Laukiniai smėlio paplūdimiai, įspūdingos uolos, mirtų kvapas ir Viduržemio jūros pakrantėms būdingi vynuogynai, citrusų plantacijos bei alyvmedžių giraitės – tai tik keletas žodžių, apibūdinančių ketvirtą pagal dydį Viduržemio jūros salą. Nors liepos ir rugpjūčio mėnesiais į salą suplūsta poilsiautojai, Korsikos gamta yra viena mažiausiai paliestų Viduržemio jūros regione.
„Pati gražiausia sala“
Kaliste, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „pati gražiausia sala“, vardą Korsikai davė senovės graikai ir šis vardas prigijo tikrai ne veltui.
Didžioji dauguma pakrančių, o ir visa sala yra nesibaigiantis uolų, skardžių, natūraliai susiformavusių granito arkų ir akmens peizažas. Korsikos kalnai siekia iki 3000 metrų aukštį, o daugiau nei 100 viršūnių yra iškilę aukščiau nei 2000 metrų.
Laukinio grožio saloje netgi yra prigijęs posakis, kad ir seni akmenys turi sielą. Raudono granito skardžiai neria į žydrus jūros vandenis ir, priklausomai nuo paros meto ir apšvietimo, keičia spalvą, įgaudami įvairių tonų atspalvius – nuo švelniai rausvo iki ryškaus raudono.
Korsikos pakrantės driekiasi daugiau nei 1000 km, tačiau tik palyginti nedidelis salos rytinės pakrantės ruožas gali pasigirti balto smėlio paplūdimiais. Daugiausia pakrančių – uolėtos.
Skirtingais laikotarpiais salą valdė kartaginiečiai, romėnai, gotai, Saracėnai. Nors oficiali salos kalba yra prancūzų, korsikiečiai kalba italų kalbos tarme ir nelaiko savęs prancūzais, mat salą Prancūzijos karalius Liudvikas XV įsigijo iš Genujos, kadaise klestėjusio Italijos uostamiesčio. Genujiečių kultūrinį ir architektūrinį palikimą, masyvias citadeles sutiksite visoje saloje.
Napoleono Bonaparto gimtinė
Korsikos salos sostinėje Ajače (Ajaccio) gimė Napoleonas Bonapartas. Korsikiečiai labai didžiuojasi savo tėvynainiu. Tuo galima nesunkiai įsitikinti: rodos, ant kiekvieno kampo galima išvysti Napoleono paminklą. Mieste iki šiol rugpjūčio 15 d. švenčiama nenugalimojo imperatoriaus gimimo diena. Šventės dieną Ajačo gatvėmis žygiuoja iškilmingos procesijos. Ajače galima užsukti į namą, kuriame gimė ir vaikystę praleido būsimasis prancūzų karvedys, ir katedrą, kurioje Napoleonas buvo pakrikštytas.
Į pietus nuo Ajačo esančioje Filitosos archeologinėje vietovėje buvo aptikti akmeniniai menhyrai, vaizduojantys natūralaus dydžio karius. Šių megalitų amžius siekia 4000 metų.
Dar piečiau esantis Sartene miestelis garsus ne tik jaukiomis siauromis viduramžių gatvelėmis, bet ir senoviškomis krikščioniškomis apeigomis. Kasmet Didįjį Penktadienį raudonu gobtuvu apsigaubęs ir grandinėmis surakintas atgailautojas atkartoja Kristaus kančios kelią ir per visą senamiestį neša medinį kryžių.
Korsikos pietuose esantis Bonifaco miestas žavi gražiu uostu, genujiečių statyta XII a. tvirtove ir gotikine Šv. Dominyko bažnyčia. Bonifaco senamiestis įsikūręs ant įspūdingo skardžio yra tarsi pakibęs virš jūros 70 m aukštyje. Neveltui miestui prigijęs „skardžių miesto“ pavadinimas.
Iššūkiai žygeiviams
Vaizdingais Korsikos kalnais vingiuoja daugybė turistinių, žygiams pėsčiomis pritaikytų trasų. Iš jų žymiausia, Grande Randonnee pėsčiųjų žygeivių maršrutų tinklui priklausanti GR20 trasa, jungianti Calenzana šiaurinėje salos dalyje ir Conca, esančią Korsikos pietuose.
Bendras šios palyginti sudėtingos trasos ilgis – apie 180 km. Šis atstumas pėsčiomis įveikiamas maždaug per 15 dienų. Pakeliui išsidėsčiusiuose kaimeliuose ir turizmo punktuose galima įsigyti maisto, gauti geriamo vandens ir apsistoti specialiai įrengtuose nameliuose.
Kiti populiarūs pėsčiųjų maršrutai saloje – Mare e Mare („nuo jūros iki jūros“) ir Mare e Monti („jūra ir kalnai“). Šias trasas sudaro po keletą skirtingo sudėtingumo takų, kurie įveikiami per 5-11 dienų.
Taip pat skaitykite:
Pietinė Prancūzija – įvairiems skoniams ir pomėgiams
Prancūzija – ne tik pilys ir vynuogynai
