Marokas: šalis, kur niekas nėra toks, koks atrodo (II)

Autorius: Lina Balsytė | Kelionių manija , 2010, Spalio 18d.

Tęsiame kelionę po paslaptingą, neįprastą ir itin spalvotą Maroką: šalį, kuri iš pradžių sukrečia, papiktina, priverčia susimąstyti, o ją truputį prisijaukinus – leidžia mėgautis daugybe naujų ir išskirtinių patirčių.

Skaityti pirmąją šio straipsnio dalį „Marokas: valstybė, kur niekas nėra toks, koks atrodo (I)

 

Kokie kultūriniai skirtumai Maroke kėlė didžiausią nuostabą?



Saulutė
: bemaž visi, giliausiai įsirėžę įspūdžiai, buvo susiję su pačiais žmonėmis, jų mąstymo ir gyvenimo būdu. Marokas nebuvo pirmoji arabų valstybė, kurioje lankiausi. Prieš porą metų buvau Egipte. Tačiau pastarajame, skirtingai nei Maroke, nemačiau tiek daug moterų viešose vietose, be to aptarnaujantysis personalas buvo iššimtinai vyriškas. Maroke moterų pilnos gatvės, dažniausiai jos turi daugybę vaikų, nepaisant to, gali juos išmaitinti, ar ne.

Labai liūdna, bet ir elgetauja bei iš praeivių išmaldos prašo daugiausiai tik silpnosios lyties atstovės, nugaroje rišinos ramiai miegančiomis atžalomis. Vėlais vakarais praeidami netikėtose vietose (prie viešo tualeto ar tamsiame gatvės užkabaryje) įsikūrusias tokias vargdienes, pagalvodavom, kad jos, matyt, neteko namų.

Nesuvokiama daugybė moterų tiesiog sėdi gatvėse ir prašo išmaldos. Tas vaizdas nenusakomas. Vaikai tikriausiai yra labai geras instrumentas, nes sunku likti abejingam alkanam kūdikiui. Akyse vis dar stovi vienos, gatvėje priešais viešbutėlio langą įsikūrusios ir išmaldos prašiusios, moters vaizdas. Sėdėdama šaligatvyje ji rankose laikė vieną miegantį mažylį, netoli gatvės, šiukšlėse, žaidė kitas jos vaikas. Ir tai yra tokia pat neatskiriama Maroko dalis, kaip ir beprotiškai gražūs marokietiški ornamentai.

Arminas: man kultūriniai skirtumai pirmiausiai buvo derybiniai skirtumai. Saulutei turėjau paaiškinti ir vis priminti, kaip reikia derėtis. Maroke yra taip: jei užeini į parduotuvę, reiškia, tu nori kažką nusipirkti. Jei pasiteirauji kurio nors daikto kainos, reiškia, tau tas daiktas yra įdomus. Jeigu tau, pavyzdžiui, pasako, kad šio daikto kaina yra 100 dirhamų ir tu tai išgirdęs išeini pasidairyti po aplinkines parduotuves ir įsitikinti, ar ten tokio paties daikto neparduoda pigiau, o vėliau sugrįžti į tą pirmąją parduotuvėlę, gali būti tikras, kad pardavėjas tau to daikto už 100 dirhamų jau nebeparduos, o pakels kainą iki 200 dirhamų. Jie mąsto taip: jei tu pas jį sugrįžai, vadinasi, tau to daikto reikia labiau nei prieš tai.

Saulutė: tai iš pradžių ir buvo sudėtingiausia, nes esu ilgai neapsisprendžianti pirkėja ir tikrai nesugebu išsirinkti iš pirmo karto. O ir šiaip, tarkim, nuvykusi į kitą šalį, aš mėgstu tiesiog pasmalsauti, pasidairyti į daiktus. Maroke tai teko pamiršti, nes čia, jei užeini į parduotuvę, reiškia, kad tu nori kažką pirkti. Vienintelė protinga išeitis iš keblios situacijos, kai supranti, kad apžiūrėto daikto visgi nenori įsigyti – už jį pasiūlyti neįtikėtinai mažą kainą. Aišku, net ir tokiu atveju yra tikimybė, kad pardavėjas tave pasivys ir sandėris, norėtas ar ne, vis tiek įvyks.



Ar derėtis Maroke reikia dėl absoliučiai visko? Net nuvykus į viešbutį, restoraną, perkant maistą turguje ir pan.? Ir kaip žinoti, kiek galima bandyti sumažinti siūlomą daikto kainą?



Arminas
: taip, būdavo net ir taip, kad pavykdavo nusiderėti net ir viešbutyje, nes Maroke parašyta kaina dar nereiškia, kad tiek ir turi mokėti. Žinoma, buvo atvejų, kai į derybas nesileisdavo ir iš anksto būdavo parašyta, kad dėl kainos tam tikroje vietoje nesiderama. Tačiau visur tikrai reikia pabandyti.

Saulutė: nusiderėti mums pavykdavo po maždaug pusę pradinės kainos. Būdavo, pardavėjas pasako kainą, mes mintyse suskaičiuojame, kiek bus pusė tos sumos, tuomet pasakom tą skaičių pardavėjui. Marokiečiai, žinoma, iš karto sakydavo „Ne, ne“. Tuomet mes išeidavome iš parduotuvės, o pardavėjai mus pradėdavo vytis ir sutikdavo parduoti daiktą už tą kainą, kurią siūlėme.

Iš principo tikriausiai niekada negali būti tikras ar tai, kas tavo įsitikinimu, buvo puikiai pavykusios derybos, iš tiesų nebuvo tavęs apiplėšimas. Bet mes su Arminu į apsipirkimą ir derybas stengėmės žvelgti paprastai: pamąstydavome, kiek, mūsų manymu, daiktas, kurį norėjome įsigyti, buvo vertas ir kiek mums nebūtų gaila už jį sumokėti ir pasiūlydavome už jį tiek pinigų, vėliau nebemąstydami, ar galėjome nusiderėti dar daugiau.

 

marokas101.JPG

 

Kokie dar Maroko akcentai įstrigo labiausiai?



Arminas
: kaip ir bet kurioje kitoje arabų valstybėje, įspūdį paliko eismas miestų keliuose. Kokiomis taisyklėmis vadovaudamiesi žmonės čia vairuoja, nesuprantu iki šiol. Atrodė, tarsi viskas vyktų pagal kažkokį susitarimą. Sankryžoje visi važiuoja, tuomet, staiga, vieni sustoja ir važiuoti pradeda kiti. Susidarė įspūdis, kad šviesoforai Maroke – sau, eismas – sau.  Tačiau bent tai, kad šviesoforai šios šalies keliuose egzistuoja – didelis privalumas, palyginti su kitomis arabų šalimis. Taip pat nesigirdi kitose panašiose valstybėse įprasto pratiso automobilių signalų triukšmo.

Kitas neįprastas dalykas buvo tualetai. Turistų lankomiausiose vietose jie niekuo nesiskiria nuo tų, prie kurių mes esame įpratę. Be to, yra tikrai labai prižiūrimi. Tačiau ten, kur turistų mažiau, ar labai nedaug, naudojimasis tualetu gali tapti dar viena išskirtine patirtimi. Estetine prasme tualetai baisūs, klozetuose nėra bakelio su vandeniu nuleidimui. Prie klozeto stovi kranelis ir kibirėlis, atliekantis dvi funkcijas: jais naudodamasis gali „nuleisti“ vandenį, o antra – apsitvarkyti ir nusiplauti rankas, nes tualetinio popieriaus šiose vietose paprasčiausiai nėra.

Saulutė: dar labai įstrigo tai, kad vis persekiojo įspūdis, jog didžiajai daugumai marokiečių valstybė kaip tokia yra tarsi nereikalinga. Jiems valstybingumas nėra suvokiamas kaip vertybė. Koks patriotizmas čia? Ar iš vis jo šioje šalyje esama – suabejojome. Žvelgiant į jų kasdienybę, į jų gyvenimo būdą, atrodė,  kad marokiečiams rūpi tik  savo paties kiemas. Žinoma, toliau savo kiemo jie dažniausiai ir nepamato. Nejaugi taip ir liktų, jei kas nors bandytų užkariauti? – sunku pasakyti. Galbūt nėra įsitvirtinusio savęs, kaip politinės tautos, supratimo, tačiau kažkokiu būdu, jaučiu, neabejotinai yra palaikoma ir stiprinama visų arabų, neatsižvelgiant į valstybių sienas, vienybė. Tai ypač stipriai išreikšta santykyje su svetimšaliais iš Vakarų. Žinoma, mūsų pastebėjimai yra daliniai, nes daugiausiai susidūrėme su žemesnio ir greičiausiai jokio arba tik menką išsilavinimą turinčiais marokiečiais. Tačiau tokių ir yra daugiausiai.

Skirtingai nei bet kurioje kitoje nearabiškoje šalyje, mes net nedrįsdavome pasiklausti kelio krypties. Būdavo, išlipame iš traukinio, karšta – apie 40 laipsnių karščio. Mes su kuprinėmis ant pečių, Arminas iš kažkur susižvejoja miestelio žemėlapį, o tuomet tiesiog bandom spėti, kurioje pusėje galėtų būti to miestelio centras – medina, kurioje visada rasi nebrangų prieglobstį nakvynei bei vietų pavalgyti. Tuomet savaip interpretavę žemėlapį nueiname kokius 5 kilometrus, baisiai, net iki silpnumo, karšta, ir galiausiai paaiškėja, kad ne į tą pusę pasukome. Tuomet skausmingai apsisukame ir, atrodo, vis sunkėjančiomis kuprinėmis nešini, grįžtame atgal. Tai prisimindama dabar jau šypsausi ir pripažįstu, kad panašios klajonės turi savo žavesio.



Arminas
: susistabdyti vietinį marokietį ir pasiteirauti krypties nesinorėdavo tik todėl, kad kažkaip automatiškai manydavom, jog iš mūsų už tai paprašys pinigų ir dar net nebus aišku, ar teisingą kryptį nurodė. Tikrai visą laiką jautėmės taip, tarsi jie į kiekvieną baltą žmogų žiūri kaip į melžiamą karvę.



Saulute, kaip jauteisi Maroke būdama šviesiaplaukė žydraakė? Ar sulaukei įkyraus dėmesio? O galbūt atvirkščiai – smerkiančių žvilgsnių?



Saulutė
: įkyraus dėmesio tikrai nesulaukiau. Nežinau, ar įtakos turėjo tai, kad keliavau ne viena ar su drauge, bet su vyru pašonėje. Antra vertus, Maroke mačiau merginas keliaujančias ir vienas. Vienintelis dėmesys, kurį pajutau – tai piktas arabo žvilgsnis, nusitaikius ką nors nufotografuoti.

Arminas: be to, ir savo apranga Saulutė stengėsi neįžeisti vietos papročių. Žinoma, neišsiskirti iš kitų moterų nepavyko, tačiau rinkdavosi uždarus, ilgarankovius drabužius. Nepaisant nelietuviškos kaitros karščio, Maroke dauguma moterų vaikšto apsivilkusios tradicinę musulmonų aprangą, slepiančią jų kūną ir plaukus. Tačiau matėme ir pakankamai pasaulietiškai apsirengusių merginų, svarbu, kad nebūtų apnuoginto liemens. O dėl vyrų aprangos vienintelis pastebėjimas: aš ten buvau vienintelis, neskaitant kitų turistų, vaikščiojęs su šortais. Taigi tam tikri, matyt, apribojimai galioja ir vyro aprangai.

Saulutė: kalbant apie turistus… Mane kai kurie iš jų labai nuvylė. Ypatingai jauniklės vakarietės, kurios Maroke jautėsi tarsi karalaitės, atvykusios į neturtingą kraštą, matyt, padiktuoti savo civilizacijos bei madų: trumpučiai sijonai, jokios pagarbos vietos kultūrai ir papročiams. Antra vertus, labai nustebino ir tai, kad daugybė turistų, į Maroką atvykusių iš Vakarų pasaulio, buvo vyresnio amžiaus. Juk Marokas išties sudėtinga šalis tiek klimato, tiek kultūrinių skirtumų atžvilgiu: šiukšlės, kvapai ir pan. Tačiau tie žmonės randa sveikatos ir noro. Tai labai smagu matyti.

Kitas keistas potyris buvo tai, kad vakarais iš esmės neturėdavome ką veikti. Kavinių, į kurias būtų galima nueiti ir jaukiai pagurkšnoti kokį nors gėrimą, nėra. Tiksliau yra, bet jose sėdi ir kavą geria tik vietiniai vyrai. Kita vertus, dažniausiai mes nusėsdavome  labiausiai turistų lankomose miesto dalyse, tai tikrai rasdavome, kur skaniai ir visada nebrangiai pavakarieniauti. Tačiau tuo dieną ir užbaigdavome – jokių linksmybių ar pramogų, saldi mėtų arbata prieš miegą bei apmąstymai ką pamatėme bei sutikome.

Išskyrus Marakešą. Šio miesto pagrindinėje aikštėje veiksmo ir vakarais būdavo tikrai daug.

Beprotiškai sužavėjo ir dar viena įdomi patirtis: būdavo, atsisėdame kokioje nors kavinėje, užsisakome maisto ir tuomet matome: padavėjas nuėjo parnešė vištą, virėjas nuėjo atnešė aliejaus, dar kitas kavinės darbuotojas nulėkė iki kitos kavinės ir pasiskolino daržovių. Ar Lietuvoje tai kada nors pamatytumėme? Dar vienas nenusakomas jausmas.

 

marokas102.JPG

 

„Kalifo rūmų“ autorius didžiąją knygos dalį pasakoja apie paslaptinguosius džinus ir jų įtaką marokiečių kasdienybėje. Ar šią įtaką pajutote ir jūs?



Saulutė
: to, kad egzistuoja džinai ir kad daro kokią nors įtaką marokiečių mąstymui ir kasdienybei, tikrai nepajutome. Bent jau komersantų, su kuriais susidūrėme, sąmonėje jų tikrai nėra.

Arminas: kita vertus, mums galbūt tiesiog neteko taip artimai bendrauti su marokiečiais, kad būtume turėję galimybę patirti, kokią reikšmę jie iš tiesų turi šios šalies piliečių gyvenimuose.

 

Ką patartumėte žmonėms, planuojantiems vykti į Maroką?



Saulutė
: vykti kuo giliau į pietus, nes ten yra tikrasis, molio spalvos Marokas, beveik nepaliestas civilizacijos. Gamta Maroke tikrai graži – Atlaso kalnai, įkalnėse ir nuokalnėse stovintys mažyčiai nameliai. Žinoma, daugybė šiukšlių… bet ir tai yra Marokas. Žinoma, daugelis dalykų Maroke ir stebins, ir neramins, tačiau siūlyčiau išsyk atsipalaiduoti – labai mažai, kas toje šalyje priklausys nuo jūsų ir tikrai niekas nebus toks, koks jums pasirodys. Kuo greičiau ateis susitaikymas su tuo, tuo daugiau laiko mėgautis kelione laimėsite.

Arminas: daugeliui žmonių, kurie lankėsi Maroke, ši šalis paliko didžiulį įspūdį. Greičiausiai todėl, kad jie gyveno geruose viešbučiuose, valgė geruose restoranuose ir lankėsi turistų lankomiausiose vietose. Mūsų kelionė buvo kitokia: mes rinkomės nebrangius viešbučius, aplankėme kelias turistų lankomiausias vietas, tačiau bemaž labiausiai siekėme pamatyti Maroką tokį, kokį jį kasdien mato šios šalies piliečiai. Todėl prisilietėme prie to, prie ko galbūt prisiliesti nepavyksta oficialių ekskursijų metu. Taigi prieš vykstant į šią šalį, pirmiausiai reikia gerai pamąstyti, ką nori joje pamatyti. Marokas turi beprotiškai daug spalvų. Jos visos ypatingos ir visos sukrečia, tačiau tam sukrėtimui reikia būti nusiteikus.


 Ačiū už pokalbį.

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos