Ekvadoro ugnikalnių medžioklė | Kelionių manija

Ekvadoro ugnikalnių medžioklė

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Gruodžio 07d.

Kalnai visame pasaulyje turi du vienodus bruožus: jie yra velniškai gražūs, tačiau nuolat slepiasi už debesų šydo. Viešėdami Himalajuose supratome, jog geriausias metas pamatyti kalnus yra ankstyvas rytas. Ekvadore ši taisyklė buvo paneigta – čia niekad nežinai, kada prieš tavo akis nusimetęs debesų rūbą visą savo didybę parodys gražuolis ugnikalnis.

Kelionės po Pietų Ameriką metu jau kelis kartus spėjome įamžinti vieną gražiausių Ekvadoro ugnikalnių Kotopaksi, taip pat netyčia į objektyvą papuolė trečias pagal aukštį Kajambės vulkanas, tačiau svarbiausias tikslas vis dar nepasiektas: turime pamatyti aukščiausiąjį – Čimborazo ugnikalnį.

Čimborazo yra ne tik aukščiausias kalnas Ekvadore. Ši šalis yra ties pusiauju, o kiek suplota Žemės rutulio forma lemia, jog ties pusiauju esantys objektai yra labiausiai atitolę nuo planetos centro. Tokiu būdu 6,3 kilometro aukščio Čimborazo ugnikalnio viršūnė yra pelnytai tituluojama toliausiai nuo Žemės centro arba arčiausiai Saulės esančiu tašku.

Pirmas bandymas nepavyksta

Nusprendžiame apžiūrėti Čimborazo vulkaną iš jo papėdėje esančio Guarandos miesto. Vykdami ten autobusu pasiekiame maždaug keturių kilometrų virš jūros lygio aukštį. Galvą sukausto neaiškus skausmas, pradeda spengti ausys, kūnas tampa tarsi bejėgis – lieka tik sudribti autobuso sėdynėje ir tikėtis, kad vairuotojas jaučiasi geriau.

Išlipę Guarandoje atsigauname, tačiau dangus atneša blogų naujienų – iš debesų prapliumpa lietus. Ekvadore esame lietingu sezonu, todėl debesys gali nesitraukti kelias dienas, o norint pamatyti snieguotą Čimborazo viršūnę reikia idealaus oro. Blogiausias scenarijus pasitvirtina ir per kelias artimiausias dienas dangus nepragiedrėja.

Nusprendžiame kiek pakeisti poziciją ir nuvažiuoti į kitoje kalno pusėje esantį mažą indėnų kaimelį. Ten turėtų būti svečių namai, kuriuose galėtume sulaukti geresnių dienų. Deja, vėl nesiseka. Svečių namus randame, tačiau jie uždaryti. Kaimelyje vos kelios trobos, todėl netrukus apklausiame beveik visus gyventojus apie nakvynės galimybes šiame kaimelyje. Niekas nieko nežino. Lieka tik susirinkti kuprines ir keliauti toliau, į gerokai didesnį Riobambos miestą.

Čia prisimename dar vieną Ekvadoro skolą. Viešėdami šioje šalyje prieš kelis mėnesius lankėmės Banjos miestelyje, įsikūrusiame šalia ypač aktyvaus Tungurahua vulkano. Tada pamatyti dūmais akmenimis spjaudantį kalną irgi sutrukdė debesys, bet gal dabar bus geriau?

Likimas iš mūsų tyčiojasi toliau. Atvykstame į Banjos ir tiesiog krykštaujame matydami Tungurahua jau iš tolo. Oras šitame Ekvadoro kampe tiesiog idealus, todėl dabar jau tikrai pamatysime dūmijantį vulkaną! Išlipę iš autobuso skubame į viešbutį greta miestelio, pro kurio langus matosi visas ugnikalnio grožis. Būtent čia paslaugi vadybininkė mus „nuramina“, kad kelis pastaruosius mėnesius Tungurahua… yra nuslopusi. Nei dūmų, nei akmenų – tiesiog dar vienas didelis kalnas snieguota viršūne.

Tikėjomės įspūdingų vaizdų, todėl likome kiek nusivylę. Kita vertus, džiugu, kad Banjos miestelio žmonės dabar gali lengviau atsikvėpti – kol vulkanas buvo aktyvus, miestelis gyveno laukimo rimtu, nežinodamas, kurią akimirką gali tekti evakuotis. Lieka tik praleisti čia kelias dienas, mirkstant karštose voniose po atviru dangumi ir apžiūrinėjant apylinkėse esančius krioklius. Pailsėję ir atgavę jėgas nusprendžiame grįžti į Riobambą ir dar kartą kreiptis į slapuką Čimborazo.

Lamos ant traukinio bėgių

Vėl kratomės autobuse, kol pasiekiame Urbinos kaimelį. Tiesą pasakius, tai netgi ne kaimelis, o buvusi traukinių stotis. Kažkada Ekvadorą raižė traukinių linijos, tačiau nuolatiniai žemės drebėjimai apgadindavo bėgius ir šiuo metu traukiniai kursuoja tik keliomis nedidelėmis atkarpomis.

Apsistojame senojoje traukinių stotyje, ji šiuo metu yra tapusi restoranu ir viešbučiu atklydusiems turistams. Pro kambario langą visą laiką galime stebėti debesų apsuptą Čimborazo ir laukti stebuklo – giedro oro. Dieną praleidžiame vaikščiodami apleistais ir nebenaudojamais traukinio bėgiais ir fotografuodami vietines indėnų mergaites bei greta besiganančias lamas.

Galiausiai dangus atlygina mums už visas laukimo dienas – prieš pat nusileidžiant saulei debesys išsisklaido ir kelioms minutėms prieš mus atsiveria milžinas Čimborazo. Alpinistai tvirtina, jog į šį kalną sunkiai įkopia net patyrusieji, o mums niekur kopti nesinori – tiesiog stebime snieguotą viršūnę ir jaučiamės, tarsi būtume tenai.

Kurį laiką galime grožėtis Čimborazo ir keliais netoliese esančiais mažesniais vulkanais, tačiau saulė netrukus nusileidžia, debesys sugrįžta ir mums tenka eiti į vidų, kur rankas greitai sušildo ką tik įkurtas židinys.

Naujų nuotykių apetitą sužadina ant stalo sukrauti nuotraukų albumai. Pamatę juose įamžintus vaizdus nuo Čimborazo viršūnės su bendrakeleive greitai susitariame, kad kitą kartą atvykę į Ekvadorą pabandysime pamatyti Čimborazo ne tik iš apačios, bet ir apžvelgti pasaulį nuo snieguotos šio kalno viršūnės.

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.