Kelionių oru pradžia: „montgolfierai“

Autorius: Lina Balsytė | Kelionių manija , 2010, Liepos 13d.

18 amžiaus pabaigoje prancūzų mokslininkas Lalandas paskelbė nuosprendį žmonių svajonei vieną dieną pakilti į orą, parašydamas, esą galutinai įrodyta, jog „žmogus negali pakilti ir išsilaikyti ore plasnojančių sparnų pagalba, taip pat neįmanoma tam panaudoti tuščiavidurių kūnų“. Šiandien mes jaučiamės užkariavę dangų ne mažiau nei žemę. Jame skraidome, sklandome, negailestingai skrodžiame jį atlikdami akrobatinius triukus. Šių neribotų žmogaus galimybių pradžia – broliai Montgolfierai, pirmieji suteikę žmonėms „sparnus“.

 

Norėjo didžiulį apvalkalą prikimšti debesų

Naują savo galimybių istorijos puslapį žmonija atvertė 1782 metais. Pasak iš lūpų į lūpas perduodamo pasakojimo, prancūzai broliai Josephas ir Etienne Montgolfierai dažnai pasvajodavo, kad žmogus vieną dieną pakils į orą. Šiai savo svajai įgyvendinti jie buvo sumąstę ne vieną būdą. Vienas iš jų – mintis didžiulį apvalkalą prikimšti debesų ir prie jo prikabinus krepšį paleisti skristi. Idėjos Montgolfierai neįgyvendino, nes nesumąstė, kaip tai padaryti.

Atsakymą vaikinams pasufleravo pati gamta: vieną vėsų rudens vakarą Josephas pastebėjo, kad ugnis išpūtė ir į orą pradėjo kelti virš laužo džiovinamus marškinius. Eureka! Džiugaus nušvitimo akimirka ir naujas galvosūkis – kaip turėtų atrodyti balionas ir kuo jį reikėtų šildyti. Fiziką ir chemiją studijavę broliai Montgolfierai pirmiausiai, iš drobės pagaminę didelį balioną, pripildė jį karštu garu. Nepasiteisino – balionas nepakilo. Tuomet sumąstė pabandyti balioną į orą pakelti vandeniliu, tačiau ir vėl nepavyko. Galiausiai broliai nusprendė pabandyti popierinį maišą pripildyti karštais dūmais. Nuo šilto oro ir dūmų išsipūtęs maišas pagaliau pradėjo kilti į viršų!

Pirmasis prancūzų iš 1 kubinio metro pasiūtas šilkinis apvalkalas, šildomas virš ugnies pakilo į 30 metrų aukštį. Tų pačių metų žiemą broliai į orą paleido 3 kubinių metrų balioną, o po metų – jau 800 kubinių metrų tūrio balioną, pasiekusį 400 metrų aukštį. Po kiekvieno bandymo prancūzų balionas į orą pakildavo vis aukščiau, tad pabijoję, kad kas nors gali nusižiūrėti jų idėją, broliai Montgolfierai 1783 metų birželį savo atradimą nusprendė pristatyti visiems ir pranešti, kad baliono pakilimas į orą – jų išradimas.

Ta proga broliai pagamino 900 kubinių metrų tūrio balioną. Šiam balionui Montgolfierai panaudojo verpsto formos medvilnines atraižas, kurias prisiuvo prie popieriaus lakštų ir kilpelėmis sujungė vieną su kita. Audinį prancūzai sutvirtino vertikaliais strypais, po medvilniniu gaubtu pakabino krepšį šiaudams ir vilnai, o įkaitusiam orui pakėlus balioną, broliai Montgolfierai nupjovė virves.

Apie 10 minučių aukštyn kilęs balionas pasiekė maždaug 1 kilometro aukštį. Tačiau atvėsus orui, balionas netrukus nusileido į lauką ir užsidegė nuo pintinėje rusenusios ugnies. Pasakojama, kad pirmojo oro baliono pakilimą stebėję žmonės paliudijo, kad šis įvykis buvo autentiškas. Surašytą įvykio protokolą broliai nusiuntė Paryžiaus Mokslo akademijai, prašydami oficialiai pripažinti juos „skraidančio“ aparato kūrėjais.

Vėliau sekė daugybė bandymų, kurių vienas iš pirmųjų rezultatų – Versalyje į orą pakilę pirmieji oro baliono keleiviai: antis, gaidys ir avis. Toks sprendimas dėl oro baliono keleivių buvo priimtas dėl to, kad nežinota, kaip aukščio pokyčiai gali veikti žmogaus organizmą. Po maždaug 3-8 minutes trukusio skrydžio gyvuliai laimingai nusileido už 3 kilometrų nuo pakilimo vietos. Pirmieji du vyrai į orą pakilo 1783 metų lapkritį, netoli Paryžiaus. Po maždaug 25 minučių skrydžio jie sėkmingai nusileido už maždaug 10 kilometrų.

 

Ne tik pramoga, bet ir sportas

Šiandien oro balionai kaip transporto priemonė bemaž nenaudojami. Jie daugiau skirti pramogai – pasiskraidymui virš apylinkių ir… sportiniuose čempionatuose. Nors žodžių junginys „karšto oro balionų čempionatas“ ne vienam kelia klausimą „O ką juose daro?“, ne mažiau stebina šių čempionatų užduočių įvairovė bei sudėtingumas.

Kaip kelioniumanija.lt pasakojo „Oreivystės centro“ pilotė Daiva Rakauskaitė, oro balionų čempionatuose būna kelių tipų užduotys. Bene visos iš jų reikalauja tikslumo: dažniausiai oro balionu praskrendant pro nustatytą tašką reikia kuo tiksliau į tą tašką pataikyti iš oro baliono išmetamą žymę.

„Užduotys formuluojamos skirtingai. Čempionato pilotams gali būti nurodyta oro balionu kilti iš vieno lauko, gali būti tik užduodamas atstumas, o kilimo vietą pasirinkti turi patys pilotai. Arba, pavyzdžiui, gali būti nurodytas taškas A ir B, ir duotas laikas, per kurį šį atstumą reikia įveikti. Visas sudėtingumas slypi tame, kad pilotas skrenda ten, kur neša vėjas. Todėl reikia gerai pajausti vėją, kad jis nuneštų ten, kur reikia“, – sakė D. Rakauskaitė.

Kaip dar vienu pavyzdžiu, pilotė pasidalino užduotimi, kuri vadinasi „Lapė“: „Iš pradžių pakyla vienas oro balionas, „lapė“, ir po maždaug 10 minučių leidžiama pakilti visiems kitiems varžybų dalyviams, kurie turi vytis vadinamąją „lapę“. Esmė ta, kad net 10 minučių kartais užtenka, kad tu, netgi startuodamas iš tos pačios vietos, gali nesugebėti išlaužti tos pačios trajektorijos, nes vėjas gali pasikeisti“, – pasakojo D.Rakauskaitė.

Pilotė taip pat pasidžiaugė profesionaliais Lietuvos oro balionų pilotais, tarptautiniuose čempionatuose kasmet užimančiais aukštas vietas.

 

Nuotraukos autorės

 

Taip pat skaitykite:

Špicbergenas po aitvaro sparnu

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.