Dveji metai Amazonės miškuose su anakondomis ir aligatoriais

Autorius: Lina Balsytė | Kelionių manija , 2010, Lapkričio 04d.

Daugiau nei 150 tūkst. rūšių augalų, 75 tūkst. rūšių medžių, 30 mln. rūšių vabzdžių, 2 000 rūšių paukščių ir žinduolių, tarp kurių – jaguarai, laukinės kiaulės, tinginiai, aligatoriai, smaugliai, anakondos, gėlavandeniai delfinai, raudonosios aros, sakalai – ir vos vienas gyventojas 1 kvadratiniame kilometre. Visa tai – Amazonijos regionas, turintis daugiau gyvūnų ir augalų rūšių nei bet kuri kita pasaulio vieta.

Amazonės atogrąžų miškai yra patys didžiausi Žemėje, jie pagamina 20 proc. pasaulio deguonies, todėl neretai yra vadinami „Pasaulio plaučiais“. Šie miškai driekiasi trijose valstybėse. Tarp miškų vinguriuoja įspūdinga,  6280 kilometrų ilgio Amazonės upė. Milžiniški Amazonijos plotai iki šiol Žmogui neatskleidė visų savo paslapčių – neištyrinėtos čia dar liko didžiulės teritorijos.

Jau kurį laiką pasaulio bendruomenė susirūpinusi žvelgia į šį regioną, mat pastarąjį dešimtmetį Amazonės atogrąžų miškams iškilo grėsmė. Skaičiuojama, kad iš daugiau nei 10 mln. vietos gyventojų šiuo metu čia liko mažiau nei 200 tūkst. Buvęs Didžiosios Britanijos kariuomenės kapitonas, 34-erių Edas Staffordas atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį ir išreikšti savo susirūpinimą dėl atogrąžų miškų naikinimo nusprendė išskirtiniu būdu: 2008 metų balandį susikrovęs daiktus į kuprinę, jis pradėjo dvejus su puse metų trukusią kelionę atogrąžų miškais, palei Amazonės upę.

 

Kojomis – 6400 kilometrų

Šių metų rugpjūtį Brazilijoje pasibaigusi 859 dienas dienas trukusi Edo kelionė – pirmoji tokio pobūdžio kelionė Amazonijos regione žmonijos istorijoje. Ekspediciją britas pradėjo nuo Amazonės žiočių, esančių Peru Anduose. 2008 metų liepą, praėjus keturiems mėnesiams nuo kelionės pradžios, prie jo prisijungė Peru miškų darbuotojas Gadielis Sachezas Rivera, arba Cho. Iš pradžių ketinęs tik padėti pereiti Edui per pavojingą teritoriją savo gimtinėje, Cho galiausiai nusprendė prisijungti prie likusios brito ekspedicijos.

Per daugiau nei dvejus metus trukusią kelionę vyrai išgyveno daugybę įvairių emocijų ir akimirkų. Jie susidūrė ne tik su ne visada draugiškais vietos gyventojais, bet ir su kelionę apsunkinusiomis angimis, elektriniais unguriais, anakondomis, uodais, skorpionais…

Pasibaigus kelionei, išplatintame pranešime Edas rašė esąs pavargęs ir laimingas labiau, nei kada nors anksčiau savo gyvenime. „Išgyvenome labai rimtas situacijas. Buvo atvejų, kai nuoširdžiai baiminomės dėl savo gyvybių, tačiau niekuomet nemąstėme apie galimybę pasiduoti. Tai, kad visi mums sakė, jog mūsų tikslas neįmanomas, tik dar labiau mus uždegė“, – tvirtino vyras.

„Iš pradžių buvo baisu, tačiau ekspedicijos metu viskas keitėsi. Kadais paslaptinga ir pavojinga teritorija mums tapo vieta, kurioje mes jaučiamės saugūs. Niekada neturėjome tokių atpalaiduojančių vakarų, kaip tuomet, kai sėdėdavome džiunglių viduryje prie laužo. Amazonės miškai mums dabar nėra baisi vieta. Ji mums graži. Mes šią vietą įsimylėjome ir ji mums yra tarsi namai“, – tvirtino britas.

Nepaisant to, nei Edui, nei Cho išvengti nelaimių nepavyko. Britas pasigavo odos ligą, Peru pilietis pasidarė nemažą žaizdą su mačete. Visgi sudėtingiausi dalykai ekspedicijoje, pasak jos dalyvių, buvo kiti. „Nors visi tikisi, kad pasakysiu, jog sunkiausia buvo susidurti su vietos gyventojais, sutikusiais mus su į mūsų krūtines nukreiptomis strėlėmis, iš tiesų man tai nebuvo sunkiausia kelionės dalis. Pavojingomis akimirkomis gelbsti adrenalinas, padedantis gan nesudėtingai įveikti tokias akimirkas“, – rašė britas.

Pasak jo, sudėtingiausia buvo kasdienybė: kuprinės svoris, nepakankamas maistas, nuolatinis uodų sukandžiojimas… „Mažytės smulkmenos, į kurias dviejų dienų kelionėje greičiausiai nė neatkreiptum dėmesio, tapo tikru iššūkiu dvejų metų ekspedicijoje“, – kalbėjo Edas.

Užbaigęs ekspediciją buvęs karys tvirtino įsipareigojęs Amazonijos regionui likusiam gyvenimui ir ketinąs ir toliau pasauliui garsiai skelbti apie šiam Žemės lopinėliui gresiantį pavojų.

 

amazone3.jpg

 

Džiunglėse – kompiuteris ir internetas

Kelionės metu Edas, naudodamasis savo nešiojamu kompiuteriu ir satelitiniu internetu, rašė internetinį dienoraštį. Štai keletas brito užrašų, atspindinčių vieną iš įprastinių jo ir Cho ekspedicijos dienų. Šie užrašai buvo išpublikuoti naujienų tinklalapyje CNN.

„Prabundu jau prašvitus, prieš 6 val. ryto. Pirmiausiai pasiimu savo vitaminų dėžutę, kabančią virš hamako. Išlipęs iš lovos per rūką einu pasižiūrėti, ar Cho jau prabudęs ir ar jau kuria laužą. Jei taip, greičiausiai eisiu prie upės patikrinti tinklo – galbūt rasiu užkibusių žuvų. Tokį ankstų rytą upės vanduo vis dar šaltas, todėl įbridimas į ją iki juosmens yra gan grubi dienos pradžia.

Pasigaminame menkus pusryčius, kuriuos užgeriame saldžia kava. Tuomet susipakuojame savo mantą ir apie 7:30 val. mes jau pasiruošę judėti pirmyn.

Su Cho nuolat keičiamės vietomis – 25 minutes priekyje su mačete rankose eina vienas iš mūsų, kitas 25 minutes – kitas. Kelionės ritmas atrodo štai taip: einame 50 minučių, po to 10 minučių ilsimės ir galiausiai vėl kylame į kelią.

Kai išsiskiriame poilsiui ir kiekvienas sukrentame ant savo daiktų, kurį laiką žiūrime į žemę ir bandome sukaupti jėgas, kad galėtume vienas su kitu pabendrauti. Kartais tai taip ir nenutinka ir mes nekalbam ištisą dieną. Ne todėl, kad pyktumėmės, tiesiog esame visiškai išsekę.

Nepietavę, apie trečią valandą dienos pradedame ieškoti vietos, kur galėtume pasigauti žuvies. Svarbiausia surasti vietą, kur vanduo neteka tokiu pašėlusiu greičiu. Smagu pasigauti piranijas – jos turi nemažą kiekį sultingo balto minkštimo.

Vis tik šįkart pasiekti upės mums nepasiseka. Tai juk tiriamoji kelionė ir mes nežinome, kas mūsų laukia priekyje. Žemėlapiai, kuriuos turėjome, buvo beverčiai – jie skirti lėktuvų navigacijai. Taigi vietoj to dabar vadovaujamės „Google Earth“ informacija. 

Kai neturime vandens, negalime nusiprausti, atstatyti savo kūnuose vandens balansą ar normaliai pasigaminti maistą. Tuomet laukia sunki sulaužyto miego naktis hamake. Nemalonu.

Prausiamės, kai tik galime – jei yra galimybių, stengiamės kiekvieną vakarą. Skalbiame ir drabužius, kuriuos vilkėjome dieną. Jei to nedarytume, labai greitai juos tektų išmesti. Čia gausu bakterijų, o drėgmė neleidžia įvairiems sužalojimams, net ir patiems mažiausiems, labai greitai užgyti. Taigi higienos laikymasis čia gyvybiškai svarbus.

Tuomet užkaičiame katiliuką vandens kavai, suvalgome šiek tiek maisto likučių (kai pasiseka, ir žuvies) ir sėdime bei kalbame apie savo svajones po ekspedicijos, kai ir vėl prasidės įprastinis gyvenimas. Tuomet įlipame į savo hamakus. Juos užsisakiau Kolumbijoje. Jie turi tinklelius nuo uodų ir kitų privalumų.

Ketinu atsakyti į gautus elektroninius laiškus ir iš fotoaparato į kompiuterį persirašyti nuotraukas, kurias nufotografavau dienos metu. Ketvirtadienis – internetinio dienoraščio įrašo diena, taigi visiems, sekantiems mūsų kelionę, apibendrinu prabėgusią savaitę.

 

amazone1.jpg

 

Iki šiol bemaž įsimintiniausia kelionės akimirka – tai 2008 metų balandis, kai stovėdamas prie Amazonės upės žiočių žvelgiau į šią upę ir žinojau, kad ateinančius dvejus metus praleisiu keliaudamas palei ją. Šis žinojimas ir slėgė, ir teikė džiaugsmo.

Tuo tarpu pati maloniausia akimirka galbūt net nebuvo tokia įspūdinga. Sykį su Cho ėjome dar Peru teritorijoje. Vietos gyventojai mūsų atžvilgiu buvo nusiteikę nepalankiai: žvelgė į mus įtartinai, agresyviai arba mūsų tiesiog bijojo. Mitai apie nelegalią prekybą žmogaus organais čia labai paplitę, o vietos žmonių išsilavinimas yra gan ribotas.

Saulei leidžiantis artėjome prie vieno džiunglių miesto, kai prie manęs netikėtai prisijungė pagyvenusi moteriškė su savo anūke. Jos pradėjo su manimi bendrauti ir maždaug penkerių metų mergaitė įsikibo man į ranką. Laimingos jos mus lydėjo tol, kol pasiekėme miestą, nepaisant to, kad tuo metu jau buvo visiškai sutemę.

Ciniška, pamaniau, kad jos paprašys mūsų pinigų arba maisto, tačiau kai atvykome į vietą, jos nusišypsojo, paspaudė mums rankas, palinkėjo sėkmės ir aklinoje tamsoje pradėjo eiti namų link, kurie buvo už kelių kilometrų. Jos su mumis ėjo tiesiog iš geros valios. Ir tuo metu, kai geros valios aplink labai trūko, iš susijaudinimo aš beveik apsiverkiau.

Kelionėje buvo akimirkų, kai beveik verkiau ir kai juokiausi. Pavyzdžiui, vieną vakarą, apie 22 val., Cho tėškėsi ant žemės, kai stulpai, prie kurių jis buvo prisirišęs savo hamaką, lūžo perpus. Iš pradžių išsigandau, kad jis galėjo susižeisti, nes ne iš karto atsakė į mano šauksmą. Tačiau Cho bandė prisiversti prabusti ir išsiraizgioti iš hamako. Galiausiai jis taip pat juokėsi!

Kelionei artėjant į pabaigą, kasdienė rutina – atsikėlimas, drėgnų drabužių apsivilkimas – darėsi vis sunkesnė. Labiausiai eikvojosi ištvermė – tiek emocinė, tiek fizinė. Buvau sukrėstas, kaip stipriai priklausiau nuo kitų žmonių ir kaip man padėjo tų žmonių, kuriuos sutikau kelionėje, dosnumas.

Pastarąsias 840 dienų gyvenau ir kvėpavau Amazone, pačia nuostabiausia vieta mūsų planetoje. Niekuomet nepamiršiu savo dvejų su puse metų ėjimo šios įspūdingos upės krantais. Buvo pavojų. Cho ir aš per šį laikotarpį patyrėme daugiau, nei žmonės išgyvena per visą savo gyvenimą. Tačiau stipriausi prisiminimai, kuriuos parsivešiu namo, tai bus mano artima bičiulystė su Cho, kuris man dabar yra kaip brolis, žmonės, kuriuos susitikome ir gyvenimas, kurį gyvenome“.

 

amazone4.jpg

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos