakinti. Nesilankydavome masiniuose vietinių susibūrimuose. Kaip bebūtų – tu esi turtingas baltasis, o jis – vargšas juodasis. Aktuali buvo ir terorizmo grėsmė, nes Kenija konfrontuoja su Somaliu. Prieš įeidamas į bet kokią didesnę parduotuvę, lankydamas lankytinas vietas – visada esi patikrinamas metalo detektoriumi, patikrinama tavo kuprinė. Prieš kelionę autobusu kiekvienas keleivis yra nufilmuojamas. Kaip supratome, tai yra reikalinga, kad įvykus nutikimui būtų paprasta identifikuoti tiek teroristus, tiek nukentėjusiuosius. Šios priemonės jau buvo taikomos ir prieš teroristų surengtas skerdynes prekybos centre Nairobyje. Anksčiau būta turistų pagrobimų atvejų nuo kranto – somaliečių darbas. Tikriausiai didžiausias dalykas, keliantis nesaugumo jausmą, keliaujant vieniems po šalį, yra tai, kad nutikus nelaimei nežinotum, iš kur gauti medicininę ar policijos pagalbą“, – atviravo Nadia.
„Prie upės mus pasitiko vietinis su kariška uniforma bei automatu rankose. Šiandien jis palydės mus prie begemotų. Aprodo, jis tuos begemotus, grįžtame atgal prie automobilio, aš jam iš dėkingumo duodu dolerį, jis pasižiūri į mane pakreiptu veidu ir pareiškia, kad visa tai kainuoja 10 dolerių. Tada aš puolu aiškinti, kad aš jau sumokėjau už patekimą į parką, kad niekur nėra parašyta apie jokius papildomus mokesčius ir t.t. O jis informuoja, kad mus turėjo informuoti gidas. Paaiškinus, kad mes keliaujame be gido, tada pagaliau jis suprato mūsų problemą ir nuleido kainą iki 5 dolerių. Tu supranti, kad čia paprasčiausia vietinių saviveikla, bet nelabai norisi esant kažkur viduryje dykynės aiškintis dėl 5 dolerių su vyruku, laikančiu rankose automatą“, – dabar jau su šypsena veide nuotykius atsiminė Ugnius.
Begemotų stebėjimas
„Tada į mūsų duris pasibeldė vietinis, kuris su lengva šypsena veide konstatavo galintis padėti. Iš savo namų jis atsinešė, spėju, sausų malkų ir pademonstravo man, kaip tai paprasta padaryti. Prieš išeinant jis aiškiai parodė, kad už šį darbą norėtų arbapinigių, tačiau į tai numojau ranka. Už pusvalandžio ir vėl beldimas į duris, vėl tas pats vietinis su nauju ryšuliu malkų. Jis jas mums atnešė, kad turėtume šiek tiek jų atsargai. Vėl demonstruoja, kad norėtų arbatpinigių, bet man vėl nė motais. Už pusvalandžio vėl beldimas į duris. Atidarius duris vėl randu tą patį vietinį. Dabar jis stovi laikydamas rankose mano ir žmonos batus, kuriuos palikome už durų. Pasak jo, jie sušlaps stovėdami lauke. Jis įneša juos į vidų ir padeda prie židinio. Ir vėl stovi laukdamas arbatpinigių. Privalėjau jam duoti tų arbatpinigių, nes bijojau, kad visą naktį prisigalvos naujų darbų, kaip mums pagelbėti“, – komišką situaciją atsimena vyras.
Būdamas ten supranti ir įvertini tai, ką turi čia, Lietuvoje. Mes neturėdami unikalios gamtos, gyvūnijos bei kitų gamtos išteklių – turime viską: mokslą, sveikatos sistemą, technologinę pažangą, veikiančią teisinę sistemą, turime viską, bet ar mokame tai vertinti?“, – retoriškai klausė Ugnius.