97 kilometrai bekraščių smėlynų, aukšto dangaus, šimtamečių pušynų – taip atrodo lietuvišku rojumi vadinama Kuršių nerijos juosta. Tiesa, jos tik 50 kilometrų priklauso Lietuvai, likusi dalis – Rusijos Federacijos teritorija. Čia atvykę net triukšmingiausi poilsiautojai nutyla, nuščiūva ir mėgaujasi nenusakomais vėjo piešiniais smėlyje, ošiančia atvira Baltijos jūra, pasivaikščiojimais siaurais mediniais takeliais.
Vienas iš tokių takų, skirtų pasivaikščiojimams, yra Parnidžio pažintinis takas. Šį taką turėtų aplankyti kiekvienas, nusprendęs tapti tarptautinio projekto „Didysis žygis po Baltijos šalis“ dalyviu. Greičiausiai ir geriausiai Kuršių neriją galima pažinti keliaujant šiuo beveik dviejų kilometrų ilgio pažintiniu taku.
Kuršių nerijos lankytojai – vis sąmoningesni
2002-aisiais įrengtas Parnidžio pažintinis takas driekiasi pačiomis populiariausiomis Kuršių nerijos vietomis: link aukščiausios Parnidžio kopos ir nuo jos – į Nidos gyvenvietę. Stenkitės eiti aiškiai matomais takais, mat Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai pabrėžia, jog ypač svarbu nesileisti kopų šlaitais ar nelipti į kopas nuo jūros pusės, mat šitaip suardoma trapi kopa ir smėlis byra jūros link. „Iš jūros smiltys negrįžta“, – sako gyvenantys Kuršių nerijoje, kurioje stengiamasi išsaugoti kuo daugiau šio balto smėlio. Numatyta ir bauda už laipiojimą kopomis – 100 litų.
Vis dėlto linkusių laipioti kopomis yra ne tiek ir daug. Pasak nacionalinio parko prižiūrėtojų, besilankantys Kuršių nerijoje tampa vis sąmoningesni, stengiasi nešiukšlinti, vaikščioti mediniais takais ir saugoti gamtos sukurtą stebuklą.
Kopos nebekelia gyventojams pavojaus
Pažintinio tako pradžia – Tylos slėnyje. Taip vietiniai Kuršių nerijos gyventojai vadina kopos papėdėje esančią pievą, kuri yra šiam kraštui būdinga sauspievė. Pamažu keliaudami mediniu taku susipažinsite tik su Kuršių nerijai būdinga fauna ir flora, galbūt pušynų tankmėje išvysite ir girių milžiną briedį. Jų šiame krašte priskaičiuojama trys šimtai.
Beveik dviejų kilometrų ilgio take – 14 stotelių, kuriose įrengti informaciniai stendai. Juose aprašyti gyvūnai, augalai, regiono ypatybės. Vienas įdomiausių objektų pažintiniame take – 52 metrus virš jūros lygio iškilusi Parnidžio kopa. Nuo jos atsiveria Nidos panorama, matomas 130 metų senumo švyturys. Parnidžio kopos vardas, manoma, įdomios kilmės – kilęs nuo žodžių „Perėjusi nuo Nidą“. Ir iš tiesų, ši kopa ne kartą „perkeliavusi“ per visą Nidos gyvenvietę, tačiau šiuo metu ji yra sutvirtinta ir pavojaus Nidos gyventojams nekelia.
Vis dėlto kitos kopos, anot nacionalinio parko darbuotojų, per metus dėl vėjo pasislenka nuo vieno iki penkiolikos metrų. Sakoma, kad vienos iš Kuršių nerijos gyvenviečių – Pervalkos – vardas kilo nuo to, kad vietiniai gyventojai matydami artėjantį smėlį nelaukdavo, kol jų trobas užpustys, ir išsirinkę jas pervilkdavo kiek toliau.
Paukščiai – žvejų konkurentai
Keliaudami per Kuršių neriją tai vienur, tai kitur aptiksite negyvus medžius. Nudžiūvusiomis šakomis, pajuodusiais kamienais jie nebyliai linguos vėjyje. Tokie medžiai – susirūpinimą keliančių paukščių – kormoranų – gyvenimo Nidoje pasekmė.
Nutūpę į medi kormoranai pasmerkia jį žuvimui, sako vietiniai gyventojai, mat rūgštingos paukščių išmatos pamažu sunaikina augalo gyvastį.
Tačiau ne tik Nidos gamtai kelia grėsmę kormoranai, vietos žvejai jų taip pat nemėgsta. Per metus kormoranai pagauna apie toną žuvies – beveik tiek pat, kiek sužvejoja vietiniai. Tad šie juodi grėsmingi paukščiai pamažu tampo rimtais konkurentais žvejams.
Saulės laikrodis ir švyturys
Ant Parnidžio kopos, apžvalginėje aikštelėje, rasite Saulės laikrodį, stovintį ten nuo 1995 metų. Tiesa, kiek valandų pamatysite tik giedrą dieną, o laiko skirtumas tarp Vilniaus ir Nidos – 20-30 minučių.
Saulės laikrodžio „rodyklė“ į Lietuvą atkeliavo iš Rusijos karjerų. Dveji jos metrai įkasti žemėje, 12 metrų iškilę į viršų. Aplink laikrodį išklota granito plokštėmis, kurios sudaro 16 skirtingo aukščio pakopų: po vieną jų skirta kiekvienam mėnesiui ir dar keturios – saulėgrįžai ir lygiadieniams.
Dar vienas pažintinio tako objektas – Nidos švyturys, toje vietoje veikiantis nuo 1874-ųjų metų. Švyturys iškilęs šalia Urbo kalno, kurio pavadinimas kilo nuo žodžio „urbti“, reiškiančio duobių gręžimą sodinukams smėlyje. Būtent tuomet, kai Kuršių nerijos valdžia ėmėsi apželdinti kopas kalnine pušimi, kurios čia gausu, buvo pradėta statyti ir švyturį.
Senasis Nidos švyturys buvo 27 metrų aukščio, šešiakampis, o link jo vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje švyturys buvo susprogdintas, o vėliau – atstatytas ir perstatytas. Dabartinis švyturys – beveik trisdešimties metrų aukščio gelžbetonio bokštas, kurio baltos šviesos signalai matomi jūroje už 41 kilometro.
Geriausių pasaulio paplūdimių dešimtuke – antroji vieta
2010-ųjų metų balandį vienas žymiausių pasaulyje turistinių leidinių, gidų po įdomiausias vietoves leidėjas „Lonely Planet“ paskelbė savo geriausių pasaulyje paplūdimių, kuriuose galima palaimingai „sūpuotis hamake“, dešimtuką.
Kuršių nerija jame užėmė antrąją vietą. Balto kvarcinio smėlio ir kvepiančių pušynų lietuvišką pakrantę pralenkė tik auksine vadinamas Dahabo krantas Egipte. O nuo 2000-ųjų Kuršių nerija yra UNESCO pasaulio paveldo sąrašo dalis kaip išskirtinis gamtos ir žmogaus kūrinys. Galbūt tai dar vienas ženklas, jog čia pat, Lietuvoje, turime ranka pasiekiamą tikro rojaus gabalėlį, kurį būtina saugoti ir puoselėti.
Taip pat skaitykite:
10 neatskleistų pasaulio paslapčių
