Argentina: vieta, kur gimsta vynas

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Balandžio 05d.

Tikrai nenoriu šiuo straipsniu skatinti alkoholizmo, tačiau rašyti apie Argentinos miestą Mendozą, nepaminint čia gaminamo vyno, paprasčiausiai neįmanoma. Vynuogės šio miesto apylinkėse bręsta lepinamos saulės spindulių, kartais nugriaudinčio lietaus ir išdidžiai ramių kalnų. Atėjus derliaus metui vyno daryklose darbas tiesiog kunkuliuoja, kol nepriekaištingai pagamintas vynas galiausiai iškeliauja į viso pasaulio parduotuvių lentynas.

Nors greta Mendozos driekiasi Andų kalnų linija, sauganti ir didžiausią Pietų Amerikos kalną Akonkagvą, pats miestas įsikūręs lygumoje. Būtent todėl norėdami aplankyti kelias vynines, nusprendžiame sėsti ant dviračių. Toli važiuoti nereikia – Mendozoje vyninę galima aptikti beveik ant kiekvieno kampo.

Turą pradedame gana anksti, tačiau iki siestos spėjame apžiūrėti vos porą vyno daryklų. Viena nustebina milžiniškomis statinėmis, kuriose ir šiais laikais vis dar brandinamas vynas, o štai kitoje, modernesnėje vyninėje, galime pasigrožėti nesibaigiančiais vynuogynais ir horizonte kylančiomis Andų viršūnėmis.

Po siestos nusprendžiame ir patys išbandyti vietinio vyno skonį, nes turime puikią progą – susitinkame su Argentinos lietuviais, gyvenančiais Mendozoje. Tai Liucianos ir Juozo šeima, su kuria susipažinome per Mendozoje vykusį Mariaus Jovaišos parodos „Neregėta Lietuva“ pristatymą, beje, irgi vykusį įspūdingo grožio vyninėje. Bendraudami su tautiečiais nemažai sužinojome ne tik apie gyvenimą Argentinos vyno sostinėje, bet ir apie kartų nenugalėtą lietuvišką trauką.

Lietuva visada šalia

Sunku patikėti, kad Juozo ir Liucianos ryšiai su Lietuva gana tolimi – į Argentiną po Pirmojo pasaulinio karo atvyko jų seneliai. Abu pašnekovai yra gimę ir užaugę jau šioje pietietiškoje kultūroje, todėl progų pamiršti savo šaknis gausu. Tačiau yra visiškai kitaip – Liuciana ir Juozas gerai kalba lietuviškai, savo vaikams duoda tik lietuviškus vardus ir netgi juos pačius moko kalbėti prosenelių kalba.

Viename lietuvių bendruomenės renginyje susipažinusi pora netrukus sulauks trečios atžalos – sūnus Kovas ir dukrelė Audrė turės dar vieną mažą broliuką. Tėvai renka jam vardą vartydami iš giminaičių gautą lietuvišką vardyną. Akys užkliūva už Vyto. „O, Vytas! Man patinka“, – pareiškia vyresnėlis Kovas. Regis, nuspręsta – pavasario pabaigoje gimsiantis lietuvis jau turi vardą.

Kalbėdamiesi su Liuciana ir Juozu negalime atsistebėti. Netgi pavydime tos meilės gimtajam kraštui, kuri tiesiog liejasi per kraštus. Pašnekovai godžiai ryja visą informaciją apie lietuviškas aktualijas ir vis ragina mus kuo daugiau kalbėti lietuviškai – tada jie ir patys mokosi, tobulina savo kalbos žinias. Pravers, kai kitą kartą nuspręs apsilankyti gimtinėje.

Atsisveikindami su Liuciana ir Juozu, parengiame menką siurprizą – iškepame lietuviškų bulvinių blynų. „Skonis, tarsi būtų daryta mano senelės“, – prisipažįsta Juozas, specialiai dėl šių blynų šiandien anksčiau iš darbo parskubėjęs namo. Net keista – mums paprasti bulviniai blynai Argentinoje gyvenantiems tautiečiams tampa tikru gimtinės skoniu. Kita vertus, metus keliaudami po Pietų Ameriką jau ir patys stipriai pasiilgome lietuviškos duonos, cepelinų ir kitų gėrybių.

Nusileidimas Mėnulio slėnyje

Mendozoje lengva tapti tinginiu: ilgai vartaisi lovoje, lėtai papusryčiauji, gal valandą siurbčioji matę, tada kiek pasivaikštai ir vėl krenti pietų miego. Vis tiek siestos metu praktiškai nedirba jokia įstaiga, taigi daugiau nėra ką veikti. Gyvenimas suaktyvėja vėlai vakare ir trunka iki paryčių. Kartais net keista matyti šeimas su mažais vaikais, vakarieniaujančias lauko kavinėse antrą valandą nakties. Toks jau tas argentinietiškas rimtas…

Galiausiai nusprendžiame, jog atėjo laikas vėl šokti į savo kelioninius batus ir judėti tolyn. Akys jau krypsta į Čilės pusę, tačiau prieš tai dar norime apžiūrėti greta Mendozos esantį Mėnulio slėnį. Kelios valandos autobuse ir mes – nedideliame San Agustino kaimelyje. Iš čia dar kelias valandas mažu autobusiuku keliaujame į patį slėnį.

Gidas paaiškina, kad Mėnulio slėnis tokį pavadinimą gavo ne tik dėl panašumo į Mėnulio paviršių. Tokį pavadinimą suteikė protėviai, mėgdavę per slėnį keliauti naktį, kai nekaitina saulė, o pasiklysti neleidžia Mėnulio šviesa. Dabar kartą per mėnesį, šviečiant pilnačiai, turistai gali įsigyti naktinio pasivaikščiojimo po slėnį turą.

Mėnulio slėnis žymus dėl įdomių uolienų spalvų ir formų. Štai pirmiausiai pamatome keistas smėlio bangas, o kiek vėliau pasiekiame slėnio dalį, nubarstytą mažais rutuliukais. Kažkada ši vietovė buvo apsemta vandens, ant dugno iš įvairių mineralų veikiami slėgio susiformavo galvos dydžio rutuliai. Tai gana keistas radinys, tačiau dar didesnė keistenybė laukia ekskursijos pabaigoje, kai aplankome „povandeniniu laivu“ vadinamas uolienas, tarsi medžio šakos pakibusias ant plonesnių tos pačios uolos „kamienų“.

Sunku paaiškinti, kaip susiformavo tokie gamtos stebuklai, dar sunkiau atitraukti nuo jų akis, tačiau negailestingai kylanti saulė skatina netrukus grįžti į autobusėlį, pakeliui apžiūrėti kelias dinozaurų fosilijas parko muziejuje ir keliauti atgal, arčau Andų kalnų bei jų šešėlyje nokstančių gaivių Mendozos vynuogių.

 

Taip pat skaitykite:

Čilė: Valparaiso menininkai ir Santjago verslininkai

Argentina: daug gero maisto, vyno ir turistų

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.