Studijų Ispanijoje laikais, su keliais draugais nusprendėme vieną ilgąjį savaitgalį praleisti kiek poniškai. Poniškai, mūsų suvokimu, buvo vykti į Portugaliją ne autobusu, o išsinuomavus automobilį. Pasėdėję su skaičiuotuvais rankose gerą valandą, nusprendėm: jei norim aplankyti keletą miestų, taip vykti bus netgi pigiausia. „A road trip!“ – sušukom su drauge, nes ispaniško atitikmens šiai frazei nežinojome (kaip matot, nežinau ir lietuviškos).
Turbūt net ir ne itin daug apie Europos geografiją žinantiems teko girdėti apie Porto vyną. Tai yra, jei net ir tas faktas, kad Portas yra miesto pavadinimas, o ne būdvardis vyno rūšiai apibūdinti, yra nežinomas, tikėtina, kad bent jau pats žodis bus. Pagaliau paragavome šito stiproko – apie 20 laipsnių – ir labai saldaus gėrimo po geros valandos klaidžiojimų vakarėjant Porto gal ir ne pačiomis žinomiausiomis gatvelėmis. Tai yra po to, kai drąsiai, iš beplyštančio googlemaps dokumento, vedžiau draugus gatvelėmis be pavadinimų tame žemėlapyje, spėdama gatves iš jų vinguriuojančios formos. Porto vyno taurelė pagaliau pasiekus vieną didesnių („civilizacija!”) gatvių: hmmm kaip jauniems žmonėms, mažai ko daugiau reikėjo.
Kitą dieną, palikę jaukų hostelį, patraukėm į Koimbrą, gražų vidurio Portugalijos miestą, garsėjantį….savo…na, gal ne itin daug kuo garsėjantį, bet nepaprastai gražų. Palei Mondego upę žemėjančiai išsidėstę namai, pati upė, jaukios gatvelės: turbūt ne vieno vaizduotėje būtent toks yra pietų Europos miesto vaizdas.
Bekopdami statokomis Koimbros gatvelėmis (draugės komentaras apie porą gražių portugalių, kurios mums parodė kelią iki vieno garsesnių miesto pastatų: „mes irgi tokios užsivarusios būtume, jei kasdien į tokius kalnus liptume…“), žavėjomės tiek miesto architektūra, tiek tiesiog nuoširdžiai besišypsančiais žmonėmis. Ai, taip, ir po to dar aikčiojom susižavėję daug žemesnėmis nei Ispanijoje maisto kainomis. Turbūt visiems yra tekę save pagauti prie stalo bekalbant vien apie tai, koks geras maistas. Na, o mūsų potencialiai gilų intelektualinį pokalbį prie stalo sugadino to maisto labai jau prieinamos kainos.
Vakarą užbaigėme naujojo draugo parekomenduotame bare prie upės, kur ir toliau stebėjausi, kaip dviejų kalbų mišinys taip lengvai buvo iššifruojamas mano net ir ne taip gerai tom kalbom pasiruošusios galvos.
Keisti religingumo pliusai ir namų išmintis
Vakare visi nusiplūkę pasiekėme Salamanką, į kurią įvažiuoti, sau sarkastiškai komentavome, pasirodo nėra taip sunku, kaip ją palikti. Smagu buvo ją palikti, smagu buvo ir sugrįžti. Tada jau galėjome besiilsėdami tęsti refleksijas apie giminingas kalbas, natūralius tonuso palaikymo būdus bei norą sugrįžti į Portugaliją ir dar kartą prie stalo kalbėti apie – per daug lengvas žodžių žaismas, žinau, bet negaliu susilaikyt – lengvai įkandamas maisto kainas.
Nuotraukos Justinos Poškevičiūtės
Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.