Kas anglui užsienis: be jo tėvynė – ne tėvynė

Autorius: Andrius Užkalnis , 2010, Vasario 05d.

(…)

Iš viso kelionių aistros ir imperinio užmojo palikimo, kurio Anglijoje per akis (reikia tik kartais pakelti skraistę arba į pažįstamą dalyką pasistengti pažiūrėti kitaip, pabandyti suprasti iš kur ir kaip jis atsirado), pats geriausias, mano nuomone, paminklas angliškam smalsumui, yra Oksforde.

Atvykėliams mažai žinomas Pitto Riverso muziejus savo įėjimo iš gatvės neturi, į jį galima patekti tik perėjus per kitą, ne mažiau puikų ir nuostabų, Oksfordo universiteto Gamtos istorijos muziejų.

Britanijos kariuomenės generolas leitenantas Augustas Pittas Riversas (visas jo vardas ir pavardė – Augustus Henry Lane Fox Pitt Rivers) 1827 m. gimė kilmingoje šeimoje Jorkšyre, su kitų aristokratų atžalomis mokėsi Sandhersto karo akademijoje ir visą gyvenimą keliavo po pasaulį, kaip įprasta buvo jo rango karininkui tuometinėje imperijoje: Britanija reikalų turėjo visame pasaulyje ir karinis šalies kumštis turėdavo pasiekti visur, kur reikėjo.

Iš visų kelionių jis vežė viską, ką pamatęs: čiabuvių drabužius, amuletus, papuošalus, archeologinius radinius, ir, iki išėjo į pensiją 1880 metais, jo kolekcijoje buvo tūkstančiai daiktų, kuriuos jis rūpestingai klasifikavo.

Dar daugiau egzotinių eksponatų Riversas nupirko aukcionuose ir iš senienų pirklių, nes šiam kariškiui pasisekė ne tik karjerą padaryti, bet ir paveldėti labai didelius turtus (ne visuomet, matyt, paveldėti turtai yra tiesus kelias į apsileidimą, švaistymą ir degradaciją).

Kolekciją, kurioje tuomet buvo 20 tūkstančių eksponatų, jis paliko Oksfordo universitetui, su sąlyga, kad ji taps muziejumi, kuriam bus suteiktas pastatas ir paskirta specialistų. Oksfordo universitetas sutiko, ir jau daugiau nei šimtą metų šis muziejus stebina ir džiugina lankytojus. 2009 metais jis buvo atidarytas po atnaujinimo, nes gavo daug pinigų iš valstybės ir galėjo atgaivinti ir ekspoziciją, ir patalpas.

Sporto salės dydžio patalpa su keliomis balkonų eilėmis, išdėstytomis aplinkui, įėjus nustebina tiek prieblanda (lankytojai gali naudotis mažais žibintuvėliais ir patys pasišviesti, kas jiems įdomu) , tiek eksponatų sugrūdimu. Jausmas, lyg būtum labai, labai didelėje palėpėje, tik nematyti dulkių ir voratinklių.

Stiklinės spintos sustatytos kaip sandėlyje, prie populiariausių eksponatų – skalpų ir džiovintų čiabuvių nukautų priešų galvų – kartais tenka ilgokai palaukti, nes būriuojasi daug žiūrinčiųjų ir skaitančiųjų paaiškinimus. Pasieniuose – ne tik vitrinos, po jomis ir stalčiai, juos atidaręs gali apžiūrinėti dar daugiau eksponatų, kuriems vietos neužteko po stiklu.

Čia jautiesi kaip vaikas, senelių ar tėvų namuose ant aukšto apžiūrinėjantis dėžes su senienomis, reikalingais ir nebereikalingais daiktais, žurnalais, drabužiais, senais prietaisais, tėvų mokykliniais sąsiuviniais ir praėjusių laikų vadovėliais.

Šis muziejus – tai lyg mažytis Anglijos atvaizdas. Surinkta viskas, iš visur, ir rūpestingai – bet ankštai – išdėliota. Šios salos gyventojai susirinko viską, kas buvo geriausia pasaulyje, ir, maža to, stengėsi tai suprasti ir paaiškinti.

Nors anglas tikrai yra įsitikinęs, kad jo namai – geriausi pasaulyje, jis niekada neatsisakys pasižiūrėti, kaip gyvena kiti. Anglas smalsus, ir kuo labiau išsilavinęs, tuo smalsesnis.

Maža to, keliauti ir kitiems skleisti savo kultūrą, kurią laikė geriausia pasaulyje, anglai savo pareiga laikė šimtmečius. Ją ir dabar tokia laiko daugelis salos gyventojų (tie, kas Anglijoje negimė, bet į ją atvyko, dažniausiai dar karščiau ir drąsiau gina šios šalies teisę didžiuotis savo tvarka ir palikimu pasaulyje).

Šiaip jau viešai kalbėti apie tai, kad Anglija – geriausia šalis pasaulyje, nėra laikoma padoriu ar priimtinu dalyku; po Antrojo pasaulinio karo visų deklaruojamas, tačiau nelabai nuoširdžiai išpažįstamas principas buvo visų kultūrų lygiavertiškumas.

Tačiau paprastesni laikai nepamiršti, ir kiekvienam išsilavinusiam anglui žinomas Rudyardo Kiplingo (taip, to paties, kuris rašė apie Mauglį) 1899 metais išspausdintas eilėraštis apie „Baltojo žmogaus naštą“ (The White Man’s Burden) – net jei jis šiais laikais dažnai ir smerkiamas kaip imperialistinio požiūrio į pasaulį manifestas.

Kiplingas eilėraštyje rašė apie tai, kad baltojo žmogaus sunki pareiga yra tarnauti ir nešti geresnį gyvenimą tiems, kas laikomi jo pavergtaisiais, tačiau iš tikrųjų dėl baltojo žmogaus pastangų gyvens geriau. Kiplingą, čiabuvius vadinusį „pusiau vaikais, pusiau velniais“, lengva būtų apkaltinti arogancija ir požiūriu iš aukšto į kitas kultūras, bet šis Bombėjuje1 gimęs anglas buvo vienas geriausių savo laikų Indijos žinovų, mylėjęs šalį kaip retas kuris jos gyventojas.

 

Anglijoje, kaip turbūt niekur kitur, yra išplėtotas ir „kelionių literatūros“ žanras. Į blizgiuosius žurnalus apie keliones rašyti nėra įprasta (žinoma, esama kelionių žurnalų, kur rašoma tik apie keliones, bet jie – iš esmės tik storos reklaminės brošiūros, daugelis straipsnių ten labiausiai rūpinasi atskirų viešbučių ar avialinijų pasiūlymais). Pagrindinis kelionių literatūros formatas – knyga.

Nors knygynuose šimtai kelionių vadovų – kelios pagrindinės leidyklos aprašo visus mažų mažiausius pasaulio kampelius: viešbučius, restoranus bei traukinių tvarkaraščius, bet greta jų dar gyvuoja ir kelionių publicistika, rašoma kelių žinomų itin garsių autorių ir begalės pradedančiųjų, populiarumo siekiančių (ir dažnai niekada nepasiekiančių) jų kolegų.

Apie keliones rašo ir pasakoja kas netingi; rašo gerai ir nelabai gerai, rašo ir nuobodžiai, ir įdomiai, bet reikia pastebėti, kad visą anglišką literatūrą apie kitas šalis galima sėkmingai sugrupuoti.

Dalis knygų parašytos tikrų specialistų – žmonių, toli, už jūrų marių praleidusių daugelį metų, ir kruopščiai ir smulkiai dėstančių visas tos šalies smulkmenas, papročius ir viską, ką galima pamatyti: nuo laukinių žvėrių iki keramikos.

Kitas tipas – aistringų kovotojų už teisybę ataskaitos apie tai, kaip visas likęs pasaulis kenčia nuo Britanijos ir kitų išsivysčiusių šalių imperializmo. Keliauti per pasaulį kokios nors labdaros ar geradarystės tikslais itin populiaru jaunystėje (ypač kai kelionę apmoka tėvai) – pavyzdžiui, stebima, kad kur nors Pietų Amerikoje kavą auginantiems ūkininkams būtų „teisingai atlyginama“ už darbą, arba rūpinamasi vietos gyventojais kokiame nors Bangladešo arba Nepalo kaime.

Šių autorių knygos dažniausiai yra kupinos pasipiktinimo tuo, kaip neteisingai tvarkomas pasaulis, ir siūlo daug labai paprastų ir be galo naivių patarimų, kaip tą pasaulį tvarkyti geriau (dažniausiai kalbama apie tai, kad išsivysčiusios šalys besivystančioms turi daugiau mokėti už visas perkamas prekes, ir daugiau jų pirkti, neleisti pinigų ginklams, geriau juos skirti vaikams Afrikoje bei Pietų Amerikoje skiepyti, ir tada viskas bus gerai).

Panašiai kaip prieš šimtmečius laukiniams tikėjimą nešė misionieriai, dabar šie jauni visuomenės veikėjai neša savo supratimą apie ekonominį ir socialinį teisingumą – tik jie vengia ilgesniam laikui pasilikti Trečiojo pasaulio šalyse, dažniausiai grįžta į Britaniją ir po studijų dirba bankininkais, advokatais arba pardavinėja draudimo polisus ar kompiuterius, ir patys pirkdami prekes žiūri nebe atsakingumo ar pagalbos ūkininkams, o pigiausios kainos.

Šie autoriai retai parašo itin įdomių ar informatyvių kūrinių, tačiau paklausos jiems dažniausiai pakanka, nes jau laukia kiti kovotojai su neteisybe ir jų misionieriškos kelionės.

Ir pagaliau didžiausia kategorija yra tradicinių anglų keliautojų palikuonys – juos galima pavadinti truputį arogantiškais ironiškais pašaipūnais. Šie žmonės po pasaulį keliauja su kreiva šypsenėle. Jie nepiktai, bet nepailsdami nuolatos į viską pasaulyje žiūri kaip į liudijimą, kad tik Anglija yra geriausia šalis pasaulyje, tik jos papročiai geriausi, o maistas skaniausias.

Jiems Anglija yra vienintelis Žemės rutulio kampelis, kur gyvenimas gali būti prasmingas – visos kitos pasaulio šalys, visos tautos, visos kalbos gali būti skirtos tik tam, kad patvirtintų, jog namuose ne šiaip geriausia; namų net ir lyginti negalima su jokiu užsieniu.

Tokių knygų – šimtai, ir kiekvienoje iš jų skirtingomis dozėmis maišoma gerai paslėpta panieka užsienio papročiams, taiklūs (o kartais tik pretenzingai surašyti) sąmojai apie užsieniečių gyvenimą. Ten rasi ir sąžiningų prisipažinimų, kad nemokama kalbų, kad nesiorientuojama užsienio transporto sistemoje, kartu subtilaus pabrėžtinio„nemoku, nesuprantu, ir nieko čia tokio, nes aš nesivarginu išmokti“.

Anglas, aiškindamas, kodėl nesimoko užsienio kalbos, vartoja frazę, kurią labai sunku išversti: I cannot be bothered. Teisingas jos vertimas: „Nesivarginu“, tačiau, kad visiškai suprastume jos spalvą ir skonį, ją reikia išversti pažodžiui: „Manęs negalima (ar neįmanoma) trukdyti“. Kitaip sakant, aš gyvenu savo gyvenimą taip, kaip gyvenu, ir net jei aplink mane visi kalbės man nesuprantama kalba, jei aš būsiu vienintelis, toje šalyje ar mieste einantis prieš srovę, nesiruošiu vargintis, trukdytis ar keisti savo įpročių.

Anglai tai, bent jau oficialiai, laiko kiek neigiamu reiškiniu („štai koks aš slunkius“), tačiau paslėptas tikrasis įsitikinimas yra tylus pasididžiavimas – aš toks, manęs nepakeisi ir nepajudinsi. Tegul keičiasi kiti, jei jiems reikia.

Tokių rašytojų dvasinis tėvas ir šventasis globėjas – buvęs aktorius, dabar kelionių knygų ir filmų autorius Michaelas Palinas. Jį anglai myli visa širdimi, nes jis savo dokumentiniuose filmuose (gana nuobodžiai pasikartojančiuose, nors ir puikiai, profesionaliai geriausių operatorių nufilmuotuose ir pasižyminčiuose kvapą gniaužiančiais vaizdais) sujungia anglišką gebėjimą šaipytis iš savęs su ramiu įsitikinimu, kad visas kitas pasaulis yra tik nevykusi Anglijos imitacija.

Todėl Palinas keliauja po pasaulį, žiūrovą ir skaitytoją linksmindamas pasakojimais apie tai, kaip jis visur ieško vonios su kamščiu (kad, kaip dera seno kirpimo anglui, galėtų praustis joje, o ne duše,)2, kvailai vaipydamasis baksnoja pirštu arba iškėlęs virš lėkštės makaluoja nepažįstamą maistą (skrebutis su konservuotomis pupomis pomidorų padaže jam patiktų labiau, sako pusiau kaltai šypsodamasis), postringauja, kaip neįmanoma perprasti užsieniečių transporto ir papročių.

Jei Palinas ir dešimtys kitų jį garbinančių keliautojų publicistų yra pakviečiami į kokią vietos šventę (vestuves, krikštynas ar skerstuves), jie ten būtinai eina, bet tik tam, kad pasirodytų kaip visiški kvaileliai, apsijuoktų, ne vietoje tryptų ir ne į taktą dainuotų – jiems nuo to tik linksmiau, nes tuo patvirtina ne savo nevykusį nesugebėjimą prisitaikyti prie kitų, o tai, kad pasaulis nesugeba prisitaikyti prie jų.

Anglui visas kitas pasaulis reikalingas tik tam, kad nuolat primintų, jog jis ne toks geras kaip namai.

 

[1] Dabar Bombėjų daug kas vadina Mumbajumi, nes mano, kad tai yra tikslus, nekolonijinis miesto pavadinimas. Anglai tą pavadinimą „Bombėjus“ paveldėjo iš portugalų, tačiau patys portugalai jį greičiausiai gavo iš vietos dialektų. Patys indai miestą po senovei vadina Bombėjumi (ir iš vadinančiųjų jį Mumbajumi šaiposi, vadindami juos „mumbukais“ ir pabrėždami nenatūralų žodžio skambesį), tik oficialiuose pavadinimuose jis Mumbajus. Panašiai atsitiko ir su Madrasu, kuris 1996 m. oficialiai tapo Čenajumi: abu pavadinimai yra kilę iš vietinių kalbų ir ne kolonistų buvo sugalvoti.

[2] Itin skandalinga buvo Palino kelionė po Rusijos Tolimuosius Rytus, čia – nepaisydamas pribloškiančios gamtos, ugnikalnių ir sniego, Ramiojo vandenyno platybių – savimi patenkintas linksmuolis bastėsi po Vladivostoką ir klausinėjo, kur būtų galima nusipirkti vonios kamštį. Absoliučiai visi anglai tai laikė neprilygstamo taiklumo humoru.

Iš Andriaus Užkalnio knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. ‘Baltų lankų’ leidyba, Vilnius, 2009. 248 psl.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos