Aukso ieškotojų keliu

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Gegužės 25d.

Patikėję legendomis apie Venesueloje paslėptą mistinį aukso miestą El Doradą, ispanų užkariautojai kelis šimtmečius nesėkmingai tyrinėjo šios šalies džiungles, upes ir kalnus. Miesto nerado, tačiau aukso galiausiai pavyko aptikti į valias. Dabar šis regionas yra populiarus ir tarp aukso prekeivių, ir tarp turistų, nes gamta čia tokia pat įspūdinga, kaip ir žemės gelmėse glūdintys turtai.

Venesuelos pietiniame regione prie Brazilijos ir Gajanos prisišliejęs Gran Sabanos regionas yra tikras lobis natūralios gamtos ir kultūros mylėtojams. Čia žemę vagoja vingiuotos upės, kartais pasileisdamos žemyn nuo kelių šimtų metrų aukščio kaskadų. Greta vandens dygsta egzotiškos palmių giraitės, indėnų gyvenvietės ir keisti kalnai nupjautomis viršūnėmis.

Ši teritorija sausuma buvo beveik nepasiekiama iki praėjusio šimtmečio pabaigos, kai oficialiai buvo atidarytas iki Brazilijos sienos nusidriekęs greitkelis, simboliškai vadinamas El Dorado – Aukso keliu. Ši naujovė beveik nepakeitė nei gamtos grožio, nei aplink gyvenančių Pemono genties indėnų kasdienybės. Eismas išlieka nedidelis – per valandą keliu prašvilpia vos keli automobiliai ir autobusai, o šalutiniuose keliuose transporto beveik nėra iš viso.

Keliauti autostopu čia tikrai sudėtinga, todėl norėdamas pamatyti Gran Sabanos grožį savarankiškai, turi pirkti organizuotą turą arba išsinuomoti galingą visureigį. Deja, abu būdai labai brangūs, todėl mes pabandėme rasti kitų Gran Sabanos pažinimo alternatyvų.

Nuo autobuso iki sunkvežimio priekabos

Vėlų vakarą atvykstame į El Callao miestelį. Greta jo gausu aukso kasyklų, todėl čia mėgsta lankytis prekeiviai, o mums El Callao svarbus dėl to, kad iš jo labai patogu pradėti kelionę po Gran Sabanos regioną.

Aukso kvapas čia tiesiog tvyro ore. Brangius ir pigesnius tauriojo metalo dirbinius rankose žvangina gatvės prekeiviai, o miesto centras tiesiog nusagstytas juvelyrikos parduotuvėmis. Netgi žmonės aplink kitokie, nei anksčiau matytoje Venesueloje: prabangiai apsirengę, vairuoja gerus automobilius ir iki vėlaus vakaro mėgsta ūžti europietiško stiliaus baruose.

Po dviejų dienų atokvėpio miestelyje jau kulniuojame į autobusų stotį, ieškodami galimybės nuvykti iki Las Claritas miestelio, esančio už keliasdešimties kilometrų. Autobusas atvyksta greitai, tačiau vietoje lengvos ir patogios kelionės susiduriame su rimtu jėgų išbandymu.

Privažiavus prie pat Las Claritas miestelio, autobusas patenka į akliną kamštį. Vairuotojas pasikalba su aplinkiniais ir pareiškia, jog norintys gali eiti pėsčiomis arba ieškoti kitų būtų, kaip keliauti toliau, nes kelią užtvėrė streikuojantys aukso kasyklų darbuotojai ir nėra aišku, kada jų streikas baigsis.

Užstūmę ant kelio porą surūdijusių automobilių kėbulų, aplink šlaistosi įgirtę čiabuviai ir reikalauja, kad jiems būtų leidžiama dirbti kasyklose be leidimų. Tai atsakas į valdžios bandymą kasyklose reikalaujant veiklos leidimų apriboti nelegalias aukso paieškas – daugelio aplinkinių gyventojų pragyvenimo šaltinį.

Supratę, kad streiko baigtis neaiški, pėsčiomis pereiname barikadas ir sutinkame naujų iššūkių: viešbučiuose vietų nebėra, automobilių vairuotojai už nedidelį atstumą iki gretimo miestelio reikalauja kelių šimtų JAV dolerių, o lauke jau temsta.

Kas ieško, tas randa. Netrukus benzino kolonėlėje aptinkame didelį sunkvežimį, vykstantį iki pat Brazilijos pasienyje esančio Santa Elenos miestelio. Sumokame po dešimt litų vairuotojui ir su keliolika likimo brolių sutupiame į priekabą. Kratomi ir merkiami lietaus po keturių valandų pasiekiame Santa Eleną, artimesnę pažintį su vietove palikę ateičiai.

Pirmyn pas indėnus

Naktį sunkvežimiu pervažiavę per visą Gran Sabaną nieko nepamatėme, todėl netrukus vėl stojame greta mistinio aukso ieškotojų kelio ir keliame rankas į viršų, tikėdamiesi, kad likimas mums bus palankus. Mūsų tikslas – kalnų ir džiunglių apsuptas indėnų kaimelis Kavanajenas.

Kol esame prie pagrindinio kelio, galimybė per valandą susistabdyti bent vieną pakeleivingą automobilį išlieka, tačiau vos pasukę į šalutinį kelią, susiduriame su visiška nežinia. Per keturias valandas pro šalį pravažiuoja tik karinis sunkvežimis ir du turistų prikimšti džipai. Daugiau nieko.

Kiek patampęs už ūsų, likimas mus apdovanoja – pavyksta susistabdyti automobilį, kuriuo atostogauti vyksta venesueliečių šeima. Salone yra dvi laisvos vietos, o smagi kompanija mums padovanoja ne tik kelionę iki Kavanajeno, bet ir galimybę apžiūrėti keletą krioklių pakeliui.

Kitą dieną išsiskyrę su draugiškais geradariais, nusprendžiame savo jėgomis aplankyti indėnų miestelio apylinkes. Čia pasakiškai gražu: aplink galima suskaičiuoti bent dešimtį įvairiausių formų kalnų, paskendusių saulės spinduliuose ir debesyse, o turistų retai matantys indėnai draugiškai mojuoja iš savo neįprastų akmeninių namų ar lauke pakabintų spalvotų hamakų.

Visą dieną klaidžiojame po Kavanajeno apylinkes, liūdėdami, kad laikas bėga taip greitai ir netrukus reikės keliauti atgal. Vaikščioti čia smagu, nes aplink beveik nėra jokios civilizacijos, o džipų pravažinėti takeliai kartais atsimuša į kalnų upes, kurių šaltame vandenyje galima išsimaudyti ir nuplauti visas nuovargio dulkes.

Grįžtame į kaimelį pavargę, bet laimingi ir netrukus sužinome dar vieną gerą naujieną: už nedidelį mokestį mus iki pagrindinio kelio dar šiandien gali pavežti vaikus mokyklom gabenantis indėnas. Netrukus jau sėdime jo džipe ir kartu su bendrakeleiviais klausomės iš garsiakalbių sklindančios mėgėjiškos muzikos. Skamba ji prastai, tačiau kai vairuojantis indėnas pareiškia, jog pats įdainavo šį albumą, pradedame pritariamai linkčioti galvomis – gal tai įkvėps dainorėlį ateityje pasistengti labiau?

Kiti Gran Sabanos nuotykiai

Kitą dieną vėl stabdome įvairiausią transportą ir mažais žingsneliais iriamės link Santa Elenos. Vienas vaikinukas vairuoja seną pikapą, kuriame neveikia valytuvai, todėl užklupus lietui reikia per langą iškišti rankas ir pačiam valyti priekinį stiklą. Kito vairuotojo automobilyje neužsidaro durys, todėl tenka laikyti jas ranka, o trečiasis pasiūlo važiuoti nedidelėje priekaboje.

Dabar mūsų tai jau nebegąsdina, todėl laimingi įsitaisome priekaboje ir laimingi stebime, kaip prieš akis vingiuoja Aukso kelias, skaičiuojantis paskutinius mūsų įveikus kilometrus Venesueloje.

Jei norėtumėte patys patirti Gran Sabanos nuotykių, vietinėse turizmo agentūrose rasite didelę pasiūlą. Pradėkime nuo Roraimos, vieno iš aukščiausių stalo formos kalnų, kuriuos indėnai vadina „tepuy“. Į Roraimą galima kopti tik su gidu, o visa kelionė trunka šešias dienas ir kainuoja apie 500 litų. Tai brangu, tačiau jei norite patirti ekstremalų nuotykį ir pamatyti kalno viršūnėje gamtos suformuotas unikalias akmenų skulptūras bei rūke paskendusią augaliją, galite pirkti organizuotą ekskursiją arba patys samdyti gidą ir užkariauti šį beveik trijų kilometrų aukščio kalną.

Taupiems keliautojams siūloma ir pigesnė trijų dienų išvyka į Čirikajeno kalną, kainuojanti apie 300 litų. Šis kalnas mažesnis už Roraimą, tačiau turi savo pliusų – jo viršūnę daug rečiau dengia debesys, todėl galima grožėtis ne tik pačiu kalnu, bet ir jį supančia gamta.

Galiausiai, galite nuomotis automobilį patys ar susigundyti gidų siūlomomis išvykomis po pačią Gran Sabaną, kurios upių krioklius ir indėnų kaimelius tikrai sudėtinga pamatyti savarankiškai. Viena diena kainuos iki šimto litų, tačiau kelionė bus įdomi ir paliks daug gerų atsiminimų.

 

Taip pat skaitykite:

Dvi valandos siaubo oloje

Keliavimo Venesueloje triukai

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.