Legendomis apipintos Aukštaitijos vietos

Autorius: Raminta Žalkauskaitė | Kelionių manija , 2010, Liepos 09d.

Keliautojai paprastai mėgsta įvairias paslaptingas vietas, apie kurias pasakojama daugybė legendų ir padavimų. Nemažai jų žinome užsienyje, tačiau ir Lietuvoje yra nemažai paslaptingų vietų, apipintų įdomiais pasakojimais. Kai kurias jų siūlome aplankyti keliaujant po Aukštaitiją. Ypatingus akmenis, ežerus, piliakalnius, salą ir ąžuolą aplankysite iš Vilniaus važiuodami maršrutu Ukmergė-Anykščiai-Utena-Zarasai-Visaginas-Ignalina.


Puntuko akmuo

Antras pagal dydį Lietuvoje Puntuko akmuo stūkso netoli Anykščių. Greičiausiai Lietuvoje nėra labiau už jį lankomo akmens. Legenda pasakoja, kad kadaise velnias, norėdamas sugriauti bažnyčią, nešėsi akmenį. Staiga pragydo gaidžiai ir nelabasis, metęs akmenį, paspruko. Akmeniui buvo duotas karžygio Puntuko vardas. Šis gamtos ir mitologijos paminklas tapo lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno įamžinimo vieta. Į pietvakarius nuo Anykščių yra akmuo, vadinamas Puntuko broliu.


Puntuko brolis

Akmuo Puntuko brolis yra maždaug pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių, Pašventupio šile. Šis riedulys, nors ir vadinamas Puntuko broliu, yra gerokai mažesnis už žymųjį savo „giminaitį“. Jis atrodo lyg didelis žvėris, iškišęs galvą iš žemės ir išsižiojęs. Vienas kraštas įskilęs, tad išties panašu į prasižiojusį, suakmenėjusį žvėrį. Senovėje šioje vietoje buvo pagoniška šventykla.

Dar viena legenda apie šį akmenį pasakoja, kad vieną šaltą žiemos rytą netoliese šios vietos gyvenę žmonės išgirdę smarkų triukšmą, griausmą ir pamanę, kad pasaulio pabaiga atėjo. Pasakojama, kad didžiulis ugnies kamuolys kritęs į šią vietą iš dangaus. Po kiek laiko atėję rado milžinišką akmenį, įstrigusį giliai žemėje. Akmuo buvo pramintas Puntuko broliu, mat savo dydžiu priminė antrąjį pagal dydį Lietuvos riedulį.


Tauragnų ežeras ir Moko akmuo

Utenos rajone esantis Tauragnai yra giliausias Lietuvos ežeras, kurio pavadinimas kilęs iš „tauro rago“, nes senovėje šiose vietose būta gausu taurų. Lankydamiesi prie šio ežero aplankykite ir Moko akmenį, stūksantį prie Tauragnų-Kazitiškio kelio, Šeimaties kaime. Akmuo yra nupjauto kūgio formos. Šalia jo guli mažesnis – Mokiukas.

Pasak legendos, senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo šeima, tačiau nusivylęs žmonių tingumu Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragnų ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Išlipęs ant kranto Mokas verkė ir stovėjęs kol suakmenėjo. Ir dabar ten tebestovi, o šalia jo – Moko sūnus. O Tauragnų dugne liko Mokienė – akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo.

Mokas yra Rytų Lietuvoje paplitęs riedulių pavadinimas, taip pat vadinamas akmuo yra Ukmergės rajone.


Taurapilio piliakalnis

Ant pietinio Tauragnų ežero kranto, šalia to paties pavadinimo kaimelio stūkso Taurapilio piliakalnis. Seni žmonės pasakoja, kad senovėje ant šio piliakalnio augo ąžuolas ir čia buvusi pagonių kulto vieta, o vėliau, krikščionybės laikais, buvo pastatyta bažnyčia. Tačiau sykį ši bažnyčia prasmego. Ir dabar, vieną kartą metuose, Joninių naktį 12 valandą vos vienai sekundei piliakalnis atsiveria ir, esą galima išvysti prasmegusią bažnyčią. 


Stelmužės ąžuolas

Vienas seniausių Europoje,  seniausias ir storiausias ąžuolas Lietuvoje – tai Stelmužės ąžuolas, augantis Stelmužės kaime, Zarasų rajone. Ąžuolui galiūnui yra apie 1500 metų, jo kamienui apimti reikia 8-9 vyrų. Pasakojama, kad po Stelmužės ąžuolo šakomis kadaise degusi šventoji ugnis. Rudeniop ant aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai, melsdami laukams derliaus ir sėkmės medžioklėse, aukodavę barzdotus ožius, rugių pėdus, midaus ąsočius.


Lygumų akmuo

Netoli nuo Stelmužės ąžuolo Lygumų miške riogso „antrasis Puntukas“ – Lygumų akmuo – iki paties viršugalvio sulindęs į žemę. Apie šį akmenį dar vadinamą Velnio akmeniu išlikusi sena legenda. Pasakojama, kad tai įvyko labai seniai, kai žemė buvo lygi lygi – nei kalnelio, nei įlomėlės. Ir pragare velnių tada buvo daug daugiau. Kartą žemėje velniai aptiko labai didelį akmenį. Pragare jie apie tai papasakojo savo vadui Velniui Karaliui. Jis įsakė pristatyti tą akmenį į pragaro didžiąją menę, o šį darbą pavedė atlikti stipriausiam Velniui Milžinui ir liepė akmenį pristatyti iki pirmųjų gaidžių. Velnias Milžinas bėgdamas į žemę suklydo ir pasuko ne į tą pusę, o kai atsitokėjo, jau ir brėkšti ėmė. Bijodamas Velnio Karaliaus bausmės, Velnias Milžinas suskubo, grįžo atgal, užsikėlė ant pečių akmenį ir ėmė džiaugtis, kad įteiks Karaliui.

Jau ir pragaro vartai buvo netoli, bet staiga užgiedos gaidys. Velnias Milžinas išsigandęs paleido akmenį ir nuskuodė į pragarą. Kai akmuo krito, žemė sudrebėjo, o pats akmuo į ją susmego. Nuo smūgio atsirado kalvos, kalneliai, daubos.

Praeičiai atminti rieduliui taip ir liko Lygumų akmens vardas. Dar sakoma, kad ant šio akmens sutilpdavę net 30 medžiotojų, kurie kadaise čia rinkdavosi aptarti savo reikalų.


Zaraso ežero didžioji sala

Zaraso ežero didžioji sala yra Zarasų miesto širdis. Šiaurinėje šios salos dalyje esą buvęs aukštas iškyšulys. Seni žmonės pasakojo, kad jame buvusi labai gili duobė, panaši į šulinį, kurioje gulėję daug brangenybių ir užkeiktų pinigų. Kartą vienas drąsuolis pabandė siekti paslėptų turtų, bet tuo metu atsiradęs velnias ir įtraukęs jaunikaitį į duobę. Dabar didžioji sala – poilsio vieta, čia vyksta rajono ir miesto kultūriniai renginiai, koncertai, sporto varžybos.


Drūkšių ežeras

Zarasų rajone, netoli Visagino telkšo didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkšiai. Kadaise šio ežero saloje buvusi pilis, viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, kaip Trakų ar Platelių, pastatytų ežerų salose. Saloje taip pat buvo pastatyta medinė bažnyčia. Pasak legendos, švedai antpuolio metu sudeginę pilį ir gyvenvietę ketino išsivežti bažnyčios varpą, bet šis nuskendęs Drūkšių ežere. Po kiek laiko varpas skenduolis atsiradęs Gaidės bažnyčios varpinėje. Salos gyventojai paliko sudegusią gyvenvietę ir ežero krante įkūrė Drūkšių miestelį. Todėl tai ir miestelio atsiradimo istorija.


Ladakalnis

Ignalinos rajone, tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų stūkso įdomios formos kalnas:  lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek akys mato.  Nuo šio Ladakalniu vadinamo kalno, esančio Papiliakalnės kaime, atsiveria puiki panorama ir matosi net šeši ežerai. Išlikęs paprotys užlipus į Ladakalnį prie čia augančio ąžuolo palikti atsineštą akmenuką. Manoma, kad ant šio kalno pagonys kadaise aukodavę aukas gyvybės deivei ir pasaulio gimdytojai Ladai.

 

Taip pat skaitykite:

Atraskime Dzūkijos gamtą

Keliaujame po Pamario kraštą

Susipažinkime su Žemaitija

Kuršių nerija: lietuviškas balto smėlio ir pušynų rojus


 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.