Savaitgalis Portugalijoje: „road trip“, Porto vynas ir kalbų mišinys

Studijų Ispanijoje laikais, su keliais draugais nusprendėme vieną ilgąjį savaitgalį praleisti kiek poniškai. Poniškai, mūsų suvokimu, buvo vykti į Portugaliją ne autobusu, o išsinuomavus automobilį. Pasėdėję su skaičiuotuvais rankose gerą valandą, nusprendėm: jei norim aplankyti keletą miestų, taip vykti bus netgi pigiausia. „A road trip!“ – sušukom su drauge, nes ispaniško atitikmens šiai frazei nežinojome (kaip matot, nežinau ir lietuviškos). 

 

Pirma stotelė mūsų kelionėje buvo Portas – miestas Portugalijos šiaurėje. Nuo Salamankos, kurioje visi (aš, draugė iš JAV ir du draugai iš Kolumbijos) tuo metu studijavome, Portas nėra be galo toli, mažiau nei keturi šimtai kilometrų, bet dar ir dabar atsimenu, kaip kelionę pradėjome…klaidžiojimais po tą pačią Salamanką, nes vis nesugebėjome rasti išvažiavimo iš miesto Portugalijos link. Pamoka išmokta ne tiek dėl kokio skausmo, bet tiesiog dėl aukšto absurdo lygio: nepasitikėti savo žiniomis apie gyvenamąją vietą per daug.

Kai pagaliau pasiekėm Portą (su mano visiškai nevykusiomis pastangomis prisiminti rusų kalbą pakelės užeigoje, kurios savininkė buvo iš Rusijos; po daug žadančios „dobrij dien“ sekė ilga tyla), neleidom laiko veltui ir tekinomis apžiūrėjom besileidžiančios saulės greit paslėptą miesto grožį. Parkas, muziejus, greičiau, greičiau! 

 

 

Turbūt net ir ne itin daug apie Europos geografiją žinantiems teko girdėti apie Porto vyną. Tai yra, jei net ir tas faktas, kad Portas yra miesto pavadinimas, o ne būdvardis vyno rūšiai apibūdinti, yra nežinomas, tikėtina, kad bent jau pats žodis bus. Pagaliau paragavome šito stiproko – apie 20 laipsnių – ir labai saldaus gėrimo po geros valandos klaidžiojimų vakarėjant Porto gal ir ne pačiomis žinomiausiomis gatvelėmis. Tai yra po to, kai drąsiai, iš beplyštančio googlemaps dokumento, vedžiau draugus gatvelėmis be pavadinimų tame žemėlapyje, spėdama gatves iš jų vinguriuojančios formos. Porto vyno taurelė pagaliau pasiekus vieną didesnių („civilizacija!”) gatvių: hmmm kaip jauniems žmonėms, mažai ko daugiau reikėjo.

 

Kitą dieną, palikę jaukų hostelį, patraukėm į Koimbrą, gražų vidurio Portugalijos miestą, garsėjantį….savo…na, gal ne itin daug kuo garsėjantį, bet nepaprastai gražų. Palei Mondego upę žemėjančiai išsidėstę namai, pati upė, jaukios gatvelės: turbūt ne vieno vaizduotėje būtent toks yra pietų Europos miesto vaizdas. 

Bekopdami statokomis Koimbros gatvelėmis (draugės komentaras apie porą gražių portugalių, kurios mums parodė kelią iki vieno garsesnių miesto pastatų: „mes irgi tokios užsivarusios būtume, jei kasdien į tokius kalnus liptume…“), žavėjomės tiek miesto architektūra, tiek tiesiog nuoširdžiai besišypsančiais žmonėmis. Ai, taip, ir po to dar aikčiojom susižavėję daug žemesnėmis nei Ispanijoje maisto kainomis. Turbūt visiems yra tekę save pagauti prie stalo bekalbant vien apie tai, koks geras maistas.  Na, o mūsų potencialiai gilų intelektualinį pokalbį prie stalo sugadino to maisto labai jau prieinamos kainos.

 

Vakare, apsistoję hostelyje, į kurio gatvę (mano sudėtingai apskaičiuotas spėjimas: kokių 90 laipsnių statumo…) jau galvojau mūsų automobilis nebeužveš, išėjome sau pasivakaroti ir naktinės Koimbros pažiūrėti. Pamatę gana tuštokas gatves, prisiminėm, kad buvo sekmadienio vakaras (ilgasis savaitgalis, dabar prisimenu, buvo tik Ispanijoje), ir apsistoję vienoje studentų pamėgtų kavinių, greitai susiradome naują draugą.

Tas naujas draugas be to, kad papasakojo mums savo įdomią gyvenimo istoriją, įnešė ir daug smagios lingvistinės sumaišties. Matot, tuo metu mano ispanų kalbos žinios nebuvo itin geros (ką čia sakau, nėra labai geros ir dabar…), buvau dar tik pradėjusi visus dalykus studijuoti ispaniškai, kas darė įtaką ir keistai mano tylai paskaitose. Taigi, kai naujasis draugas iš Brazilijos pasakojo mums savo istorijas ispaniškai, draugės atsargiai paklausiau: „Ar tik man taip atrodo, ar pusė jo žodžių yra visgi portugališki?“ Draugė taip pat tyliai atsakė: „Aha.“ Ir tada abi, taip keistai susižvalgiusios, pasijutom itin gerai: „Bet…aš vis tiek viską suprantu!”, abi vos ne tuo pačiu metu tyliai sušukome (taip, tylus sušukimas egzistuoja, kiekvienas kada pusiau paslapčia pasakojęs kokią istoriją tą žino). 

Vakarą užbaigėme naujojo draugo parekomenduotame bare prie upės, kur ir toliau stebėjausi, kaip dviejų kalbų mišinys taip lengvai buvo iššifruojamas mano net ir ne taip gerai tom kalbom pasiruošusios galvos.

 

Keisti religingumo pliusai ir namų išmintis

Kitą dieną dar apžiūrėjome Koimbros universitetą ir…atradome,  kuo miestas garsus: šis  1290-aisiais įkurtas universitetas, pasirodo, yra seniausias Portugalijoje ir vienas seniausių vis dar tebeveikiančių universitetų pasaulyje. Vėliau, po ne visai šiai garbingai vietai priderančios fotosesijos, kaip tikri piligrimai patraukėme Fatimos, vienos Mergelės Marijos apraiškos vietų, link. Įdomus atvejis: vieno draugų religingumas pridėjo dar ir įdomų miestą prie mūsų trumpos ilgojo savaitgalio kelionės automobiliu (kaip gi tas „road trip“ visgi verčiasi?!). 

Vakare visi nusiplūkę pasiekėme Salamanką, į kurią įvažiuoti, sau sarkastiškai komentavome, pasirodo nėra taip sunku, kaip ją palikti. Smagu buvo ją palikti, smagu buvo ir sugrįžti. Tada jau galėjome besiilsėdami tęsti refleksijas apie giminingas kalbas, natūralius tonuso palaikymo būdus bei norą sugrįžti į Portugaliją ir dar kartą prie stalo kalbėti apie – per daug lengvas žodžių žaismas, žinau, bet negaliu susilaikyt – lengvai įkandamas maisto kainas.  

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.