Čilė: gyvenimas prie ugnikalnio

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Kovo 21d.

Turistiniame Čilės Pukono (isp. Pucon) miestelyje yra keletas šviesoforų, tačiau vienas iš jų ypač svarbus. Jis įtaisytas ant miestelio savivaldybės sienos, greta gaisrinės. Žalia šviesa čia niekad neužgęsta ir ačiū Dievui – jei užsidegtų raudona, Pukone pradėtų kaukti sirenos ir visi gyventojai bei atvykėliai per kelias minutes turėtų palikti miestą. Tai reikštų, kad prabudo šalia esantis Vijarikos isp. Villarica) ugnikalnis.

Vijarika – aktyviausias Čilės ugnikalnis, visai greta Pukono miestelio. Iš jo viršūnės nuolat rūksta balti dūmai. Iš tolo jie atrodo tarsi nekaltas taikos pypkės dūmelis ar pirties garai, tačiau tik užlipęs ant ugnikalnio ir savo akimis pamatęs jo „akį“ bei išgirdęs duslų dunksėjimą gilumoje supranti, kad baltas dūmas – tik apgaulingas ramybės įspūdis.

Kopimas į beveik trijų kilometrų aukščio vulkaną – tik viena iš turistams siūlomų atrakcijų Pukone. Šis miestelis yra mažas Čilės turizmo rojus. Raftingas (plaukimas srauniomis upėmis su gumine valtimi), terminio vandens baseinai, jodinėjimas arkliais ar tiesiog vartymasis ežero paplūdimyje… Turistai čia gali patirti gausybę nuotykių, bet… neturi užmiršti prie savivaldybės degančio šviesoforo spalvos.

Pirmoji rimtesnė viršūnė

Kelionės po Pietų Ameriką metu jau ne kartą buvome pakilę į penkių kilometrų aukštį virš jūros lygio. Tai ypač paprasta padaryti viešint Bolivijoje, ko gero, aukščiausioje pasaulio šalyje. Trijų kilometrų aukščio Vijarikos ugnikalnis, palyginti, atrodo gana nedidukas, tačiau pasiryžę užlipti iki jo kraterio žinome, kad ši iškyla pareikalaus daug jėgų ir šio to mus išmokys.

Niekada su bendrakelione nesame į kalnus lipę patys, niekada neteko naudotis alpinistų įranga ir niekada nesame leidęsi nuo kalno tiesiog… ant užpakalių. Būtent taip reikės čiuožti nuo snieguotos Vijarikos viršūnės, jeigu ją pasieksime. Vis dėlto, ryžtamės naujam nuotykiui (kainuoja apie 180 litų kartu su galimybe vakare atsipalaiduoti terminėse voniose). Gidas pažada rytojui gerą orą, todėl susimokame ir nekantriai laukiame aušros.

Kitą rytą agentūroje gauname įrangos prikimštas kuprines ir mažas autobusėlis šešių turistų grupę nuveža į ugnikalnio papėdę. Šiuo metu esame pusantro kilometro aukštyje, dar tiek pat reikės užlipti per artimiausias keturias valandas.

Pirmoji kelio dalis nėra sunki. Zigzaguojame ant dulkėtos vulkano žemės turistų išmintu keliuku ir sparčiai kylame aukštyn. Po dviejų valandų priartėjame prie dūmijančios viršūnės tiek, kad ji atrodo ranka pasiekiama. Deja, čia yra viena svarbiausių kalnų pamokų – nesidžiauk per anksti. Prieš akis laukia sunkiausia dalis, todėl jeigu iš pradžių atrodė, kad likusius kelis šimtus metrų tiesiog užbėgsim, po dešimties minučių kvapas baigiasi ir tenka atsisakyti planų.

Gidas leidžia pailsėti ir netrukus duoda keletą patarimų, kaip lipti lėčiau, bet nesustojant ir nuosekliai judant į priekį. Jau pasiekėme sniegą, jis purus, todėl papildomos įrangos nereikia, galime lipti pasitikėdami į sniegą periodiškai įsmeigiamu kirtikliu. Netrukus baigiasi sniegas ir prasideda sustingusi magma – ankstesnių vulkano išsiveržimų (jų būta nemažai) išmesta ir sustingusi masė.

Po penkių minučių pasiekę viršūnę apsikabiname vienas kitą ir negalime patikėti, kad buvo taip nesunku. Nė karto neteko kristi ant žemės ir gailėtis, kad ryžomės šitai avantiūrai. Dabar turime pusvalandį laiko papietauti, pasiklausyti dunksėjimo kraterio gilumoje ir patys atsargiai žvilgtelime į šią smardžius sieros dūmus spjaudančią „pragaro virtuvę“. Drąsiausieji prieina prie pat krašto ir fotografuojasi. Deja, nuodingi dūmai greitai apsuka galvelę, todėl skubame leistis žemyn. Laukia smagiausia išvykos dalis.

Nuo kalno – ant užpakalių

Pirmiausiai apsirengiame neperšlampančius kostiumus, užsisegame tam tikrą „užpakalio apsaugą“ ir nusileidę iki pirmojo sniego pamatome bobslėjaus trasą šiek tiek primenantį takelį. Baisu. Takelio pabaigos nesimato, jis nubėga stačiu šlaitu žemyn, todėl atrodo, kad teks leistis (o gal kristi) iki pačios kalno apačios, kur miškas tave sustabdys. Rankose kirtikliai, tačiau pradėjęs slysti žemyn supranti, kad jie nelabai padeda stabdyti. Tada tiesiog atsiduodi likimui ir šokinėji per trasoje pasitaikančius sniego kalniukus vis greitėdamas ir kiekviename posūkyje stengdamasis išsilaikyti trasoje.

Galiausiai pirmoji trasa baigiasi ir paaiškėja, kad tai buvo visai nebaisu. Atvirkščiai – velniškai smagu! Net gana solidus verslininkas iš Čilės sostinės Santjago, čiuožiantis iškart už manęs, negali susilaikyti. „Tai kvailystė! Visiška kvailystė! Tokios kvailystės gyvenime dar nesu daręs! Bet man patinka!” – girdžiu jo šūkavimus, drumsčiančius kalnų tylą. Kita vertus, reikia pritarti – tokia smagi kvailystė gyvenime retai pasitaiko.

Nusileidus vienu takeliu reikia kiek paeiti iki kitos trasos ir tada vėl leistis žemyn. Įsidrąsinę vis dažniau pakeliame akis į viršų ir galime grožėtis aplinka. Apačioje plytintys ežerai, miškai, Pukono miestelio stogai ir aplink esanti kalnų grandinė su kitų ugnikalnių viršūnėmis – vien dėl to buvo verta lipti taip aukštai. Įsidrąsinęs vieno čiuožimo žemyn metu išsitraukiu fotoaparatą ir įamžinu dalį to, ką mato akys. Taip, tai tikrai nuostabu.

Leidžiamės ant užpakalių iki paskutinio sniego lopinėlio, taip sutaupydami gal valandą laiko. Kai pasiekiame dulkančią vulkano žemę, lieka tik nusimesti neperšlampančius rūbus ir per pusvalandį nusileisti žemyn iki laukiančio autobusiuko. Grįžę į Pukoną dar gauname po stiklinę alaus į rankas ir kartu su linksmuoliais gidais turime sudainuoti „Cumpleaño feliz“ (ispaniškas „Su gimimo diena“ variantas) mūsų vairuotojui Don Pedro. Visų nuotaika puiki, tačiau ir nuovargio veiduose nepaslėpsi. Todėl su nekantrumu laukiame vėlyvo vizito į terminio vandens baseinus.

Kitos Pukono pramogos

Dar tą patį vakarą nuvykstame į Los Pozones terminius baseinus, kur vandenį šildo žemės gelmių vanduo. Per tris valandas garuojančiuose šiltuose baseinuose nuplauname visas kelionės dulkes ir vos neužmiegame. Baseinus mėgsta ir turistai, ir vietiniai gyventojai, tačiau sutemus didelio žmonių antplūdžio nėra, todėl galime į valias mėgautis trisdešimties laipsnių šiltumo vandeniu ir stebėti milijonais žvaigždžių papuoštą dangų.

Kita diena prabėga ramiai. Išbandome Pukono paplūdimio pramogas. Čia irgi yra beveik viskas: vaikai plūduriuoja virš vandens dideliuose guminiuose kamuoliuose, suaugusieji irstosi baidarėmis, bando stoti ant banglenčių, vairuoja vandens motociklus ar katerius. Diena prabėga nepastebimai, palikdama tik malonų raumenų nuovargį ir saulės nurausvintą odą.

Vieno dalyko pasigendame – lietuviško pajūrio smėlio. Pukono paplūdimys nusėtas ežero susmulkintais vulkaninės kilmės akmenukais, todėl gulėdamas ant jų jautiesi tarsi iškylautum žvyro karjere. Tačiau tada pasižiūrį į saulės glostomo ežero mėlį, atsisukęs pamatai kitoje pusėje ramiai dūmijantį ugnikalnį ir supranti, jog gyventi yra labai gera.

 

Taip pat skaitykite:

Čilė: mėnulio slėnis ir mirę miestai

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.