Argentina: daug gero maisto, vyno ir turistų

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Kovo 29d.

Emigrantai iš Lietuvos, Italijos ir kitų Europos šalių traukė į Argentiną, tikėdamiesi čia surasti kažką panašaus į gimtinę. Apsilankę Argentinoje supratome, jog panašumų į Lietuvą čia tikrai pakanka. Galbūt todėl pamilome šią didkepsnių, piemenų, futbolininkų bei krepšininkų (jie dar atsiims už Pekiną) šalį jau po pirmų įveiktų kilometrų.

Pirmas įspūdis: Argentina nėra pigi. Pigiausi viešbučiai kainuoja 50-80 litų, už gardžią vakarienę restoranėlyje reikės pakloti apie 20-30 litų, autobusų bilietai irgi vieni brangausių visame žemyne, o važiuoti reikės daug, nes tai milžiniška šalis ir kiekviename jos kampelyje yra ką pamatyti. Dar blogiau, jog kai kurios įstaigos užsieniečiams siūlo gerokai brangesnes paslaugas, nei vietiniams. Teks susiveržti diržus.

Antras įspūdis: maistas čia dieviškai skanus. Egzistuoja netgi tam tikras maisto kultas. Kartą teko matyti, kaip nepatenkintas didkepsnio sultingumu klientas supyko ir nuėjęs į virtuvę pats parodė virėjui, kaip reikia tokį patiekalą gaminti. Kitą kartą palikau lėkštėje kelis riebiausius kepsnio gabalėlius ir netrukus sulaukiau padavėjos atsiprašinėjimų, kad mėsa man nepatiko bei siūlymo atnešti naują, geresnį kepsnį (gaila, kad jau buvau sotus). Viskas, ką argentiniečiai gamina (kepsniai, makaronai, picos, sumuštiniai su mėsa ir nesuskaičiuojama gausybė kitų patiekalų), turi būti aukščiausios prabos.

Trečias įspūdis: atvykome į vyno šalį. Tai ne tik skanaus maisto, bet ir puikaus vyno kraštas. Sumokėjęs už butelį vyno bent penkiolika litų, jau gali būti ramus – viduje bus labai geros kokybės gėrimas. Tačiau ir pigesni vynai, skirtingai, nei Lietuvos parduotuvėse, yra geri. Kartą paeksperimentavome ir nusipirkome balto vyno butelį už keturis litus. Tikėjomės visiško birzgalo, bet nustebome – vynas buvo gana neblogas.

Visi argentiniečiai keliauja

Likimo vedami Argentinos tyrinėjimą pradėjome nuo šiaurinės dalies, besiribojančios su Čile, Bolivija ir Brazilija. Pasirinkome arčiau sienos su Čile esančią atkarpą ir pajudėjome žemyn, link Antarktidos. Pirmas rimtesnis miestelis, kuriame sustojome, buvo pavadintas neįsimenamu Umauakos (isp. Humahuaca) vardu. Bandome patekti į vieną viešbutį – pilnas. Bandome į kitą – nebėra vietų. Toks pats atsakymas laukia ir trečiame, penktame, septintame…

Ilgus mėnesius mano kuprinėje rymojusi palapinė Argentinoje tikriausiai atsipirks. Taip pagalvoju, kai galiausiai pavyksta rasti vieną Umauakos kempinge ir pasistatyti savo palapinę medžių pavėsyje. Aplink pilna kitų palapinių, tačiau jos nepriklauso užsieniečiams – beveik visi žmonės yra vietiniai, iš Argentinos. „Be jūsų dar yra ir du kolumbiečiai. Visi kiti – vietiniai“, – patvirtina mano įtarinėjimus kempingo savininkė. Oho! Suprantu, dabar metų pradžia (lankomės čia sausį) ir Argentinoje pats vasaros įkarštis, bet lietuviai net vasarą taip aktyviai nekeliauja.

Vėliau išsiaiškiname, jog argentiniečiai tiesiog dievina keliones, per kiekvienas atostogas traukia kuprines ar lagaminus ir vyksta geriau pažinti savo šalį. Jei atsdursite Argentinoje sausio – vasario mėnesiais, stenkitės kuo anksčiau rezervuoti viešbučių, autobusų bilietus ir pasirenkite mokėti daugiau, nes šiuo metu šalyje keliauja beveik visi.

Ypač keliauti mėgsta moksleiviai ir studentai. Mažos, smulkios mergaitės tempia už save sunkesnes kuprines, apkabinėtas visokiais puodais, miegmaišiais, kilimėliais ir palapinėmis. Vaikinai joms nelabai gali padėti, nes patys turi ką nešti. Visų rankose du privalomi akcentai – termosas su karštu vandeniu (jei baigsis, galėsi pripildyti kiekvienoje kavinėje ar užeigoje) ir matės puodelis. Tai stipri arbata, geriama per metalinį šiaudelį, kurio gale esanti skylėta galvutė neleidžia į burną patekti arbatžolėms.

Norint pasidaryti tikrą matę, reikia į puodelį įberti tiek arbatžolių, kad vandeniui beveik nelieka vietos. Tada užpilti karštu (bet neverdančiu) vandeniu, kiek palaikyti ir įbedus į šlapių arbatžolių masę metalinį šiaudelį, taukti stiprų gėrimą. Kai gėrimas baigsis, arbatžoles vėl galima užpilti nauju vandeniu ir perduoti puodelį draugui. Tai draugystės ir bendravimo gėrimas, todėl dažnai pamatysi, kaip tas pats puodelis vaikšto per visos keliautojų kompanijos rankas.

Taip lydimi sunkių kuprinių, matės ir gerų draugų, argentiniečiai metų pradžioje tiesiog užvaldo savo šalį. Jei kitais mėnesiais į kokį sunkiau pasiekiamą turistinį miestelį vyksta vienas autobusas per dieną, dabar jų yra net penki ir visi pilni, o prie bilietų kasos – vis dar milžiniškos eilės. Netrukus tai pradeda varginti, tačiau vis tiek pavydu, nes lietuviai savo krašto taip nemyli. Savaitė Palangoje, dar viena Egipte ir tiek žinių. O juk ir Lietuvoje tikrai yra ką pamatyti…

Miestelius keičia miestai

Iš Umauakos pajudame į sunkiai pasiekiamą Irujos (isp. Iruya) miestelį kalnuose. Argentiniečiai jį vadina „Iružia“, nes čia ispanų kalba skamba kitaip. Jeigu kitose ispanakalbėse šalyse žodžiai turi garsą „j“, Argentinoje jį beveik visada reikia pakeisti į „ž“. Yra ir kitų vingrybių, todėl iš naujo turime mokytis kalbėti taip, kad vietiniai mus lengviau suprastų.

Iruja įsikūrusi puikiose kalnuotose apylinkėse ir ją tikrai verta aplankyti. Ko vertas vien keturių valandų kelias iki Irujos, vingiuojantis aplink kalvas ir pakylantis net į keturių kilometrų aukštį! Dviejų dienų vos užtenka pačiam miesteliui apžiūrėti: stačios akmeninės gatvelės, jaukūs namukai, spalvingi vietiniai gyventojai, dažniausiai vis dar turintys indėniško kraujo. Nenuostabu, juk šios vietovės prieš kelis šimtus metų irgi buvo užkariautos inkų.

Pabuvę tarp indėnų, netrukus pajudame tolyn, į gerokai didesnį Saltos miestą. Čia pirmiausiai turime priprasti prie siestos taisyklių. Dienos metu būna taip karšta, kad nuo antros iki aštuntos valandos nedirba beveik jokios įstaigos. Vietiniai kartą juokavo, kad tokiu metu turime ypač saugotis ilgapirščių, nes policininkams irgi siesta.

Saltoje yra ką veikti. Čia galima paragauti puikiai pagamintų „empanadų“, didkepsnių ar jautienos šašlykų, suskaičiuoti nepriekaištingas miesto bažnyčias, vakare nueiti į „penjų“ (tam tikros užeigos, kuriose skamba gyva muzika) rajoną ir prie vyno taurės pasiklausyti vietinių muzikantų pasirodymų. Galiausiai galima išsinuomoti automobilį ir apvažiuoti apylinkes, kurios yra turistų mėgstamos dėl spalvingų kalvų, jaukių kaimelių ir gražių kraštovaizdžių.

Dar vienas dalykas, masinantis turistus Saltoje, yra mirusios inkų mergaitės mumija. Tai inkų auka dievams. Inkai po ilgų ceremonijų atrinkdavo kelis vaikus, kuriuos nuvesdavo į Andų kalnų viršūnes, pagirdydavo stipriu alkoholiniu gėrimu ir užmigusius palikdavo mirtinai sušalti. Vienos mokslinės ekspedicijos į greta Saltos esantį Jujaijako (isp. Llullaillaco) kalną metu maždaug šešių kilometrų aukštyje buvo rasta aukojimo vieta su vaikų mumijomis. Po ilgų diskusijų nuspręsta vieną iš jų parodyti MAAM muziejaus lankytojams.

Tai tikrai ypatingas potyris – žvelgi į nedidelę ant kelių susmukusią, mirtinai sušąlusią mergaitę. Juodi palaidi plaukai, rausvi žandai, ramybė veide. Mirusi prieš penkis šimtus metrų, tačiau vis dar turi savyje kažkokios amžinos gyvybės. Regis, čia pat galėtų atsimerkti, atsikelti ir gyventi toliau. Deja, ši mergaitė miegos amžinai, o gyventi ir judėti toliau turime mes. Todėl atsisveikinę su Salta ir šiaurine Argentinos dalimi (čia dar grįšime apžiūrėti prie Brazilijos esančių Iguazu krioklių), judame ten, kur gaminami vieni geriausių vynų pasaulyje – Mendozą.

 

Taip pat skaitykite:

Čilė: Valparaiso menininkai ir Santjago verslininkai




SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.