„Aš – ne turistas“ – tai mugės, kasmet vykstančios Nyderlandų sostinėje Amsterdame, pavadinimas. Ji skirta naujai į šią šalį atvykusiesiems, kurie planuoja kurį laiką čia gyventi. Mugė sulaukia daug lankytojų, nes atvykėlių išties nemažai, vien dirbančiųjų tarptautinėse institucijose ir ambasadose šeimos sudaro gausų būrį, o jų kaita nuolatinė – vieniems išvykus tuoj atkanka kiti.
Stereotipai – ar pasitvirtina?
Taigi, koks tas gyvenimas Nyderlanduose, šalyje, kurioje legalizuoti silpnieji narkotikai, prostitucija, homoseksualų santuokos? Būtent tokius stereotipus susikūrę turistai iš viso pasaulio mielai lankosi vadinamuose „coffee shop’uose“, kur gali parūkyti „žolytės“ ar paskanauti „magiškųjų grybukų“ bei sausainiukų su lengviau ar stipriau svaiginančiais priedais. Dar vienas lankytinas objektas – „raudonųjų žibintų“ kvartalas. Jame sutiksi ne tik slankiojančių ir į vitrinas su merginomis besidairančių vyriškių, bet ir moterų: tiesiog vedami smalsumo turistai atklysta pažiūrėti, kaip visa tai atrodo.
Ar tai iš tiesų yra tikrieji Nyderlandai, ar tik šalies įvaizdžio formuotojų sukurta reklaminė uždanga turistams pritraukti?
Prisipažįstu, iš pradžių būdavo nejauku einant gatve į paskaitas Amsterdamo universitete sutikti rūsio lange sėdinčios apsinuoginusios merginos akis, vitrinose matyti įvairiausių formų kolbeles, skirtas narkotikams vartoti. Akys kliūdavo už vaivorykštės spalvų vėliavų, žyminčių parduotuves, skirtas netradicinių seksualinių pažiūrų žmonėms. Kita vertus, netrukus prie to pripranti ir nebesistebi, supranti, kad tai – Amsterdamas ir visa tai pirmiausia skirta turistams. O jų čia niekuomet netrūksta, ypač vasarą. Tai viena populiariausių vietų švęsti bernvakarius: jaunojo draugai čia naudojasi visais turistams teikiamais malonumais, lengvai apsvaigusius ir garsiai rėkaujančius jų būrelius nesunku atskirti gatvėje.
Kitose Nyderlandų vietose tokių vaizdų nelabai pamatysi, natūralu – patiems olandams to nereikia, be to, ir įgrisę per laiką. Juk sakoma – tik draudžiamas vaisius saldus. Nuklydus nuo didžiųjų miestų, ypač mažuose miesteliuose, pajunti visai kitokią atmosferą – istorija bei ramybe dvelkiančias siauras gatveles, pastatus, kanalus, mažus tiltelius, malūnus.
Pavasarį turistus traukia milžiniški nuostabaus grožio gėlių parkai, kuriuose knibždėte knibžda žmonių iš viso pasaulio.
Tvarka ir kuklumas – didžiausios dorybės
Protestantiška kalvinistiška dvasia čia gyva nuo seno. Kuklumas – pagrindinė dorybė. Palyginus žmonių ir šalies ploto santykį nesunku suprasti, kad viskas čia atrodo sugrūsta. Daugelis butų turi atskirus įėjimus, išsidėstę per kelis aukštus, tačiau kambariai nedideli, į juos patenkama stačiais laiptais. Olandai juokauja, kad jų šalis maža, tad ir viskas joje vadinama mažybiniais žodeliais, pridedant prie daiktavardžių galūnę „je“. Raudonų plytų namai atrodo vienodi ir blankūs, tik gėlių gausa aplink juos suteikia jaukumo. Ant reto lango išvysi užuolaidą, žmonės neturi ko slėpti nuo aplinkinių – turtų čia nepamatysi, tik idealią tvarką, dar lentynas, lūžtančias nuo knygų ir klasikinės muzikos plokštelių.
Ideali tvarka palaikoma ne tik namuose, bet ir gatvėse: jas plauna specialios mašinos. Batų valytis nereikia, jie paprasčiausiai neišsipurvina. Privačių namų savininkai ir daugiabučių namų bendrijos rūpinasi nepriekaištinga langų švara, fasadų dažymu, gyvatvorių, gėlynų priežiūra.
Gėlės – olandų gyvenimo dalis. Jau nuo sausio mėnesio galima nusipirkti naujo derliaus skintų narcizų, tulpių, hiacintų. Prekiaujama ne po vieną, o dešimtimis, be to, kitaip nei pas mus, puokštėje turi būti porinis skaičius žiedų. Gėles olandai perka ne vien dovanoti – įprasta jomis tiesiog puošti namus. Tipinis olandas, užėjęs į parduotuvę duonos, prigriebia ir tulpių. Ant palangių viešpatauja orchidėjos. Didžiuliai gėlių prekybos centrai dažniausiai yra už miesto, ten gali rasti įvairiausių rūšių tiek kambarinių, tiek lauke sodinti skirtų augalų.
Lygumos, lygumos…
Nyderlandai yra mažesnė už Lietuvą šalis, bet čia gyvena apie šešiolika milijonų gyventojų, dauguma jų susibūrę didžiajame Amsterdamo, Hagos ir Roterdamo trikampyje. Lėktuvui leidžiantis Amsterdame, ypač pavasarį, jautiesi lyg atvykęs į pelkynus – kiek akys užmato, vien vanduo. Iš tiesų, Nyderlandai yra žemiau jūros lygio ir žmonės nuolatos kovoja su gamta dėl žemės plotų. Tam jiems ir reikia daugybės kanalų, kuriuose kauptųsi vanduo, o žemė išdžiūtų. Tad ir kraštovaizdis atrodo gana nuobodžiai: visur lygumos, pievos ar miškeliai, atskirti didesniais ar mažesniais kanalais. Neatskiriama kraštovaizdžio dalis yra naminiai gyvuliai (avys, arkliai, karvės), senieji vėjo malūnai, šiltnamiai ir šiuolaikinės vėjo jėgainės.
Pavasarį akį rėžia spalvingi gėlių laukai: geltoni, raudoni, mėlyni… Be abejo, didelė Nyderlandų dalis ribojasi su Šiaurės jūra, tad nekeista, kad pakrantė nusėta nedideliais kurortiniais miesteliais, kuriuose vasarą, esant geram orui, susirenka minios žmonių (tik to gero oro pasitaiko labai labai retai).
Kopose nutiesti takeliai tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams. Ten jautiesi taip, lyg būtum patekęs visai į kitą pasaulį: kur akys užmato, skurdžia augalija apaugę smėlynai, jūra, šen bei ten sušmėžuojantys fazanai, kiškiai. Tikra laukinė gamta. Olandai labai vertina tokias natūralios gamtos oazes.
Net priešais Hagos centrinę stotį, pačiame miesto centre, aptverta teritorija, kur medžių paunksnėje ganosi elniai, danieliai, triušiai; parką juosiančiame kanale gagena kelių rūšių žąsys, antys, narai; pakrantėje stypso gervės, ant nukritusių šakų tingiai tįso vėžliai. Tiesa, tinkliniame narve čia galima pamatyti ir gandrų porelę. Gandras – Hagos simbolis, tik, deja, šis paukštis įrašytas į nykstančių gyvūnų sąrašą.
Viso pasaulio skoniai
Kai pirmą kartą nuėjome į restoraną ir paprašėme ko nors tradiciško, mums buvo pasiūlyta vištienos sate – vištienos gabaliukų, keptų ant iešmelių su žemės riešutų padažu. Šį patiekalą olandai „pasiskolino“ iš Surinamo, buvusios kolonijos. Kitas mėgstamas ir tradiciniu laikomas patiekalas – blynai, dideli, per visą lėkštę, saldūs, apipilti sirupu, cukraus pudra su vaisiais, ar sūrūs, kepti su kumpiu, daržovėmis. Olandai itin mėgsta maistą, keptą skrudintuvėje, kad tik būtų kuo traškiau iškepta. Vienas pagrindinių užkandžių – keptos bulvytės su majonezu. Priešpiečiams olandai dažniausiai valgo sumuštinius su kumpiu, tunu, kiaušiniais, daržovėmis, užgerdami stikline pieno. Po darbo jie itin mėgsta su bendradarbiais užsukti į barą, paplepėti prie taurės vyno ar bokalo alaus.
Vieną dieną užsukome į netoliese esantį prancūziškų ir itališkų patiekalų restoranėlį romantišku pavadinimu „Miško namelis“. Tik štai, visai netikėtai, šalia prancūziškos svogūnų sriubos ir itališkos pomidorų aptikome lietuviškus barščius. Tai kiek nustebino, nes paprastai olandai burokėlių sriubą vadina rusiškais barščiais.
