Karštas Gajanos kraujas

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Birželio 21d.

Nedidelė Pietų Amerikos valstybė pasauliui labausiai žinoma ne dėl savo gamtos grožio ar spalvingos istorijos, tačiau dėl ypač didelio nusikaltimų skaičiaus. Daugelis į žemyną atvykstančių turistų vengia Gajanos ir jau pirmąją dieną supratome, kodėl – prieš mūsų akis buvo vos nenužudytas žmogus.

Pirmieji žingsniai Gajanos teritorijoje prilygo rebusui: palikome Brazilijos teritoriją, perėjome naujai nutiestą, dar asfaltu kvepiantį tiltą ir… sustojome. Aplink tik laukai ir jokio civilizacijos ženklo. Galiausiai pavyko pamatyti iš krūmų vos kyšančią šalies vėliavą.

Ten esantis pasienio postas nedirbo, tačiau sutiktas vyrukas nuvežė dumblinais keliais iki policijos padalinio, kur gavome atvykimo į šalį antspaudą. „Karšta, žmogau, tas karštis eina iš žemės“, – vėdindamasis ranka pasiguodė tamsiaodis policininkas. Jeigu net vietiniai gyventojai skundžiasi, ar bent įsivaizduojate, kaip pavakario kaitroje leipsta du europiečiai turistai?

Ginčai sprendžiami peiliais

Toliau – dar karščiau. Radome autobusų stotelę, iš kurios kiekvieną vakarą maži autobusai veža keleivius per džiungles į Gajanos sostinę Džordžtauną. Apie devyniolika valandų trunkanti kelionė kainuoja šimtą litų, bet daugiau alternatyvų nelabai yra, tad susimokėjome ir prisėdome palaukti autobuso.

Vėliau įvykiai klostėsi kaip filme: netrukus į stotį ateina neaiškus vyrukas ir prisėda prie kitų keleivių. Po kelių sekundžių prie jo lėtai, bet ryžtingai prisiartina kita porelė. Jai praėjus pastebime, kad merginos kairė ranka gniaužia už dilbio paslėptą gigantišką peilį – mačetę.

Autobusų stoties šeimininkas dar bando juokauti, klausdamas merginos: „Ką ruošiesi kapoti, širdele?“, bet greitai šypseną jo veide pakeičia nerimas. Mergina tuo tarpu stipriai užsimoja mačete ir puola anksčiau priėjusį vyruką. Jis vos spėja persiversti per tvorą ir išvengęs mirtino smūgio deda į kojas. Peilis perduodamas merginos draugui, kuris puola vytis bėglį. Mačetė dar du kartus pralekia visai greta jo, kol persigandęs vyrukas įšoka į pirmą pasitaikiusį pastatą ir užtrenkia duris.

Išsigandę visi. Moterys šaukia, vyrai skambina policijai, o užpuolikai staiga nusiramina ir tvirtina, kad patys mielai palauks, kol atvyks policininkai. Pasirodo, bėglys prieš tai apšvarino jų parduotuvę. Užuot bandę spręsti problemą civilizuotai, jie pirmiausiai pasišvaistė peiliais, o vėliau jau ramiais teisuolių veidais išvyko į policijos padalinį pildyti pareiškimo.

Medinės sostinės gyvenimas

Vakare prasidėjusi kelionė autobusiuku leido greitai pamiršti apie neseniai gautą adrenalino dozę. Kelias valandas kratėmės duobėtu keliuku per laukus, kol dešimtą vakaro pasiekėme nakvynės vietą – greta džiunglių esantį restoraną. Per džiungles naktį nevažiuojama, tad turėjome šešias valandas bandyti užmigti siaurose kėdėse arba mokėti kelis šimtus Gajanos dolerių (vienas litas – apytiksliai šimtas Gajanos dolerių) už hamaką.

Ryte kelionė tęsėsi daug prastesniu keliu. Autobusiukas visais varomaisiais ratais kabinosi į kiekvieną sausesnę kelio vietą, bandydamas išsikapstyti iš nuolatinio dumblyno. Keleivius salone mėtė taip, kad galva kelis kartus pasiekė stogą, o dėl nuolatinių greitėjimų ir staigių stabdymų beveik sustojo skrandis ir ėmė stipriai pykinti. Taip keliavome maždaug dešimt valandų.

Išlipę iš autobuso norėjome tik dušo ir viešbučio lovos, bet prieš akis laukė dar vienas galvosūkis – kaip su savo kuprinėmis nepakliūti į Džordžtauno plėšikų akiratį. Šalies sostinė yra ypač nesaugus miestas, kuriame net vietiniai gyventojai vakarais kviečia taksi, kad galėtų nuvykti į diskoteką už poros kvartalų.

Vis dėlto, Džordžtaunas turi savo žavesio. Kai įskūrę svečių namuose apžiūrėjome miesto centrą, pajutome jo ypatingą dvasią. Pirmiausiai, mieste nėra aukštų pastatų. Antra, beveik visi statiniai – mediniai. Trečia, pastatų būklė svyruoja nuo modernių kotedžų iki visiškai sugriuvusių lūšnų, o žmonės gatvėse tokie pat įvairūs – nuo pavargusių benamių iki modernius automobilius vairuojančių verslininkų. Kitą tokią medinę sostinę Pietų Amerikos žemyne rasti būtų sunku.

Provincijos žmonės: draugiški, bet atsargūs

Kelias dienas praleidę Džordžtaune vis labiau įsimylėjome šį šurmuliuojantį miestą ir prieš išvykstant jau buvome tarsi vietiniai. Miestukas nedidelis, todėl pagrindinėse gatvėse dirbantys žmonės mus jau prisimindavo ir sveikinosi. Atsakydavome šioje šalyje žodį „labas“ atstojančiu klausimu „viskas gerai?“ ir nusišypsodavome, pamatę į viršų iškeltą nykštį.

Bet išvykti reikia, nes sostinės per maža, kad pavyktų pajusti visos šalies gyvenimą. Turistinių objektų čia beveik nėra. Tiesa, Gajana turi vieną aukščiausių krioklių pasaulyje, tačiau jo pamatymas kainuoja apie du šimtus JAV dolerių, todėl tokios minties atsisakėme. Mūsų akiratyje – keli Gajanos miesteliai, kuriuos pasiekti galima tik plaukiant upėmis. Tai pagrindiniai šalies keliai, nes upių čia daug ir jos tokios plačios, kad nutiesti tiltus yra beveik neįmanoma, ypač tokiai gana skurdžiai šaliai.

Išsigelbėjimas – mažos motorinės valtys, kursuojančios tarp pagrinidinių miestų. Jų keleiviai aprengiami gelbėjimosi liemenėmis ir į rankas gauna brezento gabalus, kad galėtų užsidengti nuo nesiliaujančio lietaus ir per kraštus trykštančių upės bangų.

Pirmasis aplankytas provincijos miestelis Bartika garsėja kaip aukso ieškotojų miestas, mat Gajanos žemėje randama šio brangaus metalo bei iškasama ir keletas deimantų per metus. Tačiau prieš kelis mėnesius pasaulio kriminalinėse naujienose Bartika išgarsėjo ne dėl to.

Vasario 17-ąją į šį miestelį atvyko grupė nežinomų gerai ginkluotų jaunuolių, kurie čia surengė kompiuterinį žaidimą primenančias skerdynes. Vietiniai pasakoja, kad šaudoma buvo į visus, kas tuo metu pasitaikė akiratyje. Jokio tikslo, jokio motyvo – tiesiog mirties sėjimas. Iš viso buvo nušauta dvylika žmonių, iš jų penki – bandę sutramdyti užpuolikus policininkai. Žudikai nerasti iki šiol, jie tiesiog dingo.

Mūsų apsilankymo metu miestelis jau bandė užmiršti dar gana šviežią žaizdą, tačiau tikrai pajutome, kad į nepažįstamus atvykėlius čia iki šiol žiūrima šiek tiek atsargiai. Tik kelias minutes pabendravę ir išklausinėję, iš kur atvykome, vietiniai ryždavosi atviresniam pokalbiui.

Draugauti reikia atsargiai

Vis dėlto, tiek Bartikoje, tiek kituose mūsų aplankytuose Gajanos miesteliuose užmegzti pokalbį su vietiniais gyventojais buvo gana nesunku. Ypač gelbėjo tai, kad šioje šalyje oficiali kalba yra anglų, todėl net ir sudėtingas akcentas netrukdė greitai susirasti draugų.

Kita vertus, tokius draugus „iš pirmo žvilgsnio“ visada reikia vertinti labai atsargiai. Nežinia, kokie yra jų tikrieji ketinimai. Buvome ne kartą įspėti, kad niekada nesakytume viešbučio, kuriame apsistojome, kitų asmeninių detalių, viešose vietose nemojuotume papuošalais ar brangiais daiktais. Dažnai pasitaiko, kad tokie pokalbiai reikalingi informacijai surinkti. „Susidraugavęs“ su nepažįstamu žmogumi vėliau jau skambini policijai informuoti apie vagystę ar užpuolimą.

Taip ir gyvenome Gajanoje: bendraudami, keliaudami, bet nuolat prisimindami saugumo patarimus ir apgalvodami kiekvieną ištartą žodį bei kišenėse nuolat turėdami tik vienos dienos išlaidų dozę. Galbūt tai irgi padėjo iš Gajanos išsivežti tik gražius įdomių vietų, žmogaus beveik nepaliestos gamtos ir draugiškų žmonių prisiminimus.

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.