Esama ir kavinių, tačiau maistas ir gėrimai jose – ypatingai brangūs. Puodelio arbatos be 10 litų neįmanoma nusipirkti. Kelios užkandinės veikia ir šalia uosto, jos žavi akiai maloniu vaizdu. Netrūksta ir jaukių, šeimyninių versliukų. Urtei ypatingai patiko miestelio užkampyje veikianti jauki kavinukė, kurioje galima nusipirkti šviežių bandelių. Tačiau ją merginai rasti pavyko tik po keturių mėnesių gyvenimo Voldoje, tad geriausia unikalių vietų ieškoti ne patiems, o drąsiai klausti vietinių.
Volda. Vaizdas nuo Rotsethornet kalno
Urtė pripažįsta, kad ruošdamasi kelionei į Voldą, daugiausiai informacijos gavo iš draugų, kurie šiame mieste prieš tai studijavo, tačiau išvydusi viską savo akimis – neteko žado. „To gamtos grožio žodžiais neperteiksi. Pirmais mėnesiais kiekvieną dieną išėjusi į lauką aikčiodavau iš nuostabos“, – atviravo mergina.
Kaip Volda tave pasitiko? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
Autobusų stotyje, o tiksliau sakant, autobusų stotelėje, nes miestelis yra labai mažas, mus pasitiko universiteto įgaliotinis. Jis juokėsi, kad kartu su savimi į Voldą atsivežėme saulę. Po dviejų savaičių lietaus, ji pradėjo šviesti. Kaip pradėjo – taip ir nesustojo, visa žiema buvo labai giedra ir, kas keisčiausia, visiškai nešalta. Tad ir pirmieji įspūdžiai tokie – daug šviesos, kalnų didybė bei ore tvyranti ramybė.
Volda garsėja ypatingu kraštovaizdžiu: fiordais, kalnais… Kuo dar Volda žavi?
Žavu tai, kad tokiame mažame miestelyje, kuriame yra vos septyni tūkstančiai gyventojų, yra įsikūrusi tokia didelė akademinė bendruomenė – Voldos universitetas. Kiekvienais metais, dažniausiai paskutinę balandžio savaitę, jie organizuoja dokumentinių filmų festivalį, kuris sutraukia žmones iš visos Norvegijos. Tai pats seniausias ir didžiausias tokio tipo filmų festivalis visoje šalyje.
Ar Voldoje dažnai lankosi turistai? Kaip į juos reaguoja vietiniai?
Daugiausia turistų Voldoje būna per dokumentinių filmų festivalį. Kitu metu šis miestelis jiems tik tarpinė stotelė. Nors turistais būtų galima pavadinti ir studentus iš kitų šalių, o jų čia tikrai nemažai. Tad vietiniai prie užsieniečių yra pripratę, o kartais vien dėl to linkę juos pašnekinti.
Kaip galėtum apibūdinti Voldos gyventojus? Kokie jie?
Labai mandagūs, ramūs. Jei esi geros nuotaikos ir kam nors nusišypsai, visada sulauki atsako ir pasisveikinimo. Labiausiai į akis krenta tai, kad pas juos nėra tokio stipraus jaunystės kulto, kaip mūsų šalyje. Parduotuvėse, kurių didžioji dalis pirkėjų yra jauni žmonės, dirba senyvo amžiaus pardavėjos, o kai kur net ir pensininkai. Gatvėje labai dažnai gali išvysti žmones, turinčius fizinę negalią. Jie labai savarankiški: turi elektra varomus vežimėlius ir be problemų užvažiuoja net ir į statų kalną. O vaikais čia pasitikima tarsi saugusiais – jie ropščiasi į medžių viršūnes, taškosi balose ir niekas už tai jų nebara. Kaip daugelis mėgsta apibūdinti, čia vyrauja kultūra be pykčio.
Kokias vietas Voldoje patartum aplankyti? Kuo išsiskiria ši gyvenvietė?
Tik įvažiavę į miestelį išvysite Rotsethornet kalną. Jei nesi alpinistas, bet nori patirti, ką reiškia tikras kopimas į kalnus, privalai į jį užlipti. Siauri, žmonių praminti takeliai, statūs akmeniniai šlaitai ir vietos, kai vienas kojos slystelėjimas, gali kainuoti gyvybę – visa tai suteikia daug adrenalino bei džiaugsmo pasiekus viršūnę. Kalnas laikomas vidutinio sunkumo, lipant į jį alpinistinių įrankių nereikia, bet daugelyje kelio atšakų yra nutiesti lynai, kurie padeda užlipti ant statmenų akmenų. Kopti į jį geriausia vėlyvą pavasarį arba vasarą su gera kompanija draugų, tuo įsitikinau ir pati. Taip pat čia yra mažas, jaukus uostas ir vietinis muziejus, deja, veikiantis taip pat tiktai vasarą arba atidaromas pagal susitarimą.
Kuo labiausiai Volda panaši ir kuo skiriasi nuo Lietuvos miestelių?
Pradžioje Volda man truputėlį priminė Ignaliną, kurioje aš užaugau. Abu miesteliai turi panašų gyventojų skaičių ir yra apsupti nuostabios gamtos, bet tai turbūt vieninteliai panašumai. Čia labai daug jaunimo, gamta, atleisk mano mieloji Ignalina, šimtą kartų gražesnė. Beveik visur vien tik nuosavi namai su labai skoningai sutvarkytais kiemais. O kai pasižiūri į juos iš toliau, kalnų fone, gali pamanyti, jog tai ne realybė, o paveikslėlis iš pasakų knygos.
Voldoje gyvenai pusmetį. Kada patartum šiame miestelyje apsilankyti?
Turistams Voldoje patarčiau apsilankyti per dokumentinių filmų festivalį, paskutinę balandžio savaitę, arba gegužės 17 d., kuomet visoje Norvegijoje švenčiama Konstitucijos diena. Tai iš tiesų ypatinga šventė – miestelio gatvėmis žygiuoja orkestras, vietiniai gyventojai pasipuošę nacionaliniais kostiumais, vyksta įvairūs renginiai. Tik tą dieną gali pajusti, kaip stipriai norvegai myli savo šalį.
Ar dar kada žadi nuvykti į Voldą? Kaip manai, kas labiausiai išliks atmintyje palikus šį kraštą?
Apsilankyti čia žadu dar ne kartą. Dabar, kai susisiekimas tapo toks paprastas, tam nebėra kliūčių. O atmintyje išliks čia sutikti žmonės ir gamta – ilgi balti vakarai, nuostabūs kalnų bei fiordų peizažai.
© Nuotraukos Urtės Milkintaitės ir Vaidos Razaitytės