Neištvėrėme nepasiteiravę virėjo, iš kur jis gavo receptą. Paaiškėjo, kad viskas daug paprasčiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio: virėjo mergina yra lietuvaitė, dažnai gamindavo „šaltą burokėlių sriubą“ namuose, ir įkalbėjo jį įtraukti patiekalą į meniu.
Iš saldumynų olandai bene labiausiai mėgsta vaflius, kurių įvairiausių rūšių galima įsigyti specialiuose kioskeliuose. Ten vietoje kepami ir didžiuliai, karameliniu įdaru pertepti vafliai, kuriuos galima skanauti dar šiltus. Prieš Kalėdas prie centrinių stočių ir pagrindinėse miestų vietose prekiaujama ir kitokiais, tradiciniais šiam metų laikui, dažniausiai keptais aliejuje ir labai riebiais skanėstais. Vienas jų – tai vadinamosios „olie bolie“. Iš tiesų tai yra mūsiškės spurgos, tik skirtumas toks, kad į olandiškas įpjaustyta obuolių. O kaipgi be jų, juk net populiariausias pyragas čia – karštas obuolių ir būtinai su grietinėle. Beje, grietinėlė purškiama ant visko: pyragų, kavos, blynų, ledų, želė ir t. t.
Olandai įpratę apsipirkti mažose specializuotose parduotuvėlėse, nes, pasak jų, produktai ten šviežesni ir geresnės kokybės. Tokių didelių prekybos centrų kaip Lietuvoje čia nėra, bet pasirinkimas tikrai nemažas, gali įsigyti produktų tiek įprastų, tiek egzotinių patiekalų gamybai. Tačiau alaus ir sūrio lentynos, ko gero, gausiausios. Olandiškas sūris skirstomas į keletą kategorijų: jaunas, jaunas brandintas, brandintas ir senas. Ilgiausiai išlaikytas sūris yra kietokas ir turi aitrų skonį.
Dviračiai ir ne tik
Pagrindinė olandų transporto priemonė yra dviratis, naudojamas bet kokiomis oro sąlygomis. Jei netikėtai ima lyti, žmonės nepasimeta, išsitraukia visą apsisaugoti nuo lietaus skirtą aprangą, apsidangsto ja nuo galvos iki kojų ir ramiai važiuoja toliau. Nuo vėjo ne taip paprasta išsisukti (o vėjuota čia dažniausiai kasdien), tačiau įsiręžus iš visų jėgų galima judėti į priekį. Hagoje net yra žmogaus, sėdinčio ant dviračio ir rankoje laikančio skėtį, sulinkusį nuo vėjo, skulptūra.
O kaip patogu prie dviračio prikabinti vežimėlį, kuriame telpa ir pirkiniai, ir vaikai. Svarbiausia – toks transportas nieko nekainuoja, tai išties aktualu taupiesiems olandams. Populiari tarpmiestinio susisiekimo priemonė – traukiniai, greitai ir patogiai nugabenantys į kelionės tikslą. Deja, nors viešasis transportas, rodos, puikiai veikia, tačiau kamščių išvengti neįmanoma. Darbo dienomis kas rytą ir vakarą keliuose, vedančiuose į didžiuosius miestus, susidaro net keleto kilometrų automobilių spūstys.
Šventės ir pramogos
Nyderlanduose niekada nenuobodžiausi, įvairiuose miestuose ir miesteliuose nuolatos kas nors vyksta: mugės, paradai, koncertai, festivaliai.
Olandai tikrai moka švęsti. Per Užgavėnes miestuose tris dienas ir naktis šokama, dainuojama, žaidžiama gatvėse, baruose ir kavinėse, persirengėlių eisenos traukia praeivių akį. Tik persirengiama čia ne velniukais ar kanapiniais, o ryškių spalvų kostiumais bei senoviniais rūbais.
Balandžio pabaigoje žmones pritraukia gėlių paradas, kai įvairiausiomis puokščių kompozicijomis papuoštos kelios dešimtys mašinų važiuoja apie 40 kilometrų kasmet tuo pačiu maršrutu, užsukdamos į pakeliui esančius miestelius. Viena pagrindinių švenčių yra balandžio 30 diena – tai karalienės gimtadienis. Tą dieną vyksta koncertai, miestai pasipuošia nacionaline oranžine spalva. Gatvės pavirsta turgumi po atviru dangumi, nes žmonės pardavinėja senus, nebereikalingus daiktus. Vakare šventę vainikuoja įspūdingi fejerverkai.
Nuo lapkričio mėnesio vaikus lankyti pradeda iš Ispanijos atvykęs Sinterklasas (mūsiškis Kalėdų Senelis). Jį lydi mažas juodas berniukas vardu Pytas. Gruodžio penktosios išvakarėse vaikai į savo batukus deda morkų, šieno, cukraus ir kitų skanėstų Sinterklaso arkliui, o ryte randa saldainių bei mažų dovanėlių. Taip pat švenčiamos ir krikščioniškos šventės: Velykos, Šeštinės, Sekminės, Kalėdos.
Olandai labai aktyvūs, sportas yra vienas pagrindinių laisvalaikio leidimo būdų, jie bėgioja, važinėjasi dviračiais, buriuoja, jodinėja, plaukioja, žaidžia tenisą. Pats populiariausias sportas – futbolas. Vasarą rengiami bėgimo maratonai, o žiemą – čiuožimo užšalusiais kanalais varžybos.
Požiūris į atvykėlius
Olandai skelbiasi esanti labai tolerantiška tauta. Jie mielai bendrauja su visų rasių, religijų ir pakraipų atstovais, tačiau patys, mano manymu, išlieka gan konservatyvūs. Galima būtų drąsiai teigti, kad dauguma jų puikiai kalba angliškai, tai labai palengvina gyvenimą atvykėliams. Gal prie to prisideda ir tai, kad visos laidos ir filmai rodomi originalo kalba su olandiškais titrais. Vienas komikas iš Naujosios Zelandijos kartą pasišaipė, kad olandai angliškas frazes išmoksta iš filmų ir atkartoja jas tuo pačiu tonu, kaip ten girdėję.
Daugeliui Lietuva – tai šalis Rytų Europoje, o tuo, suprask, nėra ko didžiuotis. Dar studijuodama sulaukdavau klausimų, ar Lietuva rengiasi kada nors stoti į Europos Sąjungą, ar aš grįšiu namo, kai ten pagerės situacija. Tekdavo kantriai aiškinti, jog jau keleri metai, kaip mes priklausome ES, ir čia esu ne dėl to, kad Lietuvoje man buvo blogai. Per pirmąją olandų kalbos pamokėlę mokytoja bandė prisiminti, iš kokių mes, mokiniai, šalių susirinkom, manęs ji padvejojusi nedrąsiai paklausė, gal iš Rusijos?
Atsakius, kad iš Lietuvos, atitarė, kad, kai mokykloje geografijos mokėsi, tai buvo viena didelė šalis… Kitas ją nustebinęs dalykas buvo tas, kad mes dar ir savo kalbą turime. Jau ne pirmą kartą girdžiu iš olandų, kad jie ne taip gerai „naująsias“ šalis žino. Apmaudu, kad taip greit Lietuva buvo pamiršta Europoje ir vėl iš naujo atrandama, nors mūsų šalies istorijos šaknys siekia žilą senovę.
Tačiau ne visiems mes antrarūšiai. Štai kaimynas Kasparas, vos išgirdęs, kad esam iš Lietuvos, iškart nudžiugo, mat ten lankėsi kruiziniu laivu dar tarybiniais laikais. Mena jis ir labai jau mažą Klaipėdos senamiestį, ir rūmus Palangoje, kur įsikūręs gintaro muziejus, ir gražiąsias Nidos kopas.
Atrodytų, jog tie, kurie vienaip ar kitaip susidūrę su Lietuva, visai kitaip ją vertina nei tie, kurie jos paveikslą susiformavę iš pateiktų stereotipų. Lietuvių Nyderlanduose palyginti nedaug, taigi olandams nekrentame į akis. Štai mūsų kaimynams lenkams ne taip pasisekė.
Vos tik atsiradus galimybei naujųjų ES šalių piliečiams laisvai dirbti Nyderlanduose, vietiniuose laikraščiuose pasirodė straipsnių, jog lenkai masiškai rengiasi užplūsti jų darbo rinką, todėl tapo ne itin mėgstama tauta. Vieną dieną teko matyti komiksą, kuriame olandas, perskaitęs, jog lenkai rengiasi kastruoti pedofilus, mąsto sau, ką tiek daug lenkų veikia jo šalyje, nors pas juos pačius labai daug darbo…
Taip pat skaitykite:
