Ekvadoras: sudėtingiausias geležinkelis ir gražiausias miestas | Kelionių manija

Ekvadoras: sudėtingiausias geležinkelis ir gražiausias miestas

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Gruodžio 14d.

Keliaujame po Pietų Ameriką jau pusmetį, tačiau dar niekad šios kelionės metu nesėdėjome traukinyje. Vis autobusai arba laivai… Viešėdami Ekvadore pagaliau radome galimybę pavažiuoti traukiniu, tačiau jo viduje pasėdėti taip ir neteko – visą laiką tupėjome ant vagono stogo.

Taip elgėmės ne todėl, kad neturėtume pinigų bilietui ar ieškotume ypatingų nuotykių. Mūsų pasirinkta traukinio atkarpa nuo Riobambos miesto iki Velnio nosimi vadinamo kalno yra labai populiari tarp turistų. Šimtai užsieniečių moka daugiau nei dešimt JAV dolerių už tai, kad galėtų kelias valandas kratytis ant traukinio viršaus ir įveikti geležinkelio atkarpą, pelnytai vadinamą viena sudėtingiausių pasaulyje.

Traukinys važiuoja tik tris kartus per savaitę, todėl dieną prieš jam išvykstant patartina rezervuoti viešbučio kambarį, antraip atsitiks kaip mums – atvykę išvakarėse turėjome kulniuoti su kuprinėmis į kelis viešbučius, kol radome laisvą kambarį su patalynės blusomis lovose, bet netoli traukinių stoties. Išvykti reikia septintą ryto, todėl atstumas nuo viešbučio iki stoties mėgstantiems pamiegoti keleiviams yra privalumas.

Pusdienis ant stogo

Prieš traukiniui išvykstant stotyje jau šurmuliuoja turistai. Jiems siūloma už dolerį išsinuomoti odines pagalvėles. Greitai suprantame, kam jos – ant traukinio stogo sėdėti nepatogu, todėl nuomota pagalvė greitai tampa geriausiu sėdimosios draugu. Kitaip tariant, ne pagalvėlė, o sėdynėlė.

Paklausite, kurių velnių reikia kabarotis ant to stogo? Atsakymas paprastas: tik taip galima apžiūrėti puikią Ekvadoro panoramą, susimojuoti su traukinio pasitikti atbėgusiais indėnais ir pajusti gaivų kalnų orą, tiesa, kiek susimaišiusį su dūmais iš dyzelinio traukinio kamino.

Likus pusvalandžiui iki išvykimo, visi turistai jau tūno ant sėdynėlių. Ant galvų žieminės kepurės, rankos su pirštinėmis, o kūnus nuo rytinio kalnų šaltuko saugo storos striukės. Esame maždaug trijų kilometrų virš jūros lygio aukštyje, todėl temperatūrų svyravimai nuo stipraus šaltuko ryte iki nepakeliamo karščio popiet čia yra kasdienybė.

Traukinys pajuda ir netrukus suprantame, kad nesame vieninteliai, besimėgaujantys neįprasta kelione. Vietiniai gyventojai būriuojasi pakelėse ir linksmai mojuoja, tylomis mus aptarinėdami. Sustojus tarpinėse stotelėse prie vagonų subėga būriai vaikų, prašančių saldainio, o ant stogų greitai sulipa užkandžių ir gėrimų siūlantys prekeiviai. Toks dvigubas džiaugsmas: jie įdomūs mums, mes – jiems.

Netrukus susidraugaujame su greta sėdinčiais bendrakeleiviais. Vokietės ir ispano pora akivaizdžiai nėra pratusi prie žemos temperatūros. Mums, lietuviams, toks ankstyvo pavasario oras yra tik juokas, o ispano nuo nevalingo drebėjimo negelbsti net trigubas rūbų sluoksnis. Iš kitos pusės sėdinti pora šaltį pakelia lengviau. Nenuostabu – taigi kaimynai lenkai. Jie nusprendė medaus mėnesį pratęsti iki medaus pusmečio ir nori aplankyti gana nemažai Pietų Amerikos šalių.

Kol išvažiuojame iš miesto, kalbamės su kolegomis apie šį bei tą, tačiau netrukus dėmesį prikausto aplinka. Traukinys rieda slėniais, kartais priartėja prie kalnuotų vietovių, o kartais bėgiai daro tokius vingius, kad mašinistui tenka beveik sustoti ir toliau judėti vėžlio greičiu, kad koks vagonas neužkabintų greta stūksančio kalno uolienų.

Po kelių valandų pasiekiame Alausi kaimelį ir judame toliau. Traukinys rieda įspūdingame aukštyje, kartais net baugu žvelgti į apačioje plytinčius slėnius. Artėjame. Galiausiai pasiekiame Velnio nosį. Geležinkelio statytojams niekaip nepavyko nutiesti bėgių aplink šį kalną, todėl buvo pasirinktas originalus sprendimas bėgius įrengti zigzagais. Traukinys važiuoja viena atkarpa, kol pasiekia jos pabaigą, tada pagriebia kitą atkarpą važiuodamas atbulomis ir apsukęs kalną dar kartą pakeičia kryptį, galiausiai sustodamas prie geležinkelio pabaigos.

Anksčiau bėgiai driekdavosi toliau, tačiau buvo apgadinti po žemės drebėjimų, todėl traukinys prarado savo, kaip transporto priemonės, prasmę ir dabar tarnauja turistams. Vis dėlto, džiugu, kad pati įdomiausia geležinkelio dalis išliko ir leido mums patirti puikių įspūdžių, nors iš pradžių tikėjomės tik dar vieno turistinio niekučio.

Miestas, kuriam kažko trūksta

Grįžę į Alausi nuo traukinio stogo iškart sėdome į autobusą, vežantį toliau, iki gražiausiu Ekvadoro miestu tituluojamos Cuencos. Čia tikėjomės pamatyti įdomios architektūros pastatų, bažnyčių, aikščių ir pajusti tai, dėl ko sutikti keliautojai negailėdavo miestui komplimentų. Dar viena detalė – mums atvykstant Cuenca rengėsi miesto šventei. Turėtų būti linksma.

Praleidę šiame mieste daugiau nei savaitę, likome šiek tiek nusivylę. Taip, čia tikrai gražu, tačiau miesui kažko trūksta. Kolumbijos populiariausiame mieste Kartagenoje ar Peru perle Cuzco būti yra daug smagiau. Galbūt Cuencai trūksta linksmų ir laisvų žmonių, galbūt daugiau mandagumo ar šiek tiek geresnio požiūrio į turistus, kurių čia atvažiuoja tikrai daug.

Cuencoje niekada negali prarasti budrumo. Eidamas gatve, gaudamas grąžą restorane, užsisakydamas maistą, sėsdamas į taksi ar pirkdamas kokį niekutį – visada turi klausti ir tikrinti, antraip būsi apgautas. To reikia visur, bet Cuencoje ypač pajutome vietinių norą negražiais būdais užsidirbti iš turistų. Pastebėjome ir dar vieną detalę: šaligatviu priešais ateinantys žmonės čia niekad nesitraukia, kad būtų patogiau prasilenkti. Nė truputėlio. Visada turi trauktis tu.

Paveikslėlį užbaigė minėtoji miesto šventė. Viešbučio savininkė kelias dienas atkakliai bandė padidinti kainą už kambarį – juk per šventes turi kainuoti daugiau! Šiaip ne taip susitarę puolėme stebėti šventinių miesto renginių. Akivaizdu, kad likus kelioms dienoms iki šventės gatvėse padaugėjo žmonių, bet taip ir nesupratome, kas ir kur juos traukia.

Štai parke kažkokia roko grupė brazdina gitaromis, greta trijuose kioskuose pardavinėjama vištiena ir aplinkui sukasi būrys žmonių. Pasirodo, tai vadinama nacionalinio maisto ir muzikos švente. Vėliau vakare pagrindinėmis gatvėmis pratempiamos metalo konstrukcijos, šaudančios petardas. Vetiniai mums aiškina, jog tai bene svarbiausia šventės vinis.

Ir kai išaušta tikrosios šventės rytas, miestas mus pasitinka mirtina tyla. Gatvėse beveik nėra žmonių, įstaigos nedirba, tik pagindinėje aikštėje sukinėjasi būrelis tokių pačių nieko nesupratusių turistų. „Tai kur ta šventė?“, – klausiame viešbučio savininkės. „Žinot, rytoj žmonėms į darbą, visi tikriausiai ilsisi, švenčia namie“, – nemirktelėjusi atsako ji. Ką gi, tenka pailsėti ir mums, kad jau kitą dieną galėtume traukti į paskutinę kelionės Ekvadore stotelę – Ramiojo vandenyno pakrantę.

Alfa.lt-logo1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.