Aukščiausio krioklio paieškos (II dalis)

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Gegužės 11d.

Devintą ryto prie valties Venesuelos Kanaimos miestelyje jau mindžiukuoja turistai. Netrukus prasidės maždaug septynių valandų odisėja, kurios pabaigoje prieš mūsų akis atsivers aukščiausio pasaulio Anchelio krioklio panorama. Oras puikus, todėl tikimės patekti į laimingųjų turistų sąrašą – tikriausiai pamatysime visą krioklį, o ne iš debesų trykštančią čiurkšlę.

Bendrakeleiviai atrodo, tarsi būtų pasirengę atlaikyti atominės bombos ataką: visa įmanoma apsauga nuo uodų, gelbėjimosi liemenės, striukės nuo lietaus, kremai nuo saulės, dėl saulės ir prieš saulę… Ypač kruopščiai pasirengę turistai iš Londono – dėl jų pastangų visos kelionės metu vietoje gamtos kvapų galėjome uostyti tik gaivų įvairiausių purškalų aromatą.

Vėliau įsitikinome, kad tam tikromis priemonėmis vykstant į Anchelio krioklį reikia pasirūpinti, bet tikrai nebūtina persistengti. Jei keliaujate drėgnuoju sezonu, apsauga nuo lietaus labai pravers. Jei nelyja, kremas nuo saulės padės atlaikyti kelių valandų tiesioginę spindulių ataką, o uodai nėra tokie baisūs, kaip apie juos pasakojama. Be to, kelionės organizatoriai parūpina hamakus su tinkleliais nuo uodų, kurie naktį gana patikimai sulaikio mažuosius parazitus.

Vandens atakos ir indėnų alus

Dar prieš kelionę sutikti olandų turistai jau buvo patyrę kelionės iki krioklio nuotykius ir vienbalsiai tvirtino, jog kelionė valtimi buvo įdomesnė už patį krioklį. Yra tiesos – nors valtis medinė ir pakankamai didelė, kartais upės slenksčiai šliūkšteli į vidų tiek vandens, kad tenka greitai stabdyti ir semti jį lauk.

Nenuostabu, jog po pirmojo kelionės pusvalandžio jau esame permirkę ir labiausiai džiaugiamės paklausę patarimo svarbius daiktus ir techniką susidėti į neperšlampančius maišelius. Kai žinai, jog nieko svarbaus neprarasi, galima atsipalaiduoti ir linksmai krykštauti, kai dar vienas upės slenkstis padovanoja šaltą gelsvai juodo vandens dušą.

Pakeliui tenka kelis kartus sustoti. Geriausiai įsimena išsilaipinimas nedideliame paplūdimyje, kur indėnai pavaišina vietiniu alumi, neturinčiu nieko bendra su mums įprastu gėrimu. Tai balta kažkokių trintų ir paraugintų vaisių tyrė, kurios paragavus norisi ilgai spjaudytis ir išsiskalauti burną. Bet laipsnius taip pat galima greitai pajusti.

Vaišingieji indėnai tikriausiai ragauja savo alų nuo ankstaus ryto, nes į aplinkos pokyčius jau nelabai reaguoja. Naudodamiesi proga blykstelime keletą nuotraukų ir puolame džiaugtis mažu gyvūnėliu, primenančiu kiaulės, žiurkės ir kurmio hibridą. Tai kapibara, kurią beširdžiai indėnai augina maistui.

Kapibara – išties mielas gyvūnėlis. Gidas praneša, kad mūsų nusižiūrėtam mažiui vos keli mėnesiai, todėl jis nuolat ieško pieno. Neradęs puola žįsti turistų pirštus. Jausmas tikrai keistas: laikai rankose mutavusį žiurkėną, kuris visą laiką čiulpia smilių, o kartais permeta jį ant krūminių dantų ir gana skaudžiai krimsteli. Vis dėlto, tai labai mielas sutvėrimas, kurį būtų smagu auginti ir savo namuose.

Atviručių žemės viražai

Kuo arčiau Anchelio krioklio esame, tuo didingesni vaizdai išnyra po kiekvieno valties posūkio. Balandį upėje vandens vis dar nėra daug, todėl valtininkas išdarinėja neįtikėtinus viražus, mėgindamas rasti geriausią taką valčiai praplaukti. Kartais prisišliejame prie didelio akmens ir atsistumdami rankomis padedame valčiai judėti į priekį.

Aplinka nepakartojama. Visai greta upės tarsi iš vandens lenda keistieji stalo formos kalnai „tepuy“. Tai unikalūs gamtos stebuklai, susiformavę prieš milijonus metų, kontinentams atsiskiriant. Atrodytų, tarsi kažkas nurėžė kalno viršų ir paliko turistams šį Kanaimos nacionalinio parko pasididžiavimą.

Kiekvienas naujas upės posūkis atveria naują peizažą, kurį gali nufotografuoti ir tuoj pat gaminti atvirutę ar paveikslą. Tačiau kai po dar vieno posūkio pamatome Anchelio krioklį, suprantame, jog visi vaizdai iki šiol buvo tik apšilimas. Ši putota vandens užuolaida, trykštanti nuo stačios „tepuy“ viršūnės yra tikrai verta krioklių valdovo titulo.

Netrukus išsilaipiname stovyklavietėje ir iš karto puolame žingsniuoti link Anchelio. Žygis iki krioklio apačios trunka apie pusvalandį, jo metu tikrai praverčia geri batai, žibintuvėlis bei apsauga nuo uodų. Oras labai drėgnas, todėl jau po pirmųjų metrų kūną išpila prakaitas. Užlipę džiaugiamės, kad čia galima ne tik pamatyti visą krioklio didybę, bet ir išsimaudyti jo atneštame vandenyje.

Atgal – raketos greičiu

Turistų prie krioklio kartu su mumis yra kelios dešimtys. Tai visai nedaug, nes sezono įkarštyje tenka stovėti eilėje, kad galėtum patekti prie krioklio baseino ir greitai nusifotografuoti. Džiaugiamės turėdami pakankamai laiko ir erdvės, todėl susirandame didelį akmenį, atsigulame ant jo ir sustingstame, gėrėdamiesi prieš akis iš dangaus trykštančiu pasaulio milžinu.

Žemyn pajudame tik pradėjus temti. Šiek tiek per vėlai, kad spėtume grįžti į stovyklavietę šviesoje, todėl naktis užklumpa žygiuojant per mišką. Takelis greitai dingsta iš regėjimo lauko, o gidai tyčia atsilieka, suteikdami mums galimybę patirti naują nuotykį. Tiktai stipriai „nugrybavus“ esame nukreipiami teisinga linkme ir galiausiai nusiplūkę, bet laimingi, pasiekiame savo hamakus, prie kurių ant laužo jau čirška vakarienei kepamos šešios vištos.

Nakvynė hamake – irgi smagus nuotykis, ypač nepratusiems sūpuotis virš žemės keliautojams. Galbūt todėl giliai užmigti nepavyksta, bet tai tik į gera, nes ryte galima atsikelti anksti ir stebėti, kaip prieš akis sklaidosi debesų ir rūko gniūžtės, dar kartą atverdamos visą krioklio didybę.

Po lengvų pusryčių sulendame į valtį ir pamojuojame Ancheliui, dėkodami už suteiktą galimybę įvertinti jo grožį. Kelionė atgal gerokai greitesnė, nes naktį palijo, todėl upėse susitelkė daugiau vandens, be to, lekiame pasroviui. Todėl net nustembame, kai po kelių valandų valtis jau priplaukia prie Kanaimos.

Turime pakankamai laiko pasiilsėti, papietauti ir su bendrakeleiviais iki vėlaus vakaro dalintis šviežiais kelionės įspūdžiais. Vidurnaktį grįžus į kambarį ir sumerkus akis, sąmonė vėl pradeda piešti milžiniško krioklio siluetus, o ausyse pasigirsta putojančio vandens šniokštimas. Taip, tai buvo brangus nuotykis, tačiau kai sumoki už savo svajonės įgyvendinimą, investicijos visada atsiperka.

 

Taip pat skaitykite:

Aukščiausio pasaulio krioklio paieškos (I dalis)

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos