Marokas: šalis, kur niekas nėra toks, koks atrodo (I)

Autorius: Lina Balsytė | Kelionių manija , 2010, Spalio 13d.

Paslaptingas, spalvotas ir viliojantis, tarsi epizodas iš Tūkstančio ir vienos nakties pasakų. Taip Maroką įsivaizdavo Saulutė Skirkevičiūtė ir Arminas Rasickas, prieš apsilankydami šioje šalyje. Ir išties spalvų jie Maroke atrado daugybę: vienos iš jų sukrėtė, kitos nustebino, dar kitos privertė susimąstyti.

Prieš kelionę perskaitę Tahiro Shaho knygą apie Maroką „Kalifo rūmai“, Saulutė ir Arminas žinojo: Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. T.Shahas savo knygoje ne sykį pabrėžė – šioje šalyje niekuo negalima tikėti ir niekas nėra toks, koks atrodo. Tačiau asmeninis susidūrimas su Maroku ir bandymas jį prisijaukinti per 12 dienų atskleidė dar netikėtesnį Maroko paveikslą. Planas atsiplėšti nuo vakarietiškai civilizacijai, estetikai būdingų atributų bei visiškai išvalyti savo sąmonę nuo buvusios rutininės kasdienybės – pavyko šimtu procentų.



Kokių spalvų parsivežėte iš Maroko?

Saulutė: Nuskridę į Maroką taip ir likome nesupratę – patinka jis mums, ar ne. Į klausimą – koks jis – iki šiol negalime atsakyti. Spalvų ir įspūdžių buvo pačių įvairiausių, o visos kelionės metu lydėjo gan prieštaringi jausmai: žmonės ten tarsi necivilizuoti, arba civilizuoti kitaip, visada jie atrodydavo mums nesuvokiami, kartais netgi grėsmingi. Kita vertus, jie be galo gyvybingi, aktyvūs, be didelių problemų susišneka ne tik arabų, bet ir prancūzų, anglų, ispanų kalbomis. Jų parkai daug geriau prižiūrėti, nei kuris nors parkas Lietuvoje. O kokie sodai… Neabejotinai pribloškė tradicinės architektūros detalės ne tik neįtikėtinu grožiu, bet ir kruopštumu – mozaikos, tradiciniai tinko nėriniai įvairiais raštais bei spalvomis puošia iškilesnių pastatų fasadus..

Marokiečių taip ir neperpratome. Jie mums pasirodė nesuvokiami. Niekada nežinojome, ko iš jų galima tikėtis, tačiau visą laiką persekiojo mintis, kad galbūt jie tau gero nelinki. Net jei ir iš tikrųjų kas nors duodavo gerą patarimą, vis vien bandydavome suvokti, kiek tame patarime buvo naudos tam asmeniui. Kiekvieną dieną užbaigdavome pasvarstydami, ar sutikome gerą žmogų. Ir vis sutartinai atsakymas buvo: „Ne“.

Tiesa, mūsų sutiktieji – daugiausiai prekeiviai; tačiau nedrįsome užkalbinti eilinio žmogaus, diena iš dienos nešančio sunkią neturtingos kasdienybės naštą, ar vingriuose medinos gatvių labirintuose dirbančio amatininko, skleidusio didį susikaupimą ir taikią ramybę. Dar vaikai, kurių tame krašte pilnos gatvės. Jie išskirtiniai savo guvumu, vikrumu, sumanumu, užsidegimu. Vis pagalvodavau – didelis potencialas, tačiau pažvelgusi į jų žaidimų plotą nugulusias šiukšles suprasdavau, kokios mažos galimybės. Didžioji dalis jų – šiame kieme ir nugyvens savo gyvenimą, kitokio pasaulio, nebūtinai geresnio, bet kitokio nei kad šis, galbūt ir nepamatys.



Arminas
: Maroko kontrastai išties dideli. Viena vertus, atrodė, kad didelė šios šalies gyventojų dalis dienų dienas leidžia be tikslo – gatvėse knibždėlynas, kažkas kažką daro, neša, tvarko, bendrauja, o rezultate viskas lieka taip pat – koks to tikslas?.  Aišku, šalį puošiantys pastatai kuo puikiausiai atvaizduoja, kiek tas tūlas marokietis iš tikrųjų gali daug gražaus padaryti. Mums tai buvo siurprizas, nes bemaž geriausias marokiečio kasdienybės atspindys buvo tai, kad tiek anksti ryte pakirdę, tiek vėlyvą vakarą vaikštinėdami gatvėje praeidavome tuos pačius žmones. Vyrai dienų dienas sėdi kavinėse, geria kavą, bendrauja ir tiesiog stebi aplinką.

Saulutė: Marokas nėra švariausia mano matyta valstybė. Ten beprotiškai daug šiukšlių. Nesu išranki, pavykdavo į tai nekreipti dėmesio. Tačiau labiausiai pykdydavo tai, kad jiems gerai ir taip, jiems jos netrukdo. Galiausiai, išvažiavę iš miestų matydavome ir didžiule tvora aptvertas teritorijas. Neabejojame, kad už tų tvorų slypi gražiausi sodai ir rūmai. Ten šiukšlių tikriausiai nėra, bet kad ir kiek prabangos ten bebūtų, vis tiek savęs tenai neįsivaizdavau – nesupratau gyvenimo tenai prasmės. Aplink vien molynai, saulės gairinamos dykynės, nei upių, nei kitų vandens telkinių. Keista būtis. Nė vienas iš mūsų nesuvokėme, ką galima ten veikti.

Jų prasmė ir mūsų prasmė visiškai prasilenkia. Nežinau, ar tai galima vadinti prasme – kur tikslas?  Dvasia be abejonės ten yra, didi, įspūdį daranti. Bet ne mums – mums Dievas rodo kryptį, jie viską patiki Alachui ir už viską dėkoja jam, nesvarbu – turi kažką ar nieko neturi; savęs neklausiama, ar reikia eiti toliau ir kur.

marokas1.JPG

 Kokia buvo pirmoji pažintis su Maroku?

Saulutė: iš tiesų jau pirmąjį rytą Marakeše gavome savo pirmąją arabiškų subtilybių pamoką. Prabudome anksti, greičiausiai todėl, kad Maroką ir Lietuvą skiria trys valandos, ir iš karto nusprendėme keltis bei ryte pasivaikščioti po miestą.

Arminas: Mums besidairant po senamiestį, prie mūsų, tarsi eidamas pro šalį, priėjo žmogus, ir pasiūlė nueiti į odos gamyklą. Mes buvome suplanavę ten užsukti, nes tai vienas iš turistų traukos centrų, todėl aš jam pasakiau, kad nueisime ir atsisveikinau su juo. Tas vyras prie mūsų priėjo dar sykį ir pateikė tą patį pasiūlymą. Galiausiai, trečiąjį kartą jis prie mūsų priėjo jau kartu su pagyvenusiu seneliu, važiavusiu su dviračiu, ir dar sykį pasiūlė eiti į odos gamyklą, pabrėždamas: „He will show you the way, you will pay him nothing“ (liet. k. „Jis jums parodys kelią, jūs jam nieko nemokėsite“).

Saulutė: Tas vyras ant dviračio mus pradėjo lydėti senamiesčio gatvelėmis. Iš pradžių dar buvo pakankamai simpatiški vaizdai, gražios aikštės, tačiau kuo gilyn į senamiestį ėjome, tuo vaizdai darėsi niūresni. Marakešo senamiesčio gatvės išties labai painios, patys, greičiausiai, nė nebūtume radę tų odos gamyklų. Priėjus prie jų, mus iškart pasitiko žmogus su mėtų puokšte rankose ir abiems įteikė po kelias mėtų šakeles – gamykloje kvapas yra nepakeliamai siaubingas, todėl tos mėtos buvo tikras išsigelbėjimas. Pribloškė ne tik klaikus kvapas, bet ir vaizdai: aplink daugybė odų, įvairiausiais pavidalais – vienos iš jų rūksta, kitos mirksta specialiuose tirpaluose, dar kitos kybo pakabintos ant virvių. Kvapas nesuvokiamai siaubingas, estetinis vaizdas žiaurus, o ten dirbantys žmonės abejingais veidais įbridę į tirpalus, kuriuose mirkomos odos, dirba savo darbą. Kol ten vaikščiojom, stengiausi mąstyti tik apie kokius nors gražius dalykus, nes pamąsčius apie ką nors kita, iš karto supykindavo.  Bet užtat dabar drąsiai juokauju, kad per žiurkių kapinyną pereiti man būtų ajokia ne problema.

Arminas: Ekskursija, žinoma, baigėsi gamyklose įrengtose parduotuvėlėse, kuriose jau galėjome pamatyti, kaip tos odos atrodo galutiniame rezultate. Atėję čia pajutome nerealų spaudimą ką nors įsigyti. Mums pradėjo rodyti kilimus ir pasakoti, kiek tūkstančių dirhamų jie kainuoja. Ryžausi kompromisui ir pasakiau, kad kilimo mes tikrai nepirksim, bet kad įsigyčiau diržą. Tokio spaudimo tikrai nesitikėjau, todėl už pirmąjį pirkinį gerokai permokėjom. Vėliau supratome ir išmokome derėtis. Derybos čia neišvengiama kasdienybės detalė.

Saulutė: Subjurusia nuotaika išėjome iš parduotuvės su neplanuotu pirkiniu rankose, o prie durų mūsų jau laukė gidas, vedžiojęs mus po odos gamyklas, ir senukas ant dviračio. Gidas pasiūlė mums tęsti ekskursiją, bet Arminas griežtai pasakė, kad mes ekskursiją jau baigiam. Tuomet gidas iškart atrėžė: „Ok, so pay me“ (liet. k. „Gerai, tai sumokėkite man“) ir paprašė po 100 dirhamų (per 30 litų) už vieną žmogų. Arminas pasakė turįs tik 100 dirhamų, tai tas gidas labai piktai mums abiem paspaudė ranką ir nuėjo.

Arminas: O tuomet tas senukas, palydėjęs mus atgal į aikštę, pareiškė: „Now you pay me“ (liet. k. „Dabar sumokėkite man“). Tačiau jam jau nemokėjome.

marokas2.JPG

 

Ar kelionei ruošėtės iš anksto? Planavotės maršrutą, turėjote išsikėlę kokių nors tikslų?

Arminas: Važiuodami neturėjome jokio konkretaus plano. Nebuvome net užsirezervavę viešbučių. Žemėlapyje tik pasidėjome taškus, kur norėjome apsilankyti ir ką norėjome pamatyti. Iš Marakešo keliavome į šalies šiaurę.

Saulutė: Kelionės metu supratome, kad tikrasis Marokas yra ne šiaurėje, o pietuose. Marakešas paliko didžiausią įspūdį, nes Marokas yra toks, koks yra Marakešas – molio spalvos. Išvykus iš miesto aplink vien ši spalva. Vykstant į šiaurę viskas pamažu keičiasi ir baltėja. Pirmąjį vakarą atvykę į Marakešą, papuolėme tiesiai į jo centre esančią aikštę, kurioje gyvenimas tiesiog verda: aplink daugybė maisto, viskas vietoje gaminama, žmonės valgo, čia pat vyksta įvairūs pasirodymai su kobromis, dainuojama.

Arminas: čia pirmą kartą paragavome virtų sraigių. Maroke jos labai populiarios. Ne todėl, kad yra labai skanios, bet todėl, kad yra labai pigios. Sraigės, skirtingai nei Europoje, čia duodamos valgyti su viskuo, t.y. jos nėra niekaip išdarinėjamos – gauni išvirtą sraigę kiaute ir pagaliuką, kurį kišdamas į kiautą rakinėji sraigės mėsą.

marokas3.JPG

 

Nuotraukos Saulutės Skirkevičiūtės ir Armino Rasicko

 

Antroji pasakojimo dalis

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos