Neatrastasis Tunisas, arba šalis, kurioje vyrai bijo skyrybų

Autorius: Agnė Mankevičiūtė | Alytaus naujienos , 2010, Sausio 12d.

Kiekviena kelionė ne tik pakrauna žinių bagažą. Sutikti įdomūs žmonės, pamatyti dar niekada neregėti kraštovaizdžiai užpildo tuštumą, įkvepia branginti kiekvieną gyvenimo akimirką, mylėti tuos, kurie šalia.

Perteikti visų įspūdžių, žinoma, neįmanoma. Tam reikia laiko. Kelionė – kaip gera knyga. Neperskaitęs nuo pradžios iki galo, nepajusi jos unikalumo, kitoniškumo, meniškumo.

Tunise stovėdama priešais Didįjį Atlaso kalnų kanjoną pagalvojau, kad niekada nenorėčiau keliauti viena. Ne dėl to, kad bijau. Tiesiog gerais dalykais gera turėti su kuo dalytis čia ir dabar.

 

Kam daryti šiandien, jeigu galima rytoj?

Tunisas – valstybė Šiaurės Afrikoje, tarp Alžyro ir Libijos. Šiaurėje ir rytuose jos krantus skalauja Viduržemio jūra, supa Sacharos dykuma ir Atlaso kalnai.

Pirmą kartą atvykus į Tunisą apima keistas jausmas. Rodos, keliavai į Afriką, o čia ganėtinai europietiškas kraštas: užrašai prancūzų kalba, vietos gyventojai apsirengę europietiškai, pagrindinės miestų gatvės mažai kuo skiriasi nuo mums įprastų. Keista tik tai, jog čia, kitaip nei Lietuvoje, nėra nė vieno šviesoforo. Eismą reguliuoja žiedai. Jeigu pėsčiasis lauks, kol jį praleis bent vienas automobilis, tikėtina, lauks ilgai ilgai… Tunisiečiams būdingas vairavimas be taisyklių, todėl vietiniai per kelią mauna tik progai pasitaikius.

Kiek pasukę nuošalesnėn gatvelėn, tolėliau nuo miesto centro, supranti: pirmas įspūdis buvo klaidingas. Balti namukai, aukštos tvoros, šiukšlės, lyg po karo apgriuvę pastatai, kavinės, kuriose sėdi tik vyrai. Trys puodeliai espreso kavos pusryčiams ir dar šeši per dieną čia nieko nestebina. Galvojate: „Maniakai?“ Turėtų stebinti ne puodelių skaičius, o jų tūris, nes porcijos – miniatiūrinės.

Mums, kaip ir visiems europiečiams, skubėti įprasta, net privaloma. Taip kitiems parodome, kiek daug dirbame, kokie užsiėmę esame. Tunise – dėl šilumos ir tūkstantmečių tradicijų – skubama tik žodžiais. Mes pykstame, kai padavėjas ilgai neatneša vandens, kambarinė per lėtai tvarko kambarį, o pardavėja neskubėdama skaičiuoja grąžą. Jeigu tunisietis mano turįs problemą, ją pamiršta porai valandų. Jei per dvi valandas ta problema neišsisprendžia, jis pradeda galvoti, kaip ją išspręsti. Jeigu dar per kelias valandas ji nepajuda iš vietos, tik tada jis ima kažką daryti. Žodžiu, ką tik gali, arabas stengsis padaryti rytoj, o gal net poryt.


Kai leidi fantazijai skleistis…

Tunisiečiai sako, jei nesilankei Sacharoje, vadinasi, šios šalies visiškai nepažinai.

Kaip ir dauguma turistų, į dykumą keliavome džipais. Ir būtent mūsų ekipažui gana rūgščiai nusišypsojo likimas – išsirinkome „patį geriausią“ visureigį. Telieka įsivaizduoti Sacharos karštį, sausą orą ir neveikiantį kondicionierių, pučiantį ne vėsą, o kaitrą. Tačiau ko vertas linksmai nusiteikusio ir gana kvaištelėjusio vairuotojo pasivažinėjimas smėlynais ir savotiška lenktynių Paryžius – Dakaras parodomoji programa!

Matmatoje aplankėme tikrųjų Šiaurės Afrikos gyventojų berberų kaimelius. Neįtikėtina, kad šie žmonės gyvena urvuose! Grubioje savo tvirtovėje berberai mus vaišino žemės gilumoje kepta duona ir arbata, demonstravo pačias primityviausias gyvenimo sąlygas (nors, tiesą pasakius, viename urve užtikome ir televizorių su palydovine lėkšte). Beje, ne kiek keista, kiek juokinga matyti tautiškai apsirengusią berberietę, mūvinčią „Nike“ kojinaites. Tunise dabar XV amžius, o europiečių įtaka net ir atokiausiuose Tuniso kraštuose yra nemenka.

Joti kupranugariu apsirengus kaip tikram arabui – bene labiausiai užbūręs dalykas, prisiminimas visam gyvenimui. Gali visą laiką čiauškėti, kaip įdomu, kaip baisu liesti kupranugariui ausį, kaip bjauru, kai purus dykumos smėlis graužia akis. Arba paskęsti savo fantazijoje… įsivaizduoti, kad per dykumą joji jau penktą dieną, ieškai vandens, staiga išvysti didelį ežerą, sukaupi jėgas ir vis greičiau artėji prie jo, kol supranti, jog visa tai tebuvo miražas.


Dykumos rožė ir įrodymas netikinčiajam

Po ankstyvų pusryčių (4 valandą ryto) patraukėme El Džerido druskos ežero link, kur džiaugsmingai pasitikome saulę. Labiausiai akį traukė gipso ir barito su smėlio intarpais kristalų agregatas, dar vadinamas dykumos rože. Tunise krūvos tokių akmenų guli kiekvienoje turistų lankomoje vietoje ir nė vienas jiems neatsispiria. Parsiveža mažiausiai po dvi dykumos rožes.

Arklių traukiamomis karietomis (kitaip brikomis) važiavome į Degešo oazę. Sunku įsivaizduoti, kiek daug gali žmogaus rankos. Čia vietos gyventojas mums parodė neįtikėtinus dalykus. Daugelis netikėjo savo akimis, kiti lydėjo padrąsinamais šūksniais, plojimais labai sulysusį (tikriausiai nė 45 kilogramų nesveriantį), vos metro penkiasdešimties centimetrų senolį, vikriai įkopusį į palmės viršūnę. Vėliau paaiškėjo, jog jam apie šešiasdešimt metų, o daug senesnis atrodo todėl, kad nurudintas saulės. Retas jaunuolis būtų įkopęs į palmę be jokios pagalbos ar įrankių, o seneliukas tą padarė be vargo ir kartkarčiais pamojuodamas apstulbintiems žiūrovams.

Kelionė į Kairuaną atskleidė islamo tikėjimo ypatybių. Tai pirmas musulmonų miestas Afrikoje. Per šią vietovę ėjo svarbūs prekybos keliai. Apie miesto įkūrimą sklando įdomi legenda. Pasakojama, esą arabų karvedys rado prieš keletą metų Mekos šaltinyje pamestą auksinį ąsotį. Tas leido vietovę paskelbti šventa. IX a. miestas gavo šalies sostinės statusą. Tuomet jis buvo labai išpuoštas, pastatyta daug svarbių pastatų. Dabar pasaulio musulmonų religinėje hierarchijoje Kairuanas laikomas ketvirtu pagal svarbą (po Mekos, Medinos ir Jeruzalės). Didžioji miesto mečetė pavadinta arabų karvedžio, kuris šaltinyje rado auksinį ąsotį, vardu Okba ibn Nafi. Pati seniausia ir eklektiškiausia mečetė visoje Afrikoje labiau primena gynybinę tvirtovę nei kulto pastatą.

Kairuanas laikomas ir kilimų sostine. Ne berberiškų, o arabiškų. Kilimų čia kiekvienam pagal kišenę. Patys brangiausi – šilkiniai. Taip pat Kairuanas garsėja kaip Tuniso saldumynų sostinė. Nors ypatingųjų Tuniso sausainių galima paragauti ir visuose kituose šalies kampeliuose, čionykščiai tikina, kad Kairuane jie geriausi. Sausainiai kepami iš rupių manų ir medaus. Dažnai dedama datulių.

Didingiausias romėnų palikimas – El Džemo amfiteatras, pastatytas III a. Tai buvo trečias pagal dydį pasaulio amfiteatras, kuriame tilpo apie 35 tūkst. žiūrovų (Romos Koliziejuje – 45 tūkst. žiūrovų). Telieka įsivaizduoti, kokios žiaurios gladiatorių kovos vyko dabartiniame pasaulio paveldo objekte.


Tunisiečiai labiausiai bijo skyrybų

Šiuolaikiniai Tuniso gyventojai laikosi gana įdomių papročių. Kiekvienas vyras privalo vesti (išimtys taikomos tik psichikos ligoniams), todėl viengungių beveik nėra. Tačiau draudžiama vesti, jeigu vyras neturi kur parsivesti žmonos, neturi namo ar buto. Iki vestuvių tunisietės nemoka dirbti jokių namų ruošos darbų, bet iš karto po vestuvių pas jaunuosius trumpam atsikelia vyro sesuo arba motina ir moko jaunąją viską daryti taip, kaip buvo daroma vyro namuose. Tiesa, iki vestuvių arabės nesidaro depiliacijų. Tik prieš pat vestuves apsilanko turkiškoje pirtyje, po kurios joms nušveičiamas, vėliau -depiliuojamas (tik ne karštu vašku, o karamele iš cukraus ir citrinų sulčių) visas kūnas. Ir šiukštu bendro gyvenimo metais vyras ras kokį plaukelį.

Vestuvės Tunise – ypatinga šventė, trunkanti septynias dienas. Tai tikras išbandymas jaunosioms, nes vestuvinė suknelė sveria mažiausiai 15 kilogramų. Septynios dienos – septynios suknelės.

Jei šeima skiriasi neturėdama vaikų, turtas dalijamas pusiau. Jeigu turi, viskas paliekama žmonai ir vaikams, o vyras turi pradėti gyvenimą nuo nulio. Dėl to skyrybų stiprioji lytis labai bijo, juk neapsimoka.

Pasodinti alyvmedį – kiekvieno šalies gyventojo garbės reikalas. Pasodinęs lauk 40 metų, kol galėsi skinti alyvuoges. Jas raškysi ištisus 500 metų… Pasak tunisiečių, alyvuogė – kaip meilužė, tik neparodyk dėmesio, ir išnyks iš tavo gyvenimo, o alyvmedis – kaip ištikima žmona, pas kurią gali sugrįžti ir po 100 metų. Arabai net turtą skaičiuoja alyvmedžiais.

Tunisas – egzotiška šalis, pasižyminti maurų (Šiaurės Afrikos arabų musulmonų) kultūros ypatumais. Visi tunisiečiai vyrai privalo atitarnauti armijoje, o atitarnavę su savimi visada nešiotis dokumentus, patvirtinančius, kad jau atliko pareigą tėvynei. Kitu atveju gali tiesiai iš gatvės pakliūti į armiją.


Jeigu nori keliauti į Tunisą, privalai žinoti

Tunisiečiai mieli, linkę bendrauti. Nors tie, kas yra buvę Turkijoje, sako, kad tunisiečiams dar yra ko pasimokyti. Jeigu kada tektų keliauti su gyvenimo draugu arba pats toks būsite, viskas bus gerai. Čia tik vienišos žavios lietuvaitės traukia tamsiaodžių vaikinų akį kaip medus. „Labas“, „Iš kur atvykai“, „Koks tavo vardas“, – šias frazes vietiniai vyriškosios lyties atstovai išmokę beveik tobulai. Įgimtas kuklumas dažnai liepia atsakyti klausiančiajam. Tik bėda ta, kad jei atsakysi bent į vieną klausimą, paskui tave gali sekti ir kalbinti šešėlis, kuriam tolesnis tavo „Ne“ skambės tarsi „Taip taip taip“. Reikia suprasti, jog būti mandagiam nebūtinai reiškia atsakyti kiekvienam kalbinančiajam.

Gerbiant musulmonų papročius geriau įkyriai nespoksoti į čadromis dėvinčias moteris, nevalgyti gatvėje, viešai negerti alkoholinių gėrimų.

Viešbučių klasifikacija čia kitokia negu Europoje. Tunise jie truputį žemesnės kategorijos, nes nėra griežtų taisyklių viešbučio paslaugų kokybei nustatyti. Pavyzdžiui, mums „pasisekė” ne tik su džipu, bet ir su kambariu. 4 žvaigždučių viešbutyje buvo išsuktas plaukų džiovintuvas, neužsidarė balkono durys ir neveikė kondicionierius, miegojome tvankioje pirtelėje.

Vienas nemaloniausių tunisiečių bruožų – noras net už menkiausią paslaugą gauti atlygį ir siekis apgauti turistą. Čia niekada nesužinosi, kiek iš tikrųjų kainuoja prekė, – jos kaina įvairiose vietose gali skirtis kelis ar net keliasdešimt kartų. Stebina tai, kad parduotuvėse nėra prekių kainų, todėl dažnai tenka ilgai derėtis, kol jas išsiaiškini. Remiantis derybų tradicijomis, geros derybos tos, kurios užtrunka ne mažiau kaip dvi valandas, o nusiderama nuo 5 iki 70 proc. pirminės prekės kainos.

Alkoholio nusipirksi tik valstybinėse parduotuvėse arba išvykdamas oro uosto neapmuitintų prekių parduotuvėje.

Nors visoje Tuniso teritorijoje oficiali kalba arabų, čia labai populiari prancūzų kalba, taip pat įmanoma susikalbėti angliškai, rusiškai, vokiškai, lenkiškai.

C-Alytaus-naujienos-spalvotas.jpg

Skaitykite daugiau apie Tunisą



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Kelionių idėjos