Dviese Azijoje: devyni mėnesiai savęs

Autorius: Raminta Žalkauskaitė | Kelionių manija , 2010, Vasario 19d.

Praeitų metų pabaigoje keliautojai Aistis ir Rita baigė savo devynių mėnesių kelionę po Pietryčių Aziją. Kelionės metu savo įspūdžiais jie dalinosi internetinėje erdvėje. Čia surinkti atsakymai į klausimus, kuriuos porelė dažniausiai girdi sugrįžusi iš kelionės.


Kaip sugalvojote tokią kelionę?


Draugė Vilma apskrido aplink pasaulį. Iš jos sutiktuvių vyninėje „In Vino“ raudonose lūpose abu parsinešėme sprendimą: „mes irgi norim… bet kiek kitaip… ane?“ Po to Rita nupirko knygą, kaip tokią kelionę organizuoti, o aš jai pasakiau „Gali važiuot viena. Aš turiu ką veikt darbe. Kvaila viską mesti…“

Dabar aišku, kad kvaila būtų buvę palikti status quo. Nuo minties iki kelionės praėjo 2,5 metų.


Kiek laiko keliavote ir kur buvote?


Pietryčių Azijoje keliavome 9 mėnesius. Dar vieną mėnesį po kelionės lankėme gimines Lietuvoje. Taigi mūsų karjeros pertrauka truko 10 mėnesių. Maršrutas: Tailandas – Kambodža – Laosas – Vietnamas – Malaizija – Singapūras – Indonezija – Malaizija – Filipinai – Malaizija – Tailandas – Berlynas – Lietuva.


Kuri šalis labiausiai patiko?


Teisingiausias atsakymas yra tas, kad į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Visos šalys turi to, kas mums patiko ir to, ko nepakentėm. Tačiau abu sutariame, kad atsakymas į klausimą „kuri šalis ar miestas patinka labiausiai, kur jautiesi geriausiai“ pirmiausia priklauso nuo to momento vidinės būsenos. Juk visą džiaugsmą, skausmą, laimę ir nelaimę mes nešiojamės su savimi. Kokios būsenos atvyksti į vietovę, tokią etiketę paprastai jai ir užklijuoji.

Pavyzdžiui, gražioji Flores sala Indonezijoje. Mes turime pakankamai faktinių įrodymų, kad sumaltume jos reputaciją į miltus ir ištrintume iš žemėlapio bent keliems keliautojams tai tikrai. Tačiau, kai pasižiūrime, kokios būsenos mes keliavome po Flores, suprantame, kad ne ji yra vengtina, o mes tuo metu buvome fiziškai pervargę ir emociškai persisotinę.

Esant tokios būsenos reikia sėdėti namie ir žiūrėti geriausius pasaulyje meninius ir dokumentinius filmus, gerti subtilaus skonio ir kvapo arbatas ir gaivius vaisių kokteilius, o ne trankytis po patrauklią ir nuotykių pilną salą, kuri iš tavęs prašo tik trupučio tolerancijos. O tu jos neturi. Nė lašo.

Arba Nha Trang (tariasi Nya Čiang) miestas pietų Vietname. Tragedija. Betono monstras. Blogiausio skonio kurortinė kekšė pilna blogiausio skonio atostoginių turistų ir pabarstyta vietiniais miunchauzenais, pasakojančiais blogiausio skonio graudžias istorijas apie savo draugystę su JAV kariuomene per pilietinį karą ir žiaurų komunistų kerštą po jų pergales.

Bet mes Nha Trange mėgavomės gyvenimu. Turėjome didelį šviesų kambarį ketvirtame aukšte su visai neblogu vaizdu į rytus. Maudydamiesi Pietų Kinijos jūros sūriose bangose pasitikdavome saulę, o kai po pusvalandžio ji jau pradėdavo nuožmiai kepinti, eidavome pusryčiauti pas mažutę susikūprinusią vietnamietę, kuri sutaisydavo mums geriausius pasaulyje Pho Bo makaronus su sultiniu bei prieskoniais ir pavaišindavo šalta arbata. Ir viskas už vieną dolerį. Po pusryčių grįždavome miegoti. Ir taip savaitę. Tobulos dienos bjauriame mieste.

Na, bet jei paspausite mus ir vėl smeigsite neatremiamą „tai visgi, kuri…?“, tuomet atsakysime – Tailandas. Už tai, kad jis paprastas, mielas, gražus, skanus, kvapnus ir pigus. Po to Indonezija ir Filipinai. Kas nepatiko? Kambodža (beje, ji daug kam labai patinka), nes khmerai ir toliau vieni kitus žudo. Tiesa, dabar jau nebe fiziškai, o finansiškai; nes jie myli pinigus, o ne žmones „jei neturi pinigų, ko čia atvažiavai“.

Šalis, kuriose buvome, vertindavome pagal keturis kriterijus. Iš pradžių nesąmoningai, o po to supratom, kad kalbėdamiesi nuolat aptariame tuos pačius keturis dalykus. Taip jie tapo mūsų vertinimo kriterijais: a) gamta, b) emocinis komfortas (bendra atmosfera šalyje ir bendravimo su vietiniais emocinis paprastumas), c) infrastruktūra (keliai, viešbučiai, valgyklos, pramogos), d) kaina (kainos ir kokybės santykis).

bankokas.jpg


Ką egzotiško valgėte?


Egzotiško maisto vengėme. Aš vengiau, nes mano skrandis silpnas, o Rita – nes jos skrandis būtent dėl to ir yra stiprus. Egzotiškiausia, ką valgėme, buvo šilkverpių lervos Laoso džiunglėse pakeliui į Akha genties kaimą. Nieko ypatingo. Grynas baltymas.

Filipinuose Rita užsisakė sriubos su „amžiaus kiaušiniais“ – irgi nieko ypatingo, tik šimtą dienų fermentuoti kiaušiniai, kurių skonis nepakito, tik spalva. Jie buvo juodi.

Mums visiškai pakako egzotikos, kurią teikia tradicinis Pietryčių Azijos maistas – Tailando sriubos, kariai, salotos, springrolsai, Malaizijos indų maistas, kinų laksos, pyragėliai ir desertai, gausūs vaisiai (čia egzotikos buvo į valias ir išvaizda, ir skoniu, ir spalva).


Kas paliko didžiausią įspūdį?

Įspūdžių parsivežėme be galo daug. Juokaudami savo įspūdžius vadiname „uogiene“. Prisivekavome jos į atminties stiklainius tiek, kad neiškopinėsime iki gyvenimo pabaigos. Visi šie įspūdžiai yra „didžiausi“. Argi galime juos diskriminuoti įvardindami, kuris geresnis, o kuris silpnesnis:

  • Saulėtekiai kalnuose, miestuose, jūroje;
  • Saulėlydžiai kalnuose, miestuose, jūroje;
  • Rytą giedantys budistų vienuoliai;
  • Rytą giedantys musulmonai;
  • Vėjas plaukuose lekiant motoroleriu;
  • Pasididžiavimas savimi po gerai pavykusių derybų;
  • Šviečiantis planktonas po vandeniu naktį maudantis už 20 km nuo pusiaujo;
  • Kaip baltas diržas ryškus Paukščių takas;
  • Kokoso palmė;
  • Vėžlys puotaujantis 3 metrų gylyje ir pakylantis įkvėpti oro;
  • Koralinis rifas – povandeninis metropolis, kurio dramos nenusileidžia žmonių kuriamoms miestuose;
  • Ryklys;
  • Savo lizdą ginanti žuvis;
  • Mazuto dėmės po vandeniu;
  • Autobusas, krentantis nuo kelio;
  • Būti kartu 24 val. per parą, iš pradžių stebintis, kaip čia mes nenusibostam vienas kitam, o po to mėgaujantis;
  • Borneo džiunglės naktį.

Tai tik maža dalis. Bet jau ir tiek pakanka, kad susidarytumėte vaizdą apie tai, kokių įspūdžių prisikonservavome potyrių žiemai, jei kada tokia netyčia pamėgins užsukti į mūsų gyvenimus.

halong.jpg


Kiek išleidote pinigų?


Kelionės biudžetas mėnesiui dviems žmonėms – 4.000 litų. Įtariame, kad po šio atsakymo daug kas suskaičiuos galutinę sumą ir liūdnai pasvarstys apie jos dydį. Prieš skirdami mums kokį nors epitetą ar paskelbdami nuosprendį savo ateičiai, prisiminkite, kad už pinigus kiekvienas perkame tai, ko labiausiai trokštame.

Mes negalėjome tų pinigų išleisti naudingiau, nematom jokios kitos srities, kam galėtume tuos pinigus skirti. O dėl sumos… ji ir mums didelė. Mes ją kaupėme 2,5 metų. Be to, mums pasisekė, kad Europos Centrinis bankas sumažino palūkanas paskoloms. Jokio stebuklo. Tik noras, veiksmas, kantrybė. Ir truputį sėkmės. O sektis gali visiems be išimties, jei sėkmę ne baidai, o mokaisi ją prisijaukinti.


Ar buvo baisu?


Baisu ne. Bet buvo neramu dėl įvairių dalykų. Pavyzdžiui, palikti rutiną Lietuvoje, būti priklausomiems nuo jauniklio idioto autobuso vairuotojo kalnų kelyje, be sustojimo viduriuoti 5 dienas. Bet tai normalu. Kas sako, kad nejaučia baimės arba nerimo, yra melagiai. Nerimauti negėda. Gėda atsisakyti gyvenimo vardan galimybės ramiai nerimauti.


Kaip ten kainos?


Neįtikėtinai žemos. Už nakvynę mokėdavome 11-25 litus (net ir geriausiose vietose su vaizdu į jūrą), maistas visai dienai kainuodavo iki 30 litų dviem žmonėms. Geras maistas. Toks Lietuvoje kainuoja iki 15-kos kartų brangiau. Žodžiu, pragyvenimas Pietryčių Azijoje yra gerokai pigesnis, negu Lietuvoje. Turbūt todėl čia atvažiuoja krūvos europiečių, pradeda verslus arba tiesiog gyvena ir leidžia savo santaupas arba pensijas. Įsivaizduokit – pensija prancūziška, gyvenimo kaštai – tailandietiški. Rojus. O čia dar ir draugė atsiranda, kuri tavimi rūpinasi, kaip jokios prancūzės savigarba neleistų. O tu atsidėkodamas padedi ir draugei, ir visai jos giminei. Bet OK, klausimas buvo ne apie tai…


Kokie ten žmonės?


Geri. Neturtingi, linksmi, šeimyniški, geriantys, besiskundžiantys, korumpuoti, žiaurūs, nepakantūs, padedantys, rūpestingi, neatsakingi, tinginiai, miegaliai, nevalos, protingi, subtilūs, giliai tikintys. Rasi, ko tik nori. Net lietuviškos melancholijos siauraakiame išsišovusiais skruostikauliais azijietiškame veide galima įžiūrėti. O apibendrinti, kad ten kažkuo geresni ar kažkuo blogesni, ar ne, neįmanoma. Sutikome labai įvairių. Apibendrinti reikštų kažkuriuos nuskriausti.


Parengta pagal keliautojų pasakojimus iš kelionės ir informaciją, pateiktą svetainėje http://dvieseazijoje.blogspot.lt/

 

Taip pat skaitykite apie kitas ilgalaikes keliones:



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.