Čilė: Valparaiso menininkai ir Santjago verslininkai

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Kovo 15d.

Atvykti į Čilę ir neaplankyti Valparaiso – beveik nusikaltimas. Tai vienas įdomiausių Pietų Amerikos miestų, žavintis savo laisve, daugiau nei šimtą metų skaičiuojančiais keltuvais, per naktį krykštaujančiais jūros paukščiais ir kažkokia nepaaiškinama ramybe. Netoliese esanti sostinė Santjagas – visiškai kitokia, tačiau jos šurmulingas gatvių gyvenimas irgi vertas dėmesio.

Į Valparaisą atvykstame iš Argentinos, per naktį įveikę pilnaties apšviestų Andų kalnų grandinę. Iš karto susirandame geraširdį taksistą, kuris užuot nuvežęs į mums svarbų rajoną ir palikęs, vežioja paryčiais po įvairius viešbučius tol, kol randame laisvą kambarį už tinkančią kainą. Šeimininkė iš kambario išveja akivaizdžiai nepatenkintą katiną (savaime suprantama, vėliau jis pridergs prie pat durų), užregistruoja naujus atvykėlius ir primena, jog netrukus bus pusryčiai. Deja, išvarginti naktinės kelionės užmiegame taip ir nepapusryčiavę.

Pro langus girdisi paukščių krykštavimas, o nuo jūros atpūstas vėjas neleidžia temperatūrai įkaisti, todėl netgi vidurdienį būdami kambaryje jaučiamės puikiai. Tokiu metu mieste įsivyrauja siesta ir beveik niekas nebedirba – tiesiog per karšta. Tik vakare, saulei jau pajudėjus link horizonto, įstaigos vėl atsidaro ir veikia iki vėlaus vakaro. Tada galima pradėti ir nuodugnesnę Valparaiso gatvių apžvalgą.

Menas ant kiekvienos sienos

Trys labiausiai verti dėmesio Valparaiso rajonai yra „Cerro Concepcion“, „Cerro Alegre“ ir „Cerro Bella vista“. Tai trys kalvos, ypač mėgstamos turistų. Bene populiariausia iš jų yra „Concepcion“, kuri primena mūsų Užupį, nes čia kiekvienoje gatvėje gausu meno.

Ant sienų pasitinka puikūs vietos menininkų piešiniai, namai šviečia visomis vaivorykštės spalvomis, o parduotuvės, regis, rungtyniauja, kuri iškrės ką nors įdomesnio. Prie vienos parduotuvės randame vaikišką vežimėlį iš kurio kyšo spalvingai nudažytos plastmasinės manekenės kojos, gretimas „Dviračio“ viešbutėlis pasitinka virš durų pakabintu tikru dviračiu, kiek toliau esantis restoranas greta langų pasistatė mėlyną gėlių pilną vonią… Vaikštai stačiomis rajono gatvelėmis ir tiesiog privalai nuolat grožėtis.

„Alegre“ kalva ypač mėgstama taupiau keliaujančių turistų, nes čia gausu pigesnių viešbutėlių ir kiekvienai kišenei tinkančių kavinių. Gyvenimas čia šurmuliuoja nuo sutemų iki aušros. „Bella vista“ kalvos pavadinimas jau žada gražią uosto ir miesto panoramą (isp. bella vista – gražus vaizdas). Į kalvas galima užlipti, važiuoti automobiliu arba pasirinkti įdomesnį būdą – keltuvus.

Iškart po siestos keliaujame prie vieno populiariausių keltuvų ir tenka stoti į nemažą eilę. Gal penkiasdešimt žmonių laukia, kol galės sumokėti simbolinį poros litų mokestį ir pakilti geltonoje kabinoje į viršų. Kai ateina mūsų eilė, sulipame į stačiais bėgiais važinėjantį namelį ir laukiame. Netrukus subarška grandinės, keltuvo trosai įsitempia ir namelis trūkteli į viršų. Pusiaukelėje prasilenkiame su kitu nameliu, grįžtančiu iš viršaus. Netrukus patys pasiekiame viršūnę.

Čia iš kelių šimtų metrų aukščio galima pamatyti, kodėl Valparaisas yra ypatingas miestas. Prieš akis – puiki įlanka, kurios vaizdo visai negadina čia esantis didelis uostas. Milžiniški kranai tarsi kaladėles dėlioja šimtus tonų sveriančius konteinerius, atkeliavusius iš Hamburgo. Greta savo eilės laukia dar keli krovininiai laivai, tačiau nėra to uostams būdingo triukšmo, purvo ir nesaugumo jausmo. Visa tai suvalgo miesto gatvės.

Mums taip patiko ropoti į kalną keltuvais, kad šią pramogą išbandėme dar kelis kartus. Malonioms tetulėms sumokėję po kelis šimtus čilietiškų pesų netrukus jau girgždėdavome į viršų ir išėję laukan akimis rydavome vis naujas miesto gatvių meno detales.

Mus nuolat lydėdavo bent keli šuniukai. Jų Valparaise yra tikrai daug. Nežinau, ką reiškia gyventi be šuns, nuo pat vaikystės aplink mane lakstydavo vokiečių aviganiai ar paprasčiausi kaimiški mišrūnai. Vėliau šią maniją perdaviau ir savo draugei bendrakelionei, todėl keliaujant nuolat atkreipiame dėmesį į šunis. Jie irgi nebyliai supranta, kad mums patinka, taigi beveik visą laiką esame apsupti linksmo šokinėjimo, vizginamų uodegų ir draugiško šuniško atsidavimo.

Sostinė yra sostinė

Valparaisą paliekame nenoromis – čia buvo gera nieko neveikti, ilgai miegoti jaukaus viešbučio kambaryje ir vaikščioti meniškomis gatvelėmis. Tačiau po penkių dienų pajuntame, jog atėjo metas judėti toliau, į Čilės sostinę Santjagą. Ji visai netoli Valparaiso, todėl neužtrunkame ir autobusas mus greitai išlaipina pagrindinėje miesto autobusų stotyje.

Netrukus randame viešbutį greta centro. Kambariai atrodo baisokai – apsilaupę sienų dažai, kilogramai dulkių, neaiškūs kaimynai už sienos. Vis dėlto, suvilioti nepadoriai mažos kainos ir geros lokacijos, pasiliekame čia kelioms dienoms. Jeigu ne reikalai, kuriuos privalėjome susitvarkyti (kelių daiktų išsiuntimas Lietuvon, kelių prekių įsigijimas specializuotose parduotuvėse, fotoaparatų tvarkymas ir pan.), Santjage tikriausiai būtume praleidę mažiau laiko.

Dabar jaučiamės pabuvę čia pakankamai ir įvertinę šio miesto privalumus. Pirmiausia – dydis. Tai megapolis, didelės šalies didelė širdis. Pavargsti, kol įveiki porą kvartalų. Antra – pastatai. Nors kai kurie yra nukentėję po žemės drebėjimų ar kitų negandų, Santjage vis dar galima pamatyti tiek įmantrios architektūros, kad pradedi svarstyti ar iš tikro esi Čilės sostinėje, o ne kokiame Niujorke ar Londone.

Na, ir trečias akcentas – judėjimas. Paskutinį kartą tiek „švarkuotų“ skubančių žmonių matėme Kolumbijos sostinėje Bogotoje prieš pusmetį. Santjagas netgi kažkuo priminė Bogotą – tikriausiai savo erdvėmis, dideliais statiniais ir nesibaigiančiomis kvartalų džiunglėmis.

Kita vertus, pamatęs keletą centrinių rajonų supratau, kodėl Santjagas vadinamas vienu gražiausių Pietų Amerikos miestų. Jis turi charizmą, gatvėse yra ne tik beveidė minia, skubanti išleisti ką tik uždirbtų pinigų – čia yra gyvybės. Santjagiečiai mėgsta linksmintis, leisti vakarus baruose ir lauko kavinėse, pramogauti ir džiaugtis.

Galbūt todėl viešėdami Santjage nuolat jautėmės gerai, patogiai ir saugiai, tačiau išvažiuodami neliūdėjome. Santjagas yra sostinė, didelis, masyvių pastatų ir žmonių masės centras. Čia smagu, tačiau mums kur kas labiau patinka maži miesteliai, kur žmonių mases pakeičia asmenybės, o mokant už paslaugas nereikia mokėti ir už tai, kad esi labai reikšmingoje vietoje. Todėl nusitaikome į ežerų regione esantį Pukono (isp. Pucon) miestelį ir per porą dienų gerokai priartėjame prie Pietų Amerikos „uodegos“ – Patagonijos.

 

Taip pat skaitykite:

Peru: Kalėdos Maču Pikču šešėlyje

Peru: snieguotos Andų viršūnės

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos