Bolivija: viešnagė Salvadoro Dali paveiksle (I dalis)

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Kovo 01d.

Įkvėpkite: Bolivija nustebins net visko mačiusius. Vargingiausiai gyvenanti Pietų Amerikos valstybė keliautojams gali pasiūlyti vienus gražiausių gamtovaizdžių pasaulyje. Tokių gražių, jog kartais reikia save pažnaibyti – nesitiki, jog esi realybėje, ant druskos ežero, greta dūmus leidžiančio vulkano ar prie įvairiaspalviame lagūnos vandenyje braidančių flamingų.

Į Boliviją įvažiuojame iš Čilės, prieš tai keturias valandas pasikratę žvyro keliu. Dykynių horizonte vis dažniau dygsta vulkanų kepurės, vėjas stiprėja ir išlipus iš autobuso reikia gerai įsispirti kojomis, kad stipresnis gūsis nenugriautų ant žemės. Atvažiavome prie sienos, kur gauname porą antspaudų, tiesa, už įvažiavimą Bolivijon tenka sumokėti kelių litų mokestį.

Vėliau suprasime, jog čia tebuvo pati pradžia. Bolivija stebina mokesčiais už viską. Tualetai, stalelis valgykloje, netgi karštas vanduo duše – mokėk, turiste! Keliaudamas susiduri su įvariais keistais mokesčiais, bet Bolivija tiesia ranką taip dažnai, kad greitai pradedame su kitais keliautojais juokauti:

– Kelinta dabar valanda?

– Šešta vakaro. Penki bolivianai iš Jūsų.

Galbūt kituose Bolivijos regionuose bus kitaip, o mes juk atvykome į labiausiai turistų pamėgtą Ujunį (isp. Uyuni). Ten, kur kasdien apsilanko keli šimtai keliautojų, vietiniai verčiasi per galvas, norėdami išlupti iš atvykėlių kuo daugiau pinigų. Likusią Bolivijos dalį tikimės patikrinti vėliau, dabar susikoncentruojame į šito regiono ašį – druskos ežerą ir jo apylinkes.

Septyniese džipe, neskaitant Franco

Ujunio druskos ežeras sunkiai įveikiamas savo transportu – neaiškūs keliai (dažnai jų tiesiog nėra), be to, reikia turėti daug degalų atsargų… Todėl mums įsigijus trijų dienų turą vienoje iš daugelio čia veikiančių turizmo agentūrų (kainavo apie 220 litų), greta mindžiukuoja ir brazilų trijulė. Jie nori apvažiuoti Pietų Ameriką motociklais, tačiau Ujunyje turėjo persėsti į džipą. Paskutiniu momentu prisijungia ir porelė argentiniečių. Iš karto matome – bus linksma kompanija.

Aštuonvietė „Toyota“ nėra labai patogi, mano keliai greitai įskausta net dideliuose autobusuose, o čia tenka sėdėti susirietus, kojoms vietos beveik nėra. Gerai, kad kiekvieną dieną bus daug sustojimų, galėsiu pramankštinti kojas.

Vairuotojas Franco atrodo patikimai – stambus ir ramus Bolivijos indėnas. Vairuoti moka, svarbiausia, kad pakeliui neprisigertų. Tai yra didelė problema – indėnai geria žvėriškai daug ir nesibaimina po to sėsti prie vairo. Juk dykynėse policijos nėra. Kai kurie sutikti keliautojai pasakojo, kaip savo vairuotojus turėdavo tempte nutempti nuo sugėrovų kompanijos. Vis dėlto, pakeliui yra pavojingų ruožų ir rizikuoti savo gyvybe niekas nenori.

Prasideda mūsų kelionė. Pirmiausiai aplankome greta Ujunio miestelio esančias traukinių kapines. Čia toks bolivietiškas Grūto parkas. Kažkada puikiai tarnavę traukiniai paseno, o vietiniai, užuot atidavę tonas geležies į metalo laužą, suvilko traukinius į vieną vietą ir padarė pramogą turistams. Gana įdomu, tačiau turime tik dešimt minučių nuotraukoms. Vos spėjame palaipioti ant surūdijusių lokomotyvų, Franco jau ragina judėti toliau.

Pakeliui dar laukia vienas sustojimas mažame kaimelyje, gyvenančiame vien dėl turistų. Indėnai parduoda savo iš druskos ar akmens sukurtų suvenyrų, norintiems parodo, kaip tai yra daroma. Ilgai čia neužtrunkame ir netrukus atvykstame į pagrindinį šios dienos tašką – druskos ežerą. Kažkada čia buvo tikras ežeras, tačiau žemės forma keitėsi, vietovė buvo iškelta į viršų ir vanduo išbėgo, palikdamas milžiniškus, šimtus kilometrų besidriekiančius druskos plotus. Viešime Bolivijoje sausį – per patį drėgnąjį sezoną, todėl palijus džipai dažnai į ežerą net neįvažiuoja. Gerai, kad jau keturias dienas nelyja, todėl galime įvažiuoti į ežerą ir pamatyti telkšančiame vandenyje atsispindintį dangų.

Tokio dalyko dar nesu matęs. Vaikštai ant gryniausios baltos druskos, aplink tik balta ir mėlyna spalvos, tolumoje esantys objektai atrodo tarsi pakibę ore – kažkokia optinė apgaulė. Tokiose sąlygose visiškai dingsta atstumo pojūtis, todėl puolame fotografuoti smagias nuotraukas: vienas laiko ištiestą ranką, kitas paeina keliolika metrų toliau ir taip sumažėja, kad puikiai telpa ant delno, tačiau vis dar išlieka ryškus. Mistika.

Druskos ežero saloje

Netrukus aplankome ir druskos viešbutį. Kažkas sugalvojo puikų verslo planą – druska yra gana kieta, todėl iš jos buvo išpjaustytos plytos, vėliau, tarsi kokia eskimų jurta, pastatytas viešbutis. Maža to, visi baldai viduje taip pat yra iš druskos: kėdės, stalai, netgi lovos. Apsistoti šiame viešbutyje kainuoja nepigiai, todėl pasitenkiname tik apsilankymu jame ir keliomis nuotraukomis.

Franco mus vėl ragina į automobilį. Dabar važiuosime į Žuvies salą, ten ir papietausime. Sala tokį pavadinimą gavo dėl to, kad jos forma iš vienos pusės kiek primena žuvį. Turistus čia labiausiai vilioja milžiniški, keliolikos metrų aukščio kaktusai ir galimybė nufotografuoti dar įdomesnių kadrų savo foto kolekcijai.

Vėl tenka pakloti kelis litus už galimybę įeiti į salą. Čia įrengti takeliai, kuriais galima palypėti šimtą metrų iki aukščiausios salos vietos. Atrodytų, juokas, bet juk visas ežeras yra beveik keturių kilometrų aukštyje virš jūros lygio! Tenka gerai suprakaituoti ir gaudyti kvapą, kol pasiekiame viršūnę ir vėl, teisingai, pamatome apačioje mojantį Franco. Pietūs parengti. Tai pradeda šiek tiek nervinti, tačiau reikia suprasti ir vairuotoją – liko dar nemažai kelio iki mūsų viešbučio, negalima ilgai delsti.

Kurį laiką grožimės aplink plytinčiais druskos hektarais. Tai tikrai nežemiškas vaizdas: Kaktusais nusėta sala baltame ežere, ištirpęs horizontas tarp žemės ir dangaus, ore pakibusios aplinkinės salos bei maži juokingi automobiliukai, vežantys turistus per Salvadoro Dali paveikslo vertą peizažą.

Pietums – lamos mėsos kepsnys (gerai, kad tarp bendrakelionių nėra vegetarų) ir atvėsę ryžiai. Pagiriame virėją ir jos pagalbininkę paauglę dukrą, kurios važiuoja kartu su mumis, kitame agentūros džipe. Pasisotinus reikia vėl įsisprausti į džipą ir lėkti per begalines baltumas, kol ežeras galiausiai pasibaigia, ir mus sugražina į įprastą kraštovaizdį.

Netrukus pasiekiame dar vieną kaimelį, kuriame apsistojame. Kambariai čia skirti dviems – trims žmonėms, yra saulės energijos pagaminta elektra, karštas vanduo, virtuvė ir gražus vaizdas į kalnus bei į namus nakvoti grįžtančias lamas. Po sočios vakarienės ilgai vakaroti nesinori – greitai užmiegame, norėdami geriau pailsėti prieš kitą dieną. Turėtume pamatyti keletą lagūnų, kuriose po ledinį vandenį braido flamingai, taip pat apžiūrėsime aktyvų ugnikalnį ir „akmens medį“ – taip vadinamą dykumoje esantį akmenį, kurio forma primena medį.

 

Taip pat skaitykite:

Bolivija: viešnagė Salvadoro Dali paveiksle (II dalis)

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.