Kartą vienai draugei kelionių agentūroje pasakė: „Kai nebeturėsi daugiau kur važiuoti, važiuok į Kroatiją“. Mane toks patarimas labai nustebino, nes ši šalis paliko tik pačius geriausius įspūdžius: tyra žydra Adrijos jūra, įmantriai išraižyta uolėta pakrantės linija, vaizdingas salų salelių voratinklis, žali kalnai, turtingas kultūrinis palikimas – tai tik maža dalelė to, ką gali pamatyti Kroatijoje.
Iš tiesų, Kroatija yra apdovanota gamtos turtais. Legenda pasakoja, jog kadaise Dievui sukūrus pasaulį angelai nešė maišą įvairių gėrybių, kurias norėjo išbarstyti po visą pasaulį. Tačiau pasirodė velnias ir pabandė atimti maišą. Maišas praplyšo ir visos gėrybės ir grožybės išbyrėjo. Sakoma, jog tai įvyko virš Kroatijos.
Betoniniai paplūdimiai ir uolėtos pakrantės
Kroatijoje retai kur aptiksite smėlėtą pakrantę, dauguma paplūdimių – tai išbetonuotos aikštelės su panašiomis kaip baseinuose kopėtėlėmis, kuriomis galima nusileisti norint paplaukioti jūroje. Mums, lietuviams, pratusiems prie baltų Baltijos jūros smėlio paplūdimių, iš pradžių tai atrodo kiek neįprasta, tačiau vėliau supranti, jog tokie paplūdimiai turi ir privalumų. Paprastai jūra gili jau prie pat krantinės, tokiu būdu, nusileidęs kopėtėlėmis, gali išvengti braidžiojimo, o kartu ir jūros ežių. Šių, nieko pikto nelinkinčių, tačiau itin pavojingų, jei užlipi basomis kojomis, gyvūnėlių čia – devynios galybės. Švarus ir šiltas Adrijos jūros vanduo – itin palanki terpė jūros ežiams veistis. Dėl to braidžiojant būtina dėvėti specialius plaukiojimo batus storu guminiu padu.
Atokesnėse vietose esantys paplūdimiai, jei taip galima pavadinti pakrantes su išsikišusiomis uolomis, yra kur kas romantiškesni. Jie džiugina vaizdingomis apylinkėmis, skaidriu, permatomu vandeniu ir laukine beveik nepaliesta gamta. Šildaisi, lyg koks driežas ant uolos, žvelgi į žydrą jūrą, stebi viena už kitą prabangesnes jachtas, praplaukiančias pro šalį, pasineri į skaidrias ir sūrias Adrijos bangas – tikras rojaus kampelis. Ant uolų prie pat vandens knibžda krabai. Pakeli akis į dangų, o virš tavęs siūbuoja lauramedžiai – ne veltui kvepėjo lauro lapais.
Tačiau daug kur uolos kyla aukštai virš vandens dėl to pasiekti pakrantę praktiškai neįmanoma.
Kroatijos pakrantės nėra nardytojų rojus, tačiau stebėti povandeninį pasaulį plaukiojant su kvėpavimo vamzdeliais – įdomu. Adrijos jūra, skalaujanti Italijos, Kroatijos, Juodkalnijos, Albanijos, Slovėnijos bei Bosnijos ir Hercegovinos krantus, garsėja kaip viena iš skaidriausių ir švariausių jūrų Europoje.
Kroatijos pakrantė išraižyta gausybe įlankėlių ir iškyšulių. Kroatijai priklauso ir dvi didžiausios Adrijos jūros salos – Cres ir Krk.
Kurortai, nė iš tolo neprimenantys mūsų Palangos…
Vienas iš žymiausių Kroatijos kurortų – Opatija, įsikūręs Kvarnerio įlankoje. Kurorto pavadinimas kilo nuo Viduramžiais šioje vietoje Benediktinų vienuolių įkurtos abatijos (kroatų kalba abatija yra „opatija“). Tačiau iki XIX a. vidurio gyvenvietė tebuvo nedidelis žvejų kaimelis.
Opatijos kaip kurorto istorija prasidėjo 1844 m., kuomet netoliese esančio svarbaus Rijekos uosto pirklys šioje vietovėje pasistatė vilą ir pavadino ją „Villa Angiolina“. Ši vila, apsupta egzotiniais augalais apsodinto parko, išlikusi iki šių dienų.
Netrukus Austrijos-Vengrijos imperijos įtakoje esanti gyvenvietė virto prestižiniu kurortu, itin vertinamu dėl gydomųjų savybių. Kurortą pamėgo imperijos kilmingieji ir turtingieji, įskaitant ir imperatoriškąją šeimą. O pokario laikotarpiu Opatija buvo mėgstama Jugoslavijos komunistų vadų poilsio vieta. Tokį populiarumą kurortas įgijo dėl poilsiui ir sveikatinimui ypatingai palankių klimato sąlygų.
Romantiškiems pasivaikščiojimams pakrante įrengtas maždaug 12 km ilgio takas palei jūrą, pavadintas „Lungo Mare“. Greta jo išsidėstę jachtų prieplaukos, restoranai, nedideli uolėti paplūdimiai. O vakarais galima pasigrožėti Kvarnerio įlankos ir greta įsikūrusios Rijekos žiburiais.
Greta yra ir kiti kiek mažesni kurortai – viduramžių miestelis Lovranas, Volosko, Kastav ir kt.
Trispalvis Istrijos pusiasalis
Didžiausias Kroatijos pusiasalis – Istrija, viliojantis kalnais ir slėniais, jaukiais pakrančių miestukais ir gausiu kultūriniu paveldu, plačiais vynuogynais ir alyvmedžių giraitėmis.
Kroatai Istriją skirsto į tris dalis: baltąją, pilkąją ir raudonąją Istriją. Tokius pavadinimus regionai gavo dėl juose vyraujančios žemės spalvos. Baltoji Istrija – tai kalnų regionai, pilkoji Istrija – derlingos žemės pusiasalio viduryje, o raudonos spalvos dirvožemiai vyrauja Vakarinėje pusiasalio dalyje, Adrijos jūros pakrantėje.
Žymiausias ir didžiausias gyventojų skaičiumi miestas Istrijos pusiasalyje – Pula. Miestas garsėja vienu geriausiai išsilaikiusių ir penktu pagal dydį pasaulyje amfiteatru, kurį I a. pastatė Romos imperatorius Vespasianas. Kadaise buvusioje gladiatorių kovų arenoje šiandien rengiami koncertai bei festivaliai.
Rovinjas – bene gražiausias Istrijos pusiasalio miestas, įkurtas romėnų, tačiau suklestėjęs venecijiečių valdymo laikais. Rovinjas žavi jaukiu ir beveik iš visų pusių vandens apsuptu senamiesčiu bei romantiškai virš jo iškilusiu Šv. Eufemijos bažnyčios bokštu. Venecijos labirintus primenančios kreivos ir siauros gatvelės kviečia paklajoti ir pasimėgauti spalvingomis langinėmis bei jaukiomis kavinukėmis.
Porečas – dar viena Istrijos pusiasalio garsenybė, žymi Šv. Eufrazijaus bazilika, kurios daugiau nei 80% sudaro išlikę autentiški fragmentai, menantys VI a. Tai bizantiečių architektūros perlas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Bazilika išsiskiria gausiomis ir spalvingomis dekoracijomis, būdingomis ankstyvajai krikščionybei.
Gamtos mėgėjams turėtų patikti Brijuni nacionalinis parkas, įkurtas Brijuni archipelage, kurį sudaro 14 salų. Kadaise čia savo vilą turėjo žymusis kroatų prezidentas Tito. Šiandien salynas siūlo puikius paplūdimius ir safari, kurio metu galima stebėti laukinius gyvūnus.
Kroatijos vizitinė kortelė – Plitvicos ežerai
Plitvicos ežerų nacionaliniame parke tikrai nepasijausite vienišas, nes lankytojų čia – tūkstančiai. Be to, parke įrengtais takais greičiausiai teks pėdinti tokiu žingsniu, kokiu eina minia priešaky.
Vis dėlto nei turistų gausa, nei mūsų apsilankymo metu užėjęs lietus nenustelbė natūralios gamtos stebuklo, įtraukto į UNESCO Pasaulio gamtos paveldo sąrašą. Daugybė kaskadų ir krioklių natūraliai krenta abipus įrengtų takų. Parke – 16 skaidrių turkio spalvos ežerų, tarpusavyje sujungtų upeliais ir kriokliais.
Ežeruose knibžda žuvys, tačiau jas gaudyti draudžiama. Taip pat siekiant išsaugoti šį unikalų gamtos kampelį draudžiama maudytis ežeruose, o susisiekimui naudojamas tik ekologiškas transportas – elektra varomi traukinukai ir nedideli keltai.
Plitvicos ežerai įdomūs tuo, jog veikiami cheminių procesų ir biologinių sąlygų kriokliai ir kaskados nuolatos kinta, formuojasi naujos jų struktūros, taigi apsilankę kitą kartą galite išvysti visai kitokį vaizdą. Aukštutinių ir žemutinių Plitvicos ežerų lygių skirtumas siekia beveik 150 m. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti neįmanoma, tačiau geologai šį reiškinį aiškina tuo, jog aukštutiniai ežerai susidarė dolomito uolienoje, tuo tarpu žemutiniai – klintiniame tufe.
Nacionalinio parko apylinkių gyventojai pasakoja, jog kadaise šią vietovę užklupusi didžiulė sausra. Žmonės meldė lietaus, tačiau veltui: išdžiūvo visi pasėliai, ėmė gaišti gyvuliai. Galiausiai Juodajai Karalienei pagailo žmonių ir ji pasiuntė į žemę perkūną. Staiga prasidėjęs lietus atgaivino pievas ir laukus, upes ir ežerus, ėmė trykšti upeliai ir šniokšti kriokliai – ši vieta yra dabartinis Plitvicos ežerų nacionalinis parkas.
