Bolivija: viešnagė Salvadoro Dali paveiksle (II dalis)

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Kovo 08d.

Viešint Bolivijoje retai kada pavyks nusileisti žemiau, nei trys kilometrai virš jūros lygio. Mūsų kelionės po Ujunio (isp.Uyuni) apylinkes metu nuolat būdavome virš jūros „pakilę“ keturis – penkis kilometrus, tačiau matydami aplinką galvojome, jog esame gerokai aukščiau, gal net Mėnulyje.

Visi į Ujunį važiuoja dėl druskos ežero, net nežinodami, kad trijų dienų kelionės metu pamatys gerokai daugiau. Kai pamato viską, būna nustebinti. Taip atsitiko ir mums, atsikėlus ankstų antrosios dienos rytą ir po sočių pusryčių pasiekus pirmąjį sustojimą – aktyvų vulkaną. Ne, kalnas nesitaško lava ir nesvaido akmenų, tiesiog iš jo kraterio nuolat į dangų kyla dūmai.

Aplink mus gausu įvairiausių formų uolienų, vienos primena sustingusias į akmenį bangas, kitos – milžiniškus korėtus rutulius ar kitokias formas. Tolumoje stūkso rūkstantis vulkanas snieguota viršūne, dar toliau – bent dešimt kitų ugnikalnių. Esu įsitikinęs: jeigu Mėnulyje galiotų žemiški dėsniai, ten nuvykę turistai pamatytų kažką panašaus.

Šimto spalvų ežerai

Mūsų vairuotojas Franco nuvilia. Jis turėtų būti ir gidas, šį tą žinantis apie vulkanų susiformavimą, aplink esančias uolienas, kurios iš tikro yra suaušusi lava po ankstesnių išsiveržimų, netoliese plytinčių ežerų susiformavimo priežastis… Deja, Franco tik gūžčioja pečiais, išgirdęs panašius klausimus. Man tenka ištraukti iš atminties vidurinėje mokykloje įgytas gologijos žinias ir kolegoms papasakoti apie tai… ispaniškai. Viena sudėtingiausių misijų šios kelionės metu.

Kuo toliau, tuo labiau gailiuosi, kad geologija jau išdulkėjusi iš galvos. Šios srities mėgėjai ir profesionalai Ujunio apylinkes iš karto įsimylėtų dėl čia esančių mineralų gausos. Ujunis patiktų ir biologams, ypač paukščių stebėtojams. Tai suprantu atvykęs prie lagūnos, kurioje nerūpestingai braido gal trijų skirtingų rūšių flamingai. Taip sunkiai ir retai pamatomi paukščiai čia vaikštinėja vos už keliolikos metrų… Ką jau čia – Ujunio apylinkės patiktų kiekvienam, nes vaizdai čia keičiasi kiekvieną akimirką, vis labiau stebindami.

Privažiuojame prie pirmosios lagūnos ir puolame fotografuoti, kaip patrakę. Įspūdingai atrodo kitos pakrantės linija ir tolumoje esantys ugnikalniai – skaidriame vandenyje jie atsispindi taip, jog matai tą patį, tik apverstą aukštyn kojomis vaizdą. Ir flamingai, dešimtys rusvų paukščių lenktais kaklais ir snapais, kažko vis ieškančių lediniame lagūnos vandenyje. Flamingai čia įpratę prie turistų, jie pasibaido tik priėjus pernelyg arti vandens.

Nerimstantis Franco mus ragina važiuoti toliau, bet kaip tu atitrauksi vaizdų ištroškusius turistus nuo tokio grožio? Ogi paprastai – kitoje stotelėje pažadėdamas maisto ne tik akims, bet ir kūnui. Pietausime prie dar vienos lagūnos. Kai ją pasiekiame, pamatome dar ir vikunjų būrelį. Tai laukinės lamos, mūsų stirnų pusseserės, tik daug drąsesnės ir smalsesnės. Viešėdami Peru vikunjas matydavome dažnai ir gėrėdavomės jų elegancija, grakštumu ir drąsa. Vikunją nufotografuoti sunku, nes pajutusi besiartinantį žmogų ji pradeda bėgti tolyn, tačiau atsitraukusi toliau vėl atsisuka ir smalsiai žiūri į tave. Domisi.

Mūsų sutiktos vikunjos bailesnės, greitai išsilaksto. Lieka tik šimtai lagūnoje braidančių flamingų. Žinome, kad vaizdai nuotraukose kartosis, tačiau vis tiek fotografuojame taip ilgai, kad grįžus prie visureigio suprantame, jog mums skirta kepta vištiena jau atvėso. Nieko baisaus, bus tos vištienos…

Tą pačią dieną dar apžiūrime kelias kitas lagūnas, stebinančias savo spalvomis. Ant dugno esantys skirtingi mineralai suteikia vandeniui šimtų atspalvių gamą. Kartais net nesitiki, jog čia tikrai vanduo. Vaizdą užbaigia „akmens medis“ – keliolikos metrų aukščio korėtas akmuo, savo forma primenantis medį. Prisiekiu, esu tai matęs Salvadoro Dali paveiksluose, o dabar ir pats turiu progą viename iš jų apsilankyti.

Maudynės penkių kilometrų aukštyje

Antroji nakvynė šios kelionės metu jau kitokia. Patekome į vietoves, kur žmonės gyvena asketiškomis sąlygomis ir turistams siūlo beveik tą patį. Visa mūsų septynių žmonių grupė susigrūda į vieną kambarį, greta yra dar penki tokie kambariai. Visiems mums skirti vos du tualetai, dušų išvis nėra… Pastaroji naujiena yra didžiausia trauma su mumis keliaujantiems brazilams. Prieš pusmetį apsilankę Amazonėje supratome, jog brazilai dievina švarą ir maudynes. Per dieną keliaujant laivais jie bent tris kartus eidavo maudytis, o čia – teks gyventi vieną dieną be dušo. Bėda.

Bendrakelionius ramina viena mintis – rytoj kelsimės labai anksti, gal ketvirtą ryto, tada važiuosime pažiūrėti geizerių ir galėsime nusimaudyti greta jų esančiame baseine. Kai viešėjome Čilėje, sužinojome, kodėl geizerius lankyti reikia taip anksti – jų laukan purškiami garai yra patys gražiausi prieš patekant saulei.

Todėl nesimuistydami ketvirtą ryto lipame iš lovų ir net nepapusryčiavę lekiame žiūrėti geizerių. Pradeda brėkšti, kai horizonte pamatome dūmus. Privažiavome. „Tik neikit per arti, tapsite raganų užkandžiu“, – pavartodamas vietinį posakį mus perspėja Franco. Kur jau čia prieisi – pamatai tą kunkuliuojančią masę ir traukiesi atgal nemąstydamas. Ir dar tas supuvusio kiaušinio kvapas, sukeliamas iš žemės gelmių išmestų dujų… Neveltui brazilas Marko pareiškia, kad šiuo metu esame prie Žemės užpakalio ir galime pasižiūrėti, kaip mūsų planeta „perdžia“.

Prie geizerių sutinkame saulėtekį, negalėdami atsigėrėti saulės suteikiamomis spalvomis šiai vietovei. Po to – vėl į visureigį ir maudytis! Privažiuojame nedidelį baseinėlį, kuriame jau murkdosi drąsuoliai. Kas gi čia baisaus? Ogi lauko temperatūra. Žiemą Baltijos jūroje besimaudantys sveikuoliai tik numotų ranka, o man baisu – lauke temperatūra minusinė, o mes metus keliavome šiltai ir atpratome nuo lietuviškos žiemos orų.

Nugalėjęs baimę, galiausiai nusimetu rūbus ir įlendu į šiltą burbuliuojantį gamtos baseiną. Vandenį čia sušildo iš žemės gelmių pakilęs terminis vanduo. Negalima čia būti ilgai, nes dar laukia pusryčiai ir tolimesnė kelionė, tačiau jokiu būdu nenoriu lipti laukan. Vos įkalbu save šiam žingsniui po kokio pusvalandžio. Lauke dar šalčiau, todėl kuo greičiau šoku į rūbus ir bėgu reikalauti karštos arbatos.

Čia stebuklai baigiasi, nes visureigis apsisuka ir pajuda atgal, į Ujunį. Pakeliui dar aplankome Dali slėnį (pasirodo, ne mes vieni, čia viešėdami, galvojome apie žymųjį dailininką), pamatome keistų formų uolyną ir po kelių valandų kelionės pasiekiame kelionės finišą. Finalinė visos grupės nuotrauka, atsisveikinimas su naujais draugais ir bėgte marš savais keliais.

Dar tą pačią naktį paliekame Ujunį ir išvykstame į Argentiną. Mūsų laukia šalis, iš kurios tikimės ypač daug, tačiau apsilankę joje dar būtinai sugrįšime į Boliviją. Tai neįtikėtinas kraštas. Bandžiau jums apie tai papasakoti, tačiau tokius vaizdus, spalvas, bendravimą su indėnais, iš kojų verčiantį vėją ir virš ugnikalnių kylančios saulės spindulius į tekstą sudėti neįmanoma. Tai reikia tiesiog pamatyti pačiam.

 

Taip pat skaitykite:

Bolivija: viešnagė Salvadoro Dali paveiksle (I dalis)

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos