Šalis, kurioje pasijusite lyg nuolat mulkinami pinigų maišai, tačiau grįšite laimingi

Nadia ir Ugnius Adomaičiai apie Afriką galėtų pasakoti valandų valandas. Netikėtai vieną sekmadienio vakarą gimusi mintis vykti į gyvybės lopšiu vadinamą žemyną jiems atnešė nepakartojamų nuotykių, kurių klausantis gniaužia kvapą. 

Sutuoktiniai atvirauja, kad ši kelionė ne tik suteikė pasitikėjimo savimi ir vienas kitu, bet ir padėjo pažinti kitas kultūras peržengiant savo susikurtas komforto bei saugumo ribas. 

„Keliauti būtina, nes tik keliaudamas pajunti pilnatvę ir iš arti prisilieti prie kultūrinių skirtumų.  Kelionių metu žmogus „įkrauna“ savo pasaulį naujomis emocijomis, įdomia patirtimi bei įspūdžiais, kurie atmintyje išlieka visam likusiam gyvenimui“, – sutartinai tvirtino Nadia ir Ugnius.

 

„Norėjome keliauti žiemą, žinojome, kad Lietuvoje tuo metu spaus mažiausiai -20 laipsnių šaltis ir įsivaizdavome, kaip laukinio pusiaujo prieglobstyje galėsime mėgautis saule. Bet Afrika – labai didelė, tad turėjome išsirinkti, kur keliausime. Kadangi  prieš porą savaičių buvau žiūrėjusi dokumentinę laidą apie Ugandos gorilas, jomis taip susižavėjau, kad primygtinai derėjausi dėl Ugandos. Bet mano planus sujaukė vyras, radęs puikų pasiūlymą skrydžiui į Keniją. Išskridome sausio pirmą dieną. Nauji metai – nauji įspūdžiai! Dabar manau, kad visi Nauji metai galėtų prasidėti būtent taip!“, – šyptelėjo Nadia.

Tuomet jie nusipirko Kenijos žemėlapį, išstudijavo lankytinus objektus bei parkus bei perskaitė krūvą kitų keliautojų patarimų ir nusprendė į kelionę vykti automobiliu. 

„Kelionės maršrutas atrodė maždaug taip: skrendame į Oslą. Iš Oslo į Amsterdamą, o tada pirmyn į Kenijos sostinę Nairobį. Sostinėje praleidome dieną, aplankėme vietinius parkus, Nacionalinį ir Karen Biksen muziejų, o tuomet išsinuomojome automobilį ir per dvi savaites įveikėme 1500 km. Tuomet pora aplankė Masai Mara, Nakuru ežero, Hall‘s Gate, Naivašos ežero, Mt. Kenya nacionalinius parkus bei grįžo atgal į Nairobį, iš kurio 500 kilometrų vietiniu traukiniu keliavo į Mombasą.

„Keliaudamas savarankiškai automobiliu jautiesi laisvas. Pats gali nuspręsti, kiek kilometrų šiandien važiuosi, kur sustosi, ką aplankysi, o esant poreikiui planus gali lengvai keisti ir priimti tam momentui tinkamiausią  sprendimą. Esi nepriklausomas nuo kelionės grafiko bei lankytinų objektų sąrašo. Tai suteikia kelionei žavesio, o ir pats įgauni naudingų patirčių. Kelionė automobiliu Kenijoje mums buvo ir iššūkis, nes iki šiol priešinga eismo puse neteko važiuoti“, – patikino Nadia antrindama, kad kelionėje teko apsieiti be navigacijos. Kenijoje tik 40 proc. kelių yra asfaltuoti.

 

 

„Kadangi Kenijoje lankėmės ne sezono metu, tai daugelyje palapinių miestelių gyvenome tik mudu. Kempingai yra nacionalinių parkų teritorijose, tad laukiniai gyvūnai mėgsta į juos užklysti. Kadangi kempingą prižiūrėjo Masajų genties vyrai, netoliese ganėsi jų karvių bandos. O naminiai gyvuliai – lengvas grobis hienoms, liūtams ir kitiems plėšrūnams, tad pirmąją naktį miegoti neteko. Neramiai klausėmės naminių gyvulių bliovimo, žmonių riksmų bei laukinių gyvūnų riaumojimo. Ryte važiuodami į nacionalinį parką vietinio masajaus klausėme, kokios grumtynės vyko visą naktį? Jis labai nusiminęs pasakojo, jog hienos sudraskė keturias jo karves. Karvės masajams yra didžiausias  turtas bei vietinė valiuta“, – kelionės nuotykius prisiminė Nadia.

„Liūdniausias nutikimas įvyko paskutinę mūsų kelionės dieną. Su viešbučio administratore sutarėme, kad į oro uostą mus nugabens viešbučio vairuotojas. Atvykus į oro uostą, vairuotojas sustojo draudžiamoje vietoje ir pradėjo mus skubinti – greičiau pasiimti daiktus ir lipti iš automobilio. Ta skuba ir stresas, kaip paaiškėjo po 5 minučių, baigėsi tuo, kad tame automobilyje palikome savo kelioninę kuprinę, kurioje buvo apie 1000 dolerių, nešiojamas kompiuteris su visomis kelionės nuotraukomis ir kitos smulkmenomis. Streso apimti puolėme skambinti į viešbutį, bet viskas buvo veltui, teko išskristi be kuprinės. Nusileidus Amsterdame pavyko susisiekti su viešbučiu ir jie patvirtino, kad vairuotojas parvežė kuprinę į registratūrą. O tai labai netikėtas sąžiningumas. Tiesa, kai vėliau pargabeno mūsų kuprinę, pinigų joje nebebuvo. Tačiau kompiuteris su visomis nuotraukomis liko, o tai ir yra svarbiausia“, – džiaugėsi Nadia.

 

 

Ji pripažino, kad keliauti po Afriką yra kur kas pavojingiau nei po Europą, tačiau patikino, kad laikantis tam tikrų taisyklių, tą riziką galima sumažinti iki minimumo. 

„Mes važiuodavome nustatytomis valandomis – iki pradedant temti. Jokių pasivaikščiojimų vakarais neaiškiose vietose, automobilis visada užrakintas iš vidaus, net vienam išlipus iš automobilio, kitas privalo užsirakinti. Nesilankydavome masiniuose vietinių susibūrimuose. Kaip bebūtų – tu esi turtingas baltasis, o jis – vargšas juodasis. Aktuali buvo ir terorizmo grėsmė, nes Kenija konfrontuoja su Somaliu. Prieš įeidamas į bet kokią didesnę parduotuvę, lankydamas lankytinas vietas – visada esi patikrinamas metalo detektoriumi, patikrinama tavo kuprinė. Prieš kelionę autobusu kiekvienas keleivis yra nufilmuojamas. Kaip supratome, tai yra reikalinga, kad įvykus nutikimui būtų paprasta identifikuoti tiek teroristus, tiek nukentėjusiuosius. Šios priemonės jau buvo taikomos ir prieš teroristų surengtas skerdynes prekybos centre Nairobyje. Anksčiau būta turistų pagrobimų atvejų nuo kranto – somaliečių darbas. Tikriausiai didžiausias dalykas, keliantis nesaugumo jausmą, keliaujant vieniems po šalį, yra tai, kad nutikus nelaimei nežinotum, iš kur gauti medicininę ar policijos pagalbą“, – atviravo Nadia.

 

Jos vyras Ugnius pripažino dažnai pasijutęs ne tik nesaugus, bet ir it didelis pinigų maišas. 

„Kai nusprendėme aplankyti kelias vietas už miesto, užsisakėme taksi. Kaip patyręs keliauninkas žinau, kad pervežimo kainas būtina susiderinti iš anksto. Taksi vairuotojas išsiėmė kainoraštį iš daiktadėžės, kuriame buvo surašyti lankytini objektai ir kelionės iki jų kainos. Apie 20 dolerių iki bet kurio objekto. Mums tokia kaina pasirodė priimtina. Atvykę į lankytiną vietą paprašėme vairuotojo palaukti, apžiūrėję objektą išgirdome pasiūlymą nuvykti į kitą objektą vos už kelių šimtų metrų. Žinoma, sutikome. Tačiau mums grįžus atgal į centrą turėjome sumokėti kelis kartus didesnę kainą nei buvome sutarę. Pasirodo, vairuotojas taiko specifinę kainodarą. Objektas jo kainoraštyje 20 dolerių, kitas objektas taip pat – 20 dolerių (nesvarbu, kad jis buvo už 300 metrų). Pabandžius pasiginčyti, tuoj buvo pasiūlyta iškviesti policiją. Visur žiauriai vargino neteisybė“, – patikino Ugnius.

Jis atsiminė, kaip Masai Mara parke nuvyko į vietą prie upės, kur buriuojasi hipopotamai.

„Prie upės mus pasitiko vietinis su kariška uniforma bei automatu rankose. Šiandien jis palydės mus prie begemotų. Aprodo, jis tuos begemotus, grįžtame atgal prie automobilio, aš jam iš dėkingumo duodu dolerį, jis pasižiūri į mane pakreiptu veidu ir pareiškia, kad visa tai kainuoja 10 dolerių. Tada aš puolu aiškinti, kad aš jau sumokėjau už patekimą į parką, kad niekur nėra parašyta apie jokius papildomus mokesčius ir t.t. O jis informuoja, kad mus turėjo informuoti gidas. Paaiškinus, kad mes keliaujame be gido, tada pagaliau jis suprato mūsų problemą ir nuleido kainą iki 5 dolerių. Tu supranti, kad čia paprasčiausia vietinių saviveikla, bet nelabai norisi esant kažkur viduryje dykynės aiškintis dėl 5 dolerių su vyruku, laikančiu rankose automatą“, – dabar jau su šypsena veide nuotykius atsiminė Ugnius.

 

 

Kitas nutikimas perskrodė jų kasdienybę nameliuose, kuriuos buvo išsinuomavę. Juos prižiūrėjo vietiniai gyventojai, nors visas verslas priklausė ten gyvenančiai Nyderlandų pilietei. Kartą grįžę po vakarienės šalia židinio jie pamatė glėbį malkų. Ugnius pasakojo gerą valandą bandęs jas uždegti, tačiau malkos buvo visiškai šlapios ir to padaryti nepavyko.

„Tada į mūsų duris pasibeldė vietinis, kuris su lengva šypsena veide konstatavo galintis padėti. Iš savo namų jis atsinešė, spėju, sausų malkų ir pademonstravo man, kaip tai paprasta padaryti. Prieš išeinant jis aiškiai parodė, kad už šį darbą norėtų arbapinigių, tačiau į tai numojau ranka. Už pusvalandžio ir vėl beldimas į duris, vėl tas pats vietinis su nauju ryšuliu malkų. Jis jas mums atnešė, kad turėtume šiek tiek jų atsargai. Vėl demonstruoja, kad norėtų arbatpinigių, bet man vėl nė motais. Už pusvalandžio vėl beldimas į duris. Atidarius duris vėl randu tą patį vietinį. Dabar jis stovi laikydamas rankose mano ir žmonos batus, kuriuos palikome už durų. Pasak jo, jie sušlaps stovėdami lauke. Jis įneša juos į vidų ir padeda prie židinio. Ir vėl stovi laukdamas arbatpinigių. Privalėjau jam duoti tų arbatpinigių, nes bijojau, kad visą naktį prisigalvos naujų darbų, kaip mums pagelbėti“, – komišką situaciją atsimena vyras. 

 

Ugnius patikino, kad matydamas masajų genčių iš molio ir karvės mėšlo drėbtas trobeles, basakojus vaikus, ganančius karvių bandas, bei moteris plikomis galvomis į tai neretai žvelgdavo kaip į dokumentinį filmą, o ne jį supančią realybę. 

„Sunku suvokti, kad šiame XXI amžiuje vis dar galima žmoną nusipirkti už keletą karvių, o mirus sutuoktiniui perleisti ją jo tėvams ar kad mažos mergaitės gali keliauti daugybę kilometrų vandens. Gyvenimas ten kontrastingas ir tikrai kitoks. Mieste daugybė civilizacijos apraiškų, tačiau didžioji dauguma vietinių vis dar gyvena su gamta, kuri yra pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis.

Būdamas ten supranti ir įvertini tai, ką turi čia, Lietuvoje. Mes neturėdami unikalios gamtos, gyvūnijos bei kitų gamtos išteklių – turime viską: mokslą, sveikatos sistemą, technologinę pažangą, veikiančią teisinę sistemą, turime viską, bet ar mokame tai vertinti?“, – retoriškai klausė Ugnius. 

 

 

Nuotraukos iš Nadios ir Ugniaus asm. archyvo